Pilnavertis ES ir NATO palaikymas yra itin svarbus tam, kad būtų išlaikyta atsvara Rusijai iki tol, kol bus rasti būdai ištaisyti sistemines Baltijos ir Rytų Europos šalių silpnąsias vietas ekonomikos ir saugumo srityse.

Prof. Šarūnas Liekis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas

Su Rusija siejami interesai suskaldė Vakarus. Po to, kai Ženevoje JAV ir Rusija pabandė pasiekti susitarimą, nusistačius lengviausiai pasiekiamus tikslus, galima tikėtis, kad ir ES sieks stabilių, nuspėjamų santykių su Rytų kaimyne. Ženevos viršūnių susitikimo metu siekta užmegzti strateginį dialogą stabilumo klausimais, kuris išliktų prognozuojamas ir tvirtas ateityje. Diskusijos dėl žmogaus teisių, demokratijos ir taisyklėmis pagrįstos sistemos abiejose šalyse buvo orientuotos į praktinių problemų sprendimą bei rėmėsi tarptautinėmis normomis.

ES nesiėmė spręsti nei vieno iš šių klausimų. Kita vertus, įtampa tarp ES šalių ir Rusijos yra sudėtingesnio pobūdžio – ją kelia pasienio klausimai, ginčai dėl istorijos ir esminis galios disbalansas ES rytiniame fronte. Akivaizdu, kad ilgalaikis, atkaklus ir nuoseklus ES bei NATO reiškiamas palaikymas šioms rytinio fronto valstybėms yra itin svarbus.

Vertėtų iškelti klausimą, ar santykiai su Rusija apskritai gali kada nors būti stabilūs ir nuspėjami – ši šalis išnaudoja kaimyninių šalių kontrolės ir įtakos politiką kaip priemonę savo tarptautinio statusui sustiprinti. Tai, kad Rusija siekia savų „nacionalinių interesų“, Europai kelia tariamą strateginio stabilumo dilemą, kurią internalizavus galima išspręsti tik vienu būdu – pripažįstant Rusijos įtakos sferą ir suvaržant NATO, JAV bei, ilgainiui, kelių ES valstybių nepriklausomybę.

Rusijos ir Ukrainos 2014 metų konfliktą galima vertinti kaip galimybę atkreipti dėmesį į Rusijos klausimo kompleksiškumą ir į padėtį Rusijos kaimyninėse šalyse. Kita vertus, nėra jokios realaus užtikrinimo, kad bus pasiektas abipusis supratimas tarp ES rytinių narių ir Rusijos. Bet kokį galimą Baltijos šalių, Lenkijos ar Rumunijos sustiprinimą Rusija vertins kaip grėsmę savo nepriklausomybei ir gerovei.

Rusijos interesų pripažinimas tarptautiniu mastu yra svarbus pasikartojantis motyvas šios šalies užsienio politikos naratyve. Tai taip pat yra svarbus valstybės legitimumo šaltinis jos viduje. Ką Rusija gautų mainais už agresyvios laikysenos pasikeitimą? Ar jos valdžiai ir gyventojams tai atrodo realistiška – įmanoma tokia Rusija, kuri būtų demokratinė ir atsisakytų savo imperinės politikos bei ambicijų? Atsakymas – tiktai vienas ir kategoriškas „ne“.

Baltijos šalys, visateisės ES narės, yra itin pažeidžiamos nuo Rusijos agresijos, nes jos yra išimtinai priklausomos nuo išorinių veikėjų malonės ir pasižymi sisteminiu neveiksnumu, kurį sukūrė regioninis galios disbalansas. Jų nepakankami administraciniai gebėjimai sukaupti išteklius kritinės situacijos metu paverčia tiek Baltijos šalis, tiek kitus rytų europiečius pažeidžiamais.

Sakoma, kad šalis yra silpna, nes jos kaimynai yra stiprūs, ir atvirkščiai. Savo ruožtu mes galime teigti, kad šalis yra stipri, nes jos kaimynai yra silpni. Baltijos šalys yra ypač neapsaugotos nuo Rusijos imperialistinių užmačių ir, dėl tos priežasties, turi pastarajai ženklią simbolinę vertę.

Retorika, kurią Rusijos atžvilgiu naudoja ES ir jos atskiros šalys, turėtų pasižymėti didesne konkurencija, partikuliarizmu ir ekonominiu egoizmu, išskyrus sprendimus, kurie suteikia daugiau galimybių Rusijos karinėms grėsmėms kilti. Šiomis aplinkybėmis ypač svarbi vieninga ES ir NATO parama siekiant išsaugoti atsvarą prieš Rusiją tol, kol bus rastos priemonės Baltijos ir Rytų Europos šalių sisteminėms gynybos ir ekonomikos silpnybėms ištaisyti.

Tol, kol Rusija atsisako pripažinti savo kaimynių apsisprendimo teisę, vis sugrįždama prie galios politikos, primetančios savo viziją pasauliui, Rusijos kaimynės ES nebus linkusios palaikyti Bendrijos glaudesnių santykių su Rusija.

Egzistuoja ir kita grėsmė. Faktas tas, kad daug valstybių ES rytuose Vokietijos ir Prancūzijos mėginimus gerinti ryšius su Rusija laiko ribotais ir izoliuotais nuo globalių kontekstų. Šios pastangos vertinamos kaip žaidimas, kuris iškelia Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos interesus aukščiau už greta jų esančių valstybių.

Didžiosios Europos šalys niekada rimtai nebandė spręsti šios problemos – matome, kaip jos nuolat palaiko sprendimus, remiančius savo pačių interesus, ir prieštarauja vertybėms bei normoms, kurių laikosi silpnosios ES narės Rusijos atžvilgiu.