Atrodo, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė žada nepalikti be dėmesio nė vienos srities. Pasibaigus daug pasipriešinimo sulaukusiai urėdijų reformai, bus pradedama valstybės tarnybos pertvarka, ir ji gali būti dar sudėtingesnė. Baigus šią pertvarką, valdininkų gali sumažėti perpus. Tiesa, ši sritis be galo, be krašto reformuojama jau dešimtmečius...

Vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno vadovaujama darbo grupė parengė naują Valstybės tarnybos įstatymo projektą. Šiuo metu projektas derinamas su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene. Rudenį jis bus pateiktas svarstyti Seimui.

Projekte siūloma pakeisti valstybės tarnybos sąvoką, nustatyti centralizuotą asmenų atranką į valstybės tarnybą, iš esmės keisti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo reglamentavimą, kai kurias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas suderinti su naujos redakcijos Darbo kodeksu. Taip pat norima supaprastinti valstybės tarnautojų veiklos vertinimo tvarką, atsisakyti valstybės tarnautojų privalomo mokymo valstybės lėšomis, valstybės tarnybos rezervo, įtvirtinti nuotolinio darbo galimybę.

Vidaus reikalų ministro teigimu, dabar valstybės tarnyba yra nepagrįstai išplėsta, darbo apmokėjimo tvarka grindžiama priedais, o atsakomybė už priimtus sprendimus – neaiški. Pasak E. Misiūno, po pertvarkos Lietuvoje turėtų likti apie 20 tūkst. valstybės tarnautojų vietoj dabar dirbančių 52,6 tūkst.

Premjeras S. Skvernelis taip pat žadėjo, kad įstatymas nustatys „kitokius, efektyvesnius, šios tikrai sudėtingos sistemos veiklos principus“. Pavyzdžiui, bus numatytas vadinamasis projektinis valdymas ir valstybės tarnautojų skatinimas pagal tai, ar pasiekti tikslai ir ar įgyvendintas projektas.

S. Skvernelis pabrėžė, kad dėl šio įstatymo bus aštrių diskusijų ir frakcijoje, ir su koalicijos partneriais, ir Vyriausybėje, ir, be abejo, Seime ir šį darbą prilygino urėdijų iššūkiui, kurį neseniai šiaip taip įveikė. „Esame įsitikinę, kad tai duos realią naudą tiek valstybei, tiek visuomenei. Apie reformos būtinybę kalbama jau labai seniai, tačiau iki šiol buvę bandymai davė tik kosmetinę, o ne realią naudą. Metas realiems pokyčiams, kuriuos ir norime įgyvendinti“, – naujienų agentūrai BNS sakė Ministro Pirmininko atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

Plačiau rubrikoje Aštri tema „Valstybės tarnautojai – naujos pertvarkos taikinys" bei „Juodinimas kliudo valstybės tarnybai tobulėti"

Būti orlaivio palydovu

Apie turbulenciją, saugos diržus ir juodąsias dėžes. Taip pat – apie nepriekaištingą išvaizdą ir puikius bendravimo įgūdžius. Darbą aukštai virš debesų, kai iki žemės – per dešimtį kilometrų, o oro temperatūra keliasdešimt laipsnių žemiau nulio. Be abejo, supratote – kalbėsime apie skrydžių palydovus.

Įlipant į lėktuvą mus visada pasitinka maloniai besišypsantys orlaivio palydovai. Tik maloniai bendrauti su keleiviais – vienas iš daugelio reikalavimų šios profesijos atstovams. „Pagrindinė palydovo užduotis – užtikrinti keleivių saugumą, – tikina atostogų skrydžių bendrovės „Small Planet Airlines“ skrydžių palydovas Domas Stipinis. – Be abejo, keleivių būna įvairių. Vieni pavargę, suirzę, kiti paniškai bijo skrydžio, treti – itin pretenzingi. Menkiausias incidentas gali išprovokuoti konfliktą, sukelti įtampą. Taigi, palydovas privalo gebėti visas situacijas spręsti čia ir dabar.“ O tai lemia asmeninės būdo savybės, į kurias, žinoma, per skrydžio palydovų atranką kreipiama daug dėmesio. Išvaizda, kalbėjimo tonas – irgi svarbūs kriterijai. Orlaivio palydovas ar palydovė visada privalo būti pasitempę – nepriekaištinga šukuosena, subtilus makiažas, tvarkingi nagai ir prižiūrėta avalynė. „Palydovas privalo būti elegantiškas, tvirtas, orus ir ramus, – sako Domas. – Tada keleiviai jaučiasi saugūs, lengviau nugali skrydžio baimę, ir kelionė būna maloni.“

Padangių darbuotojams keliami reikalavimai

Pirmiausia – puiki fizinė būklė, gera sveikata. Ir tai savaime suprantama. Skamba sarkastiškai, tačiau įsivaizduokite orlaivio palydovą, besiblaškantį po saloną – ieškantį akinių ar ūmai besigriebiantį už širdies – mat sutriko širdies ritmas. Keleivių sąmyšis garantuotas!

