Besimėgaujant bangomis Baltijos ar Bridvaišio pakrantėse mažiausiai norisi galvoti apie būsimas pandemijos bangas bei rudeninius karantinus. Tačiau šiuo metu stebimos skiepijimo tendencijos ir praėjusių metų patirtis sufleruoja, kad apie tai kalbėti būtina − kaip ir ruoštis trečiajai pandemijos bangai.

Matant beveik iki nulio nukritusį susirgimų koronavirusu ir mirčių nuo jo skaičių, gali apimti netikras ir pavojingas ramybės jausmas, kad viskas jau praeityje. Vis tik dabartinėje situacijoje apima stiprus déjà vu jausmas − praėjusią vasarą namuose pamiršę nutrintas kaukes, taip pat mėgavomės oranžiniais gėrimais perpildytuose baruose, masiniais renginiais ir nevaržoma socializacija, teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Atrodė, kad gyvenimas vėl grįžo į senas geras vėžes. Tačiau tuomet pergalė ir džiaugsmas buvo trumpalaikiai, ir metus baigėme su rekordine koronoviruso banga ir beveik rekordiniu perteklinių mirčių skaičiumi.

Dabartinė situacija nuo praėjusios vasaros skiriasi tik vienu svarbiu aspektu – mes jau turime saugias, efektyvias ir, svarbiausia, visiems laisvai prieinamas vakcinas. Tačiau daugelyje Afrikos šalių, Rusijoje ir kitur sparčiai plintanti delta viruso atmaina rodo, kad pasaulyje pandemija dar neįveikta, o nepasiskiepiję gyventojai išlieka labai pažeidžiami.

Pagal skiepijimo tempus, Lietuva ilgą laiką buvo viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje. Deja, vis dar mažiau nei pusė šalies gyventojų yra gavę bent vieną skiepo dozę, ir taip nutiko ne dėl to, kad skiepų trūktų − jų turime virš 700 tūkstančių nepanaudotų dozių. Jei gegužę pirmąją skiepo dozę gaudavo apie 15 tūkst. gyventojų per dieną, dabar tokių yra jau mažiau nei 4000 per dieną.

Skiepijimo tempų lėtėjimo buvo galima tikėtis, bet tai neturėjo įvykti nepasiekus 50 proc. pasiskiepijusių kartelės. Todėl didėja tikimybė, kad gali pasikartoti praėjusių metų scenarijus. Esant tokioms aplinkybėms, vyriausybė jau šiandien turi siųsti tris aiškias žinutes − verslui, visiems atsakingiems piliečiams ir skeptikams.

Žinia verslui – tol, kol skiepai saugo nuo koronaviruso ir jo mutacijų, dar vieno karantino nebus. Neapibrėžtumas dėl to, kokia veikla ir dėl kokių priežasčių gali būti suvaržyta, gali be reikalo slopinti investicijas, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą. Sprendimai uždaryti parduotuves, atsižvelgiant į jų dydį ir durų orientaciją, visada buvo subjektyvūs, tad jau dabar reikia pažadėti, kad galėsime išsiversti be jų.

Panaši žinutė turėtų pasiekti ir visus savo bei kitų sveikata besirūpinančius piliečius − vaikai lankys darželius, moksleiviai mokysis mokyklose, visi galintys ir norintys dirbti dirbs, o ne bus priversti prašyti kelių šimtų eurų socialinės išmokos. Neprireiks papildomų milijardų valstybės išlaidų, skolos našta nebedidės ir neprislėgs dabartinių bei ateities mokesčių mokėtojų pečių.

Tačiau svarbiausia ir garsiausia vyriausybės žinutė turi pasiekti skeptikus. Girdime įvairiausių pasiūlymų, kaip paskatinti skiepytis − papildoma atostogų diena, loterijos ir kitokios finansinės paskatos pasiskiepijusiems, papildomi milijonai socialinei reklamai.

Kaip bebūtų gaila, mokslui per rekordiškai trumpą laiką pasiūlius saugias ir efektyvias vakcinas, kelią pastojo kita šiek tiek netikėtos problemos − elementarios raštingumo ir kritinio mąstymo spragos. Didelė visuomenės dalis ignoruoja informaciją ir įrodymus iš patikimų mokslinių šaltinių, ir vietoje to tiki konspiracijos teorijomis, šarlatanais ir mitais.

Statistikos departamentas jau dabar turėtų pradėti skelbti, kokia dalis susirgusių, hospitalizuotų ir mirusių buvo nepasiskiepiję. Tokia informacija, iliustruojanti skiepų naudą gelbėjant gyvybes, padėtų daug labiau nei reklamos su skambiais šūkiais ir prašymais.

Prašymai, įtikinėjimai, socialinės reklamos ir kitos morkos nebeveikia, todėl pasigirsta ir radikalesnių, bet pagrįstų siūlymų − valstybė negali ir neturi prisiimti visos finansinės piliečio gelbėjimo naštos, jei tas pilietis atsisakė nemokamų ligai kelią užkertančių skiepų.

Net jei vyriausybė neras teisinių ir moralinių galių perkelti naštą nesaugantiems savęs ir kitų, ji turėtų nusiųsti aiškią žinutę − valstybė nebesiskolins, verslas nestabdys veiklos, neatidės investicijų ir neatleis darbuotojų, darbuotojai neis prašyti pašalpų, moksleiviai neaukos savo ateities tam, kad padėtų tiems, kurie nenori padėti patys sau.

Atsisakant kartoti karantinus gali vėl tekti susidurti su perteklinėmis mirtimis. Gyvybės kainos nustatymas bei kaštų-naudos analizė tokioje situacijoje visuomet bus nelengva ir neretai net makabriška užduotis.

Vis tik turime užduoti ir šiuos nepatogius klausimus − ar gelbėjant tuos, kurie atsisakė skiepų, turime aukoti tuos, kurie nesulauks būtinų operacijų, ar turi kentėti tie, kuriems laiku nebus diagnozuoti vėžinai susirgimai? Ar turime rizikuoti visais kitais visuomenės nariais, kurie kentės nuo streso ir jo sukeliamų ligų? Ar galime aukoti ištisą kartą moksleivių, kuri negaus adekvačių mokymo paslaugų?

Galbūt trečią kartą mums pasiseks – nemaža pasiskiepijusių gyventojų dalis, retas gyventojų tankis ir išugdyti geri įpročiai plauti rankas bei nesibučiuoti su nepažįstamaisiais padės išvengti dar vienos pandemijos bangos ir perteklinių mirčių. Tačiau jei visgi nepasisektų, reikia pripažinti, kad šį kartą kainą turi sumokėti tie, kurie galės kaltinti tik save. Valstybė padarė viską, kad minimizuotų mirčių skaičių, ir dabar estafetė turi būti perduota asmeninei gyventojų atsakomybei.