Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame rasite įdomų požiūrį dėl ko mes dalį gyvenimo praleidžiame spūstyse. Jūsų taip pat laukia pažintis su atkakliu žemaičiu savo žemėje pastačiusiu paminklą Vytautui Didžiajam. Istorijos mėgėjų laukia publikacija apie paskutinio burlaivio žūtį Atlanto platybėse.

Dar prieš kelis dešimtmečius, skaitydami apie spūstis, galėjome tik užjausti britus, japonus ar amerikiečius, kurių kelionė į darbą ir iš jo trunka vidutiniškai 2 valandas. Tačiau laikas bėga ir kantrybe, važinėdami mieste, turi apsišarvuoti ne tik Vilniaus ir Kauno, bet ir mažesnių miestų gyventojai.

Didmiesčio gyventojas kasmet stovi spūstyse net 19 parų. Tokią išvadą dar praėjusio amžiaus pabaigoje paskelbė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) transporto sistemų analitikas ir projektuotojas Alanas Pisarskis, įvertinęs vidutinę darbuotojo kelionės į darbą ir atgal trukmę, sparčiai artėjančią prie 2 valandų kasdien. Dar visai neseniai mums tokie skaičiai būtų kėlę nuostabą ir mes, užjausdami amerikiečius, japonus ar britus, visgi pasidžiaugtume, kad kur jau kur, bet pas mus tikrai nereikia stovėti beviltiškose spūstyse. Tačiau dabar keliaujantys į darbą iš Riešės, Visorių, Salininkų, Sudervės ar kitų Vilniaus priemiesčių vairuotojai turi apsišarvuoti kantrybe, judėdami nuo vieno „kamščio“ prie kito. O juk Vilnius pagal gyventojų skaičių net iš tolo neprilygsta tikriesiems didmiesčiams.

Plačiau šia tema - „Transporto spūstys – miestų kerštas žmonėms“.

Vytautui Kondratui, kitaip nei daugeliui žemaičių, žodžių kišenėje nereikia ieškoti. Tačiau gražbylystė ir tuščiažodžiavimas jam svetimi. Ko imasi, viską daro iš širdies ir su didžiausiu užsidegimu. Su ugnele ir begaliniu ryžtu ponas Vytautas šiemet savo lėšomis pastatė Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirtą monumentą. Keturių su puse metrų aukščio, dvylika tonų sverianti Vytauto Didžiojo granito skulptūra – didelė dovana savam kraštui ir visai šaliai.

Įspūdingo dydžio Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis, vienoje rankoje laikantis kryžių, kitoje – prie krūtinės spaudžiamą karūną, įkurdintas Pašatrės dvaro teritorijoje, Šatrijos kalno pašonėje. Ant kalvos stovintis paminklas matomas visiems turistams, nutarusiems aplankyti legendomis apipintą Šatriją. Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai skirtą monumentą 63 metų ūkininkas pastatė savo lėšomis savo žemėje. Tiesa, V. Kondratas tikėjosi jį pastatyti ant Šatrijos kalno – tai būtų buvusi tinkamiausia vieta, bet negavo leidimo.

Plačiau apie tai - rašinyje „Atkaklus žemaitis dėl Vytauto Didžiojo paminklo įveikė visas kliūtis“.

Tai buvo vienas paskutiniųjų didžiųjų burlaivių, naudotų reguliariems tolimiems komerciniams reisams. Leidęsis į paskutinę savo kelionę iš Argentinos į Vokietiją, keturstiebis barkas „Pamir“ prieš 60 metų, 1957 m. rugsėjo 21 d., nuskendo Atlanto vandenyne, netoli Azorų salų.

„Pamir“ buvo vienas iš paskutiniųjų vadinamųjų „vindžamerių“ – didelių prekybinių burlaivių, pradėtų statyti XIX a. pabaigoje, perėmusių klasikinių burlaivių konstrukciją, patobulintą atsižvelgiant į pramonės revoliucijos technologinius pasiekimus. Tuo metu klasikiniai burlaiviai jau nebegalėjo konkuruoti su moderniais garlaiviais, aptarnavusiais keleivius bei gabenusiais krovinius trumpais beir vidutiniais maršrutais. Tačiau ilguose distancijose nuotoliuose gana „ėdrūs“, daug kuro degalų reikalaujantys garlaiviai komerciškai ne visada pasiteisindavo., Ttodėl laivybos bendrovių savininkams apsimokėjo ir toliau naudoti burlaivius, kurių korpusai dabar jau buvo gaminami iš metalo. Tokie laivai dažniausiai turėdavo ir pagalbinį garo variklį, labai palengvindavusį plaukimą esant nepalankiam vėjui ar manevruojant uostuose. „Vindžameriai“ sėkmingai sulaukė plaukiojo iki XX a. vidurio.
Viena iš didžiausių bendrovių, stačiusių „vindžamaerius“, buvo Hamburge įsikūrusi „F. Laeisz“. Jis pastatė 65 tokių laivų, o jų pavadinimai prasidėdavo raide „P“: „Pacific“, „Panama“, „Princess“, „Pamir“...

Istorinis rašinys šia tema pavadintas „Burlaivio „Pamir“ žūtis“.