Jei reikėtų išskirti vieną reiškinį, kuris šiemet pasaulyje sukelia daugiausiai ekonomistų diskusijų ir pakursto daugiausiai baimių, tai būtų nebe pandemija ar nedarbo lygis, bet infliacija. Kokie yra įsibėgėjančio kainų augimo veiksniai, kiek tai gali tęstis ir ar pagrįstos yra hiperinfliacijos baimės?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

Brangstančios pramoninės ir maisto žaliavos, vis naujus rekordus mušančios vario ir kitų spalvotųjų metalų kainos, didėjančios transportavimo išlaidos, puslaidininkių trūkumas – apie šiuos infliacijos veiksnius jau girdėjo ne tik ekonomistai. Kiekvienas iš jų atskirai įdomus ir vertas dėmesio, tačiau visų jų koncentracija vienu metu sukuria seniai neregėtas ir vartotojams nepalankias aplinkybes infliacijai.

Žinant šį kontekstą nestebina ir tai, kad Kinijos – vis dar svarbaus pasaulio fabriko – gamintojų kainos gegužės mėnesį buvo net 9 proc. didesnės nei prieš metus. Jei tokios tendencijos tęsis, netrukus matysime sparčiausią Kinijos gamintojų kainų augimą per ketvirtį amžiaus.

Žaliavų ir gamintojų kainų šuoliai pradeda skverbtis ir į vartotojų kišenes. JAV vartotojų kainų augimas gegužės mėnesį paspartėjo iki 5 proc., buvo didžiausias nuo 2008-ųjų metų ir „šiek tiek“ viršija JAV Federalinių rezervų sistemos tikslą – 2 procentus. Net pašalinus labai svyruojančių ir nuo centrinių bankų nelabai priklausančių energijos ir maisto kainų įtaką, kainų augimas JAV vis tiek siekia beveik 4 procentus.

Šioje Atlanto pusėje situacija atrodo mažiau įkaitusi – euro zonos infliacija įsibėgėjo iki 2 procentų, bet tam daugiausiai įtakos turėjo pabrangusi nafta, o daugelio prekių ir paslaugų brangimas išliko kuklesnis. Dėl to praėjusią savaitę Europos Centrinis Bankas nemirktelėjo ir pratęsė ne tik neigiamų palūkanų, bet ir rekordinio pinigų pasiūlos didinimo erą.

Tiesa, daugelyje Europos šalių pandemija jau atslūgo, o po kelių savaičių daugelis šalių galės džiaugtis paskiepijusios daugelį savo piliečių ir galinčios pilnai išlaisvinti savo paslaugų sektorius. Mažiausiai nuo pandemijos nukentėjusiose valstybėse ekonomikos jau sparčiai auga ir viršijo prieš pandemiją buvusį lygį, tačiau didėjant užimtumui ir atlyginimams, įsibėgėja ir infliacija.

Pavyzdžiui, Lietuvoje gegužės mėnesį vartotojų kainos buvo 3,5 proc. didesnės nei prieš metus. Labiausiai – daugiau nei dešimtadaliu – pabrango transportas, tačiau daugiau nei 5 proc. pabrango ir švietimo ar sveikatos priežiūros paslaugos. Nepaisant brangusių žaliavų, maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos vis dar buvo vos 1,1 proc. didesnės nei prieš metus, o jų brangimas, tikėtina, bus gerokai spartesnis antrąjį šių metų pusmetį.

Poilsio, kultūros, maitinimo, apgyvendinimo ir kitų laisvalaikio paslaugų brangimas kol kas buvo kuklus, bet besibaigiant pandemijai ir čia tikėtinas spartesnis kainų augimas. Tam įtakos turės ne pasaulinės, o vietinės tendencijos – pernai dešimtadaliu padidėjęs vidutinis darbo užmokestis panašiai augo ir pirmąjį šių metų ketvirtį ir, panašu, šis augimas neišsikvėps.

Apie neblėsiantį darbo sąnaudų augimą signalizuoja ir darbuotojų trūkumo problema, ir beveik dešimtadaliu po pusmečio didėsiantis minimalus mėnesinis atlyginimas. Taigi, kol kas tokia 3-4 procentus siekianti metinė infliacija yra nedidelė problema, nes daugeliui dešimtadaliu augantys atlyginimai bei pensijos užtikrina gana spartų perkamosios galios augimą.

Ar galėtų infliacija įsibėgėti dar labiau? Nemažai gyventojų, stebėdami pinigų pasiūlos didinimo tempus, baiminasi ne tik dviženklės infliacijos, bet net ir hiperinfliacijos, bei nuo jos bando apsidrausti labai egzotiškais ir labai pavojingais instrumentais (kartais vadinamais shitcoinais). Tačiau tai daro be reikalo. Nepaisant plataus masto fiskalinio ir monetarinio skatinimo, tokio scenarijaus tikimybė išlieka labai maža.

Šioje situacijoje labiausiai turėtų neraminti ne pabrangusios žaliavos, gabenimo konteineriais išlaidos ar kiti kainų šuoliai, susiję su po pandemijos sutrikusia tiekimo grandine – šie veiksniai iš tiesų, tikėtina, bus laikini. Vis tik tuo pačiu metu sunku ignoruoti tai, kad daugelyje pasaulio šalių dviženklę infliaciją galima stebėti nekilnojamojo turto rinkose, kur kainos šturmuoja naujus, dažnai nelabai tvarius rekordus.

Pavyzdžiui, JAV rinkoje (bent jau kai kuriuose segmentuose) susiformavusią spekuliacinę paklausą, rinkos disbalansus ir net situacijos absurdiškumą, iliustruoja daugybė anekdotinių pavyzdžių, kuomet keli pirkėjai aršiai varžosi tarpusavyje ne derėdamiesi, o už pageidaujamą objektą siūlydami vis didesnę kainą. Praėjusį mėnesį liūdnai pagarsėjo vienos tokios varžytinės, kuomet pirkėja pasiūlė ne tik aukštesnę kainą, bet ir pateikė raštišką pasižadėjimą pirmagimį pavadinti pardavėjo vardu. Deja, to neužteko, varžytines ji pralaimėjo.

Lietuvoje situacija būsto rinkoje nėra tokia įtempta − būsto įperkamumas kol kas išlieka aukštas, tačiau kainų augimas kelia nerimą, nes pirmąjį šių metų ketvirtį būsto kainos buvo 12 procentų didesnės nei prieš metus. Čia paklausos augimui įtakos mažiau turi monetarinė ar kreditavimo politikos – įdomu tai, kad pernai net 60 proc. būstų buvo įsigyta nuosavomis lėšomis, tai yra, be paskolų. Neklauskit kaip ir iš kur, čia jau kita ne mažiau įdomi tema.

Kol kas centriniai bankai vienbalsiai tiesiog kartoja, kad ši infliacija yra laikina, po pusmečio kito turėtų atslūgti ir toliau iki dugno spaudžia spausdintuvų akseleratoriaus pedalą. Gerai, kad gydytojo kabinete pasiskundus chronišku skausmu gydytojai neišspiria pro duris, pasiūlydami pusmetį palaukti, puoselėjant viltį, kad skausmas pats praeis.