Mokėti plaukti įvairiais stiliais – kitas svarbus reikalavimas skrydžių palydovams. Kuo čia dėtas plaukimas? Mokėti plaukti būtina tam, kad avarinio nusileidimo ant vandens atveju orlaivio palydovas sugebėtų pagelbėti sužeistiems keleiviams ir, be abejo, pats sau. Puikios anglų kalbos žinios irgi privalomos. Mat visa literatūra ir mokymo vadovai – anglų kalba. Ši kalba – viso pasaulio aviacinė kalba. Dar vienas svarbus atrankos kriterijus – palydovo ūgis. Kiekviena oro linijų bendrovė turi savo orlaivio palydovų ūgio standartus. Įprastai šios profesijos atstovai turi būti ne žemesni nei 170 cm, skrydžio palydovės – ne žemesnės 165 cm. Kodėl tai svarbu? Atsakymas paprastas – kad lengvai pasiektų bagažo lentynas ir avarinę įrangą. Tarkime, nedideliame verslo klasės lėktuve, kurio salono aukštis – vos 180 cm, aukštaūgė ar aukštaūgis tiesiog netilps! Arba priešingai. Jei skrydžio palydovas per mažas, jis nepasieks bagažo lentynos.

Daugiau apie šią profesiją skaitykite straipsnyje „Būti orlaivio palydovu".

Netikėta blogybių trauka

Alinamės, kai juntame nerimą, sunku liūdėti, baimės akys – labai didelės, o stresas mus purto. Nė vienos iš šių emocijų ir būsenų tikrai nenorime prisileisti artyn. Trokštame ramybės, harmonijos, džiaugsmo akimirkų. Tačiau iš tikrųjų daugelis mūsų ieško minėtų negatyvių būsenų šaltinių ir kai kurias iš jų netgi laiko pramogomis. Tai – melancholiškos dainos, siaubo filmai, tragedijos ir kiti vengtinų emocijų persunkti kūriniai.

Keista, jog žmonės noriai moka pinigus už tai, kad išvystų, kaip kenčia kiti. Juk žmonija suklestėjo todėl, kad buvome bendruomeniški ir empatiški, tad kodėl mumyse tūno blogiukai, kurie skatina mėgti tragiško siužeto kūrinius, tirtėti žiūrint siaubo filmus ar dūsauti klausant liūdnos muzikos?

Dar XVIII amžiuje škotų filosofas ir istorikas Deividas Hiumas rašė apie tragedijos paradoksą: „Atrodo, jog puikiai parašytų tragedijų žiūrovai iš kančios, teroro, nerimo ar kitų nemalonių ir nesmagių jausmų gauna neišmatuojamą malonumą. Kuo žiūrovai yra labiau paveikiami ir sujaudinami, tuo jie labiau džiaugiasi reginiu.“ Savaip tragedijų trauką vertino ir senovės romėnų poetas Titas Lukrecijus Karas: „Koks džiaugsmas jūroje audroms pliekiant vandenis nuo kranto stebėti, kokius didžius sunkumus patiria kitas žmogus! Ne todėl, jog kito nelaimės yra džiaugsmo šaltinis, tačiau suvokimas, kokios bėdos tavęs neslegia, yra išties džiugus.“ Vis dėlto ką apie tai teigia šiuolaikiniai psichologai? Kodėl mus taip traukia blogybės ir nelaimės meno kūriniuose ir realiame gyvenime?

Siaubo pramonė kupina paradoksų. Pastebėta, kad jeigu žmogus, paniręs į siaubo kūrinį, junta stiprią neigiamą emociją (baimę, nerimą ir pan.), tuo labiau juo mėgaujasi ir geriau jį įvertina. Siaubo filmai – vienas populiariausių kino žanrų, jų kūrėjai gauna didelius pelnus (tokius filmus sukurti santykinai pigu, o juos žiūri milijonai), tačiau per apklausas beveik niekas neįvardija šio žanro filmų kaip mėgstamiausių. Iš 560 apklaustųjų vos 6 žmonės teigė, kad mėgsta žiūrėti siaubo filmus ir į mėgstamiausiųjų sąraše juos tikrai įtrauktų. Vis dėlto žmonės gausiai plūsta į kino sales žiūrėti siaubo filmų arba žiūri tokius filmus namuose ir patiria tai, ko kasdienybėje įprastai vengia.

Akivaizdu, jog siaubo filmus žmonės renkasi dėl to, kad patirtų baimę. Tačiau esminis kriterijus – kad ši patirtis būtų maloni: nors junta nerimą, žiūrovas savo sąmonės kertelėje privalo žinoti, jog iš tiesų yra saugus. Nepaisant to, kokybiškas siaubo trileris širdį privers plakti stipriau nei vaikams skirtas filmas. Būtent tai yra vienas iš veiksnių, viliojančių patirti siaubą. Gyvendami gana ramius ir patogius gyvenimus žmonės pradeda trokšti jaudinančių patirčių – šiek tiek stipresnės nervų sistemos stimuliacijos. Net ir į „dirbtinę“ baimę smegenys reaguoja panašiai kaip į tikrą: jose aktyvinamas mechanizmas „kovok arba bėk“, pradeda prakaituoti delnai, vyzdžiai išsiplečia, po kūną pasklinda ne tik adrenalinas, bet ir malonumą sukeliantis dopaminas. Žmonės, kurių organizmuose stebint gąsdinančias ir jaudinančias situacijas išsiskiria daugiau dopamino, gali įgyti tam tikrą priklausomybę nuo tokių būsenų.

Plačiau apie tai – rašinyje „Netikėta blogybių trauka“.