Mažos vertės pirkimai praėjusiais metais sudarė daugiau kaip 96 proc. visų Lietuvoje vykdomų viešųjų pirkimų. Tačiau tokių pirkimų vertės yra gerokai mažesnės, tad ir jų teisiniam reguliavimui bei kontrolei skiriama mažiau dėmesio. Teisininkai tame mato riziką, mat mažesnės pirkimų vertės gali būti sutapatintos su mažesniu dėmesiu procesams ir taip sukurtos prielaidos korupcijai.

„Mažos vertės pirkimai yra paprastesni, vyksta greičiau, organizuojami vadovaujantis tik dalimi Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) nuostatų ir Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintu Mažos vertės pirkimų aprašu. Tačiau neapdairiai naudojantis šiomis „lengvatomis“, gali kilti situacijos, kai realiai pažeidžiami esminiai viešųjų pirkimų principai ir iškyla atsakomybės klausimas.

Tad mažos vertės pirkimai jokiu būdu negali būti vertinami kaip mažiau reikšmingi, nes srityje, kuri ne taip griežtai reglamentuota, perkantiesiems subjektams vis vien tenka pareiga užtikrinti principų įgyvendinimą“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuota teisininkė Viktorija Zaikauskienė.

Formalus požiūris tampa grėsme

Kaip vieną iš aspektų, kurie yra itin svarbūs užtikrinant skaidrumą mažos vertės pirkimuose, V. Zaikauskienė įvardija VPĮ 46 str. 4 d. 1 p. įtvirtintą pašalinimo pagrindą.

Vadovaujantis juo, tiekėjas pašalinamas iš procedūrų tuo atveju, kai su kitais tiekėjais yra sudaręs susitarimų, kuriais siekiama iškreipti konkurenciją atliekamame pirkime, ir perkančioji organizacija dėl to turi įtikinamų duomenų.

Šio pašalinimo pagrindo taikymas leidžia lengviau atmesti tiekėjų pasiūlymus, kai dėl tiekėjų veiksmų ar susitarimų iškraipoma konkurencija. Vykdant mažos vertės pirkimus ši nuostata neprivalo būti taikoma, tačiau teisininkė sako, kad formalus požiūris čia netinka.

Nors mažos vertės pirkimo atveju perkančioji organizacija formaliai neprivalo į pirkimo sąlygas įtraukti šio sąlygos ir tikrinti, ar tiekėjai atitinka pašalinimo pagrindą, pažeidimas vis vien gali egzistuoti ir dėl to sutartis gali būti nuginčyta.

„Todėl derėtų kritiškai įvertinti pašalinimo pagrindų poreikį kiekvieno mažos vertės pirkimo atveju, o ne tik formaliai vadovautis neprivalomu jo taikymu ir tokiu būdu ignoruoti faktinius duomenis apie konkurencijos iškraipymą.

Viena vertus, pašalinimo pagrindų taikymas kiek apsunkina procedūrų eigą, nes turi būti tikrinama atitiktis, jei ji nustatoma vyksta pasiūlymo atmetimo procedūros, kita vertus, tai leidžia pašalinti nesąžiningus tiekėjus pagal iš anksto išviešintus kriterijus“, – įsitikinusi pašnekovė.

V. Zaikauskienė sako, kad pašalinimo pagrindų netaikymas mažos vertės pirkime jokiu būdu nereiškia, kad esant duomenų apie konkurencijos iškraipymą gali būti ignoruojami esminiai viešųjų pirkimų principai: skaidrumas ir tiekėjų lygiateisiškumas bei iš principų išplaukiantis sąžiningos konkurencijos imperatyvas.

Tad jei yra indikacijų, kad sudarius sutartį su tiekėju, kurio veiksmai iškreipia konkurenciją, bus pažeisti šie principai, perkančioji organizacija tiekėjus bei jų veiksmus turi tirti ir sutarties su konkurenciją iškreipiančiu tiekėju sudaryti negali.

„Valdžios atstovai kalba, kad viešieji pirkimai turėtų būti kuo paprastesni, bet to siekti aklai negalima, net tuomet, kai ES mažos vertės pirkimų griežtai nereglamentuoja.

