Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame sužinosite, kad grybai dygsta ne tik vasaros pabaigoje ir rudenį – grybauti galima net žiemą. Kaip vaikus apsaugoti nuo smurto šeimoje? Šia tema - interviu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovu prof. Rimantu Kėvalu. Žurnale, be kita ko, taip pat rasite temą apie cheminius priedus mūsų drabužiuose.

Nors intensyviausias grybų sezonas plykstelėja vasarai persiritus į antrąją pusę, gamtininkai tikina, kad grybauti galima ištisus metus – net ir tada, kai žemę dengia sniego patalas.

„Net ir žiemą, šiltomis dienomis, galime rasti grybų, nors tuo metų laiku ir neįprasta grybauti. Grybų mėgėjai, kurie negali gyventi neparagavę grybų, žiemą gali pasirinkti ryškių it liepsna spalvų juodkočių ugniabudžių, arba žieminių kelmučių, augančių ant pažeistų lapuočių medžių, krūmų vietų. Tai valgomieji grybai“, – sakė Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtos skyriaus vedėjas Almantas Kulbis.

Plačiau apie tai – rašinyje „Grybauti galima ištisus metus“.

„Nusikaltėliams – skaistykla, abejingiesiems – pragaras“ – šią Dantės frazę mėgsta cituoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas, pernai išrinktas nuoširdžiausiu Kauno miesto gydytoju.

Beprasmė keturmečio kėdainiečio Matuko mirtis sukėlė didelį atgarsį visuomenėje ir gal kiek sudrausmino smurtautojus. Ko dar reikia? Kokiais pavojaus varpais dera skambinti?

R.Kėvalas: Po šio žiauraus įvykio tarsi atsibudome. Ką labiausiai dėl tokių dalykų reikia kaltinti? Vaikai, jų nesugebėjimas prisitaikyti prie tėvų reikalavimų, kapriziukai čia niekuo dėti. Kalti suaugę žmonės, visuomenė, kurioje nedaug kas gina vaikų interesus. Kiek kartų esu viešai kalbėjęs apie teisėsaugos darbo spragas, kai smurtaujantiesiems prieš vaikus nutraukiamos bylos. Įsigalėjęs toks požiūris: „Ai, juk čia vaikas. Ir taip daug mes tų bylų turim.“ Daug kartų esu kalbėjęs su socialiniais darbuotojais ir sulaukęs atsakymo: „Ką tas vaikas? Tikriausiai išsigalvoja. Tai padori šeima.“ Dėkui Dievui, po Matuko atvejo buvo kiek supurtyta ta neįgali sistema. Tačiau labai abejoju, kad viskas susitvarkys ir tokių ar panašių atvejų nebebus. Man, kaip gydytojui ir kaip žmogui, baisiausia, kai matau sudaužytus, suluošintus vaikus ir galioja dėsnis tuos vaikus grąžinti į tas pačias šeimas. Tėvai gauna vaikų neįgalumo pinigus ir toliau iš to gyvena. Tokia sveiku protu nesuvokiama neteisybė man kėlė ir kelia siaubą.

Visą interviu su R.Kėvalu pavadintą „Vaikus gydo ne tik vaistai“ taip pat rasite naujausiame „Savaitės“ numeryje.

Šiais laikais sužinome vis daugiau informacijos apie įvairius cheminius priedus maisto produktuose, atrodytų, sukti galvą dėl to, ką vilkime, būtų jau per daug. Vis dėlto ant mūsų kūno kartu su gražiais ir madingais drabužiais slūgso ir nemažai „chemijos“.

Apskaičiuota, kad vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia apie 150 g įvairių cheminių medžiagų – nuo pesticidų, naudojamų auginant vilnamedžius, iki chemikalų, leidžiančių apsaugoti gaminius nuo pelėsių transportavimo ir sandėliavimo metu. Beje, kad pelėsiai nesunaikintų jau pasiūtų drabužių, kaip apsauginė priemonė kartais naudojamas ne kas kitas, o liūdną šlovę dėl savo kancerogeninio poveikio pelnęs formaldehidas. Vien dažiklių tekstilės pramonėje naudojama daugiau kaip 8 tūkst.

Plačiau šia tema – rašinys „Chemija“ – ne tik ant stalo, bet ir ant kūno“.