Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Viena pagrindinių žurnalo temų – apie buvusius narkomanus, kurie kyla į kovą prieš narkotikus ir jų platintojus. Dar viena tema – apie pelėsius, kurie yra ir delikatesas, gali sukelti vėžį. Istorinis rašinys šįkart papasakos apie garsiausią pasaulio vaikų rašytoją Astrida Lindgren.

Buvę narkomanai stoja į kovą už gyvenimą. Ne tik savo, bet ir tų, kurie dar neatrado vilties ir toliau grimzta į dugną.

Pernai Vilniaus tabore ar šalia jo nuo narkotikų mirė apie 40 žmonių. „Jeigu nieko nedarysime, jie mirs ir toliau. Vienas po kito – visiškai beprasmiškai. O juk kiekvienas iš jų galėjo gyventi“, – sako viešosios įstaigos „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus Balčiūnas.

Jis pats drauge su kitais buvusiais narkomanais, jų šeimų nariais, kitais neabejingais piliečiais reguliariai rengia teatralizuotas akcijas. Lapkričio pradžioje persirengusių žmonių minia ėjo į Vilniuje, Kirtimuose, esantį taborą. Akcijos dalyviai kūnus buvo apsirišę virvėmis, veidus išsipiešę taip, kad primintų skeletus. Rankose jie turėjo plakatus su nedviprasmiškais šūkiais: „Jis irgi norėjo gyventi, bet narkotikai jį nužudė!“, „Narkotikai – mirtis“, „Čia prekiaujama mirtimi“ ir t. t. Eitynių priekyje ėjo žmonės, kurie stūmė karutį su geltonomis butaforinėmis plytomis. Ant jų buvo parašyta „gold“ (liet. – auksas). Jie ir simbolizavo iš narkotikų prekybos besipelnančius pardavėjus. Paskui juos lėtai pėdino grandinėmis suraizgyti „narkomanai“. Vienas tempė kitą. „Taip ir gyvenime: vienas klimpsta, o paskui save tempia kitus. Tie kiti – dar kitus. Ir taip be paliovos. Ir, jeigu šiandien tie žmonės jums tėra nepažįstami, svetimi benamiai, pagalvokite, kad rytoj vienas iš jų gali būti jums artimas žmogus. Narkotikai – baisi XXI amžiaus liga, ir nieko nedarydami leidžiame jai klestėti“,– sako M. Balčiūnas.

Plačiau apie tai – rašinyje „Ištrūkti iš kvaišalų vergovės“.

Jų galima aptikti visur: ant sienų, baldų, duonos, vaisių, riešutų, sūrių... Vieni iš jų sukelia alergiją, kiti, teigiama, – net vėžį, o štai dar kiti yra valgomi ir laikomi delikatesu.

Pelėsiai – tai labai maži siūliniai grybeliai, besidauginantys ant įvairių paviršių: ne tik ant maisto produktų, bet ir ant betono, medienos, kartono, plastiko, silikono. Gamtoje jų galima pastebėti ant medžių, grybų, yrančių atliekų, jie gali apnikti pasėlius, net gyvūnus. Pasak mokslininkų, gamtai pelėsiai labai reikalingi, nes minta atliekomis ir jas mineralizuoja, paverčia paprastesniais cheminiais junginiais – augalų maistinėmis medžiagomis. O štai žmogui jie dažniausiai pridaro bėdos.

Šiuo metu suskaičiuojama apie 200 rūšių pelėsių, į aplinką išskiriančių nuodingas ir žmogaus sveikatai pavojingas medžiagas – mikotoksinus. Šios medžiagos, patekusios į organizmą, gali sukelti ligas: stiprią alergiją ar net astmą, bronchitą, plaučių uždegimą, kartais net vėžį.

Daugiau šia tema - „Pelėsiai: pavojai ir nauda“.

Šios rašytojos knygas, išleistas beveik devyniasdešimčia kalbų bendru daugiau nei 145 mln. egzempliorių tiražu, skaito jau ne vienos kartos žmonės, o kūrinių ekranizacijos skaičiuojamos dešimtimis. Viena garsiausių vaikams rašiusių autorių – Astrida Lindgren – gimė prieš 110 metų. Per ilgą gyvenimą rašytoja sukūrė tokius kūrinius kaip „Pepė Ilgakojinė“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Nykštukas Nilsas“, „Rasmusas klajūnas“, „Ronja plėšiko duktė“ ir daug kitų.

Būsimoji rašytoja gimė Pietų Švedijoje, Kalmaro lene, netoli Vimerbio miesto esančiame Neso vienkiemyje. Jos mergautinė pavardė – Erikson. Mergaitės tėvai – Samuelis Augustas Eriksonas ir Hana Jonson – susipažino miestelio turguje, kai Samueliui buvo trylika, o Hanai – vos septyneri. Draugystė truko daug metų, o kai Hanai sukako aštuoniolika, pora susituokė.

1907 m. lapkričio 14 d. gimusi Astrida turėjo vyresnį brolį ir dvi jaunesnes seseris. Astridos vaikystė, pasak jos pačios, prabėgo „arklio ir kabrioleto laikais“. Šeima gyveno kaime, į miestelį važinėjo arklio traukiamu vežimaičiu. Vaikai padėjo tėvams dirbti ūkio darbus, o laisvalaikiu daug žaidė, šėlo pievose, miškeliuose, paupyje. Gyvenimas kaime naminių augintinių ir laukinės gamtos apsuptyje buvo labai reikšmingas formuojantis būsimosios rašytojos pasaulėjautai. Vėliau rašytoja dažnai sakydavo, kad gyvenimo tempas kaime buvo kur kas lėtesnis, o žmonių santykiai – paprastesni ir artimesni nei didmiestyje. Be to, Astridos, jos brolio ir seserų gyvenimą šviesino ir labai geri tėvų santykiai. Tėtis ir mama mylėjo vienas kitą ir savo atžalas ir nebijojo to parodyti viešai, kas buvo dar gana reta XX a. pradžios visuomenėje.

Istorinis rašinys apie šią neeilinę asmenybę - „Pasakų kūrėja Astrida Lindgren buvo negailestinga politikams“.