Valstybė kaip tik turėtų teikti didesnį dėmesį mažos vertės pirkimams, apsvarstyti privalomo pašalinimo pagrindų taikymo juose, o ne tik supaprastintuose bei tarptautiniuose pirkimuose, poreikį.

Nes nors vieno mažos vertės pirkimo suma gali būti ir nedidelė, kai jų vykdoma daug, galiausiai iš valstybės biudžeto įsisavinamos labai didelės sumos“, – kalba ji.

2020 m. Lietuvoje įvykdyta mažos vertės viešųjų pirkimų už 995,7 mln. eurų.

Sprendimai – pagal rinkos indikacijas

Atsakomybė už sutarties sudarymą tenka perkančiajai organizacijai, tad mažos vertės pirkime atsiradus nesąžiningam tiekėjui, net ir teisėtai atliktos visos pirkimo procedūros nepašalina atsakomybės už esminių pirkimų principų pažeidimus.

Perkančiosioms organizacijoms V. Zaikauskienė pataria nesilaikyti pozicijos, kad jei nebūtina taikyti pašalinimo pagrindo nuostatos, tai ji ir netaikoma, o įvertinti poreikį pagal rinkos indikacijas: ar perkamų prekių, paslaugų, darbų rinkoje nebuvo žinomų sąžiningos konkurencijos iškreipimo atvejų, nėra žinomų susijusių ūkio subjektų, kurie galėtų šiomis sąsajomis pasinaudoti. Jos teigimu, ne kartą nesąžiningi susitarimai buvo nustatyti keleivių vežimo, melioracijos darbų mažos vertės pirkimuose.

Teisininkė svarsto, jog galbūt apskritai reikėtų diskutuoti apie privalomų pašalinimo pagrindų taikymą visų mažos vertės pirkimų atveju.

Aukštesnės instancijos teismų praktikos šiuo klausimu nėra daug. Nei Lietuvos apeliacinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pateikęs atsakymo, ar mažos vertės pirkime netaikius pašalinimo pagrindo, perkančioji organizacija konkrečiame pirkime negali atmesti tiekėjų pasiūlymų ar atsisakyti sudaryti sutartį (nutraukiant pirkimą) net nustačiusi pastarųjų suderintuose veiksmuose konkurencijos iškreipimų, pavyzdžiui, vieno iš susijusių tiekėjų pasiūlymo atsiėmimo kito susijusio tiekėjo naudai.

„Iki šios dienos aktuali praktika suformuota viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. nutartimi civilinėje Specializuoto transporto byloje, kurioje buvo spręsta dėl susijusių ūkio subjektų nesąžiningo susitarimo.

Minimoje byloje buvo konstatuotas VPĮ principų pažeidimas, nors konkretus pašalinimo pagrindas įtvirtintas nebuvo, tačiau joje pateikti išaiškinimai yra atlikti anksčiau galiojusios VPĮ redakcijos ir tarptautinio pirkimo kontekste. Šis kontekstas neturi esminės įtakos pačių susijusių ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų vertinimui, tačiau formaliai netirdamos susijusių ūkio subjektų veiksmų perkančiosios organizacijos bando teigti, kad būtent dėl to ši praktika neaktuali“, – akcentuoja ekspertė.

V. Zaikauskienė sako, kad šiuo metu apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama byla, kurios esmė – nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino perkančiosios organizacijos sprendimą, kuriuo buvo nevertinti susijusių ūkio subjektų konkurenciją iškreipiantys veiksmai, neteisėtu, pažeidžiančiu skaidrumą ir tiekėjų lygiateisiškumą.

Teismas šiuo atveju ketina išeiti už ginčo nagrinėjimo ribų ir iškelti teisės spragų klausimą. Pasak teisininkės, apeliacinės instancijos patvirtinimas šioje byloje taptų dar vienu įrodymu, kad formalus įstatymų nuostatų taikymas nėra tinkamiausias kelias, kai kalbama apie viešuosius pirkimus, kad ir mažos vertės.