Koronaviruso sukeltos krizės metu viešojoje erdvėje rečiau matomas prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis tvirtina, kad šalies vadovo Gitano Nausėdos žadėta tarpininkavimo funkcija nėra padėta į šalį. Jis pabrėžia, kad prezidentas jau ne kartą užėmė tarpininko poziciją tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos. Visgi prie vieno stalo vienas kitam oponuojančių partijų lyderius susodinti, užsimena P. Mačiulis, ko gero, bus bandoma tik po Seimo rinkimų, siekiant, kad žadėtas, bet į paraštes nustumtas nacionalinis susitarimas dėl švietimo pagaliau būtų pasirašytas. Patarėjas vidaus politikos klausimais neslepia – šiuo metu surasti bendrus vardiklius tarp prieš rinkimus įsielektrinusių politinių jėgų yra itin sudėtinga.

„Artėjančių rinkimų virusas, matyt, yra stipresnis nei koronavirusas“, – Eltai teigia prezidento vyriausiasis patarėjas.

Kaip įvertintumėte santykius su valdančiąja dauguma? Jie labiau geri ar visgi labiau į blogąją pusę?

Santykiai yra darbiniai, niekaip kitaip jų nepavadinsi. Yra temų, kuriose prezidento ir valdančiosios daugumos nuomonės išsiskiria, yra temų, kur nuomonės sutampa. Vyksta nuolatinis kontaktas su valdančiaisiais dėl sprendimų Seime, prezidento patarėjai aktyviai bendrauja tiek su frakcijomis, tiek su komitetais.

Prezidentas buvo užsiminęs, kad regi „valstiečius“ formuojančius daugumą ir po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų. Ar toks manymas turi įtakos dabartiniams Prezidentūros ir valdančiųjų santykiams?

Svarbu yra tai, kad gerovės valstybės prioritetai, kuriuos akcentuoja prezidentas – socialinės atskirties mažinimas, regionų stiprinimas, proveržis švietimo, mokslo, inovacijų, žaliosios Lietuvos srityse – atsispindėtų Lietuvos politikoje. Prezidentas produktyviai dirbs ir su centro kairės, ir su centro dešinės, ir jei susidarytų, „vaivorykštine“ koalicija. Tą rodo ir dabar esantys konstruktyvūs santykiai tiek su valdančiosios daugumos, tiek su opozicinėmis frakcijomis.

J. Narkevičiaus paskyrimas ministru prezidento buvo pripažintas klaida. Panašu, kad susisiekimo ministrui mesti nauji įtarimai neverčia valdančiųjų įsiklausyti į Prezidentūros valią. Tačiau, nepaisant to, santykiai tarp šalies vadovo ir valdančiųjų nėra blogi. Ar tai reiškia, kad Prezidentūrai geri santykiai su Vyriausybe ir valdančiaisiais yra svarbiau nei šiuo atveju patraukti iš rikiuotės, jūsų teigimu, darbui netinkantį J. Narkevičių?

Konstitucija aiškiai pasako, kad sprendimas atleidžiant vieną ar kitą ministrą yra Vyriausybės vadovo ir Seimo rankose. Dėl susisiekimo ministro prezidentas savo poziciją išsakė dar lapkričio pabaigoje, tad visa atsakomybė už jo veiklą šiandien gula ant valdančiosios daugumos pečių.

Kitas klausimas – kaip valstybės vadovas į tai turėtų reaguoti. Dėl ministro nutraukus bet kokius santykius su Seimu ir Vyriausybe, stabdant Lietuvai svarbių įstatymų priėmimą ir pradedant apkasų karus tarp institucijų, žala valstybei ir jos žmonėms būtų dar didesnė nei ta, kurią daro J. Narkevičius sėdėdamas ministro poste.

Prezidentas ne kartą žadėjo susodinti oponuojančių partijų lyderius prie vieno stalo. Tačiau nuo šios intencijos, galima suprasti, buvo atsitraukta. Ar nebuvo proga, o gal net būtinybė tarpininkavimo funkciją atlikti būtent koronakrizės metu, tuo labiau, kad opozicija ir valdantieji karantino metu vienas kitam labiau oponavo nei ieškojo bendrų sprendimų?

Prezidentas ne kartą užėmė tarpininko poziciją tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos, kviesdamas atidėti į šoną nesutarimus ir priimti valstybei ir jos žmonėms svarbius sprendimus. Pensijų padidinimas priimant 2020 m. biudžetą, įstatymas dėl papildomos išmokos vaikus auginančioms šeimoms, kuris šiuo metu svarstomas Seime – yra tokios veiklos pavyzdys. Be abejo, susodinti prie vieno stalo, net ir virtualaus, pasiseka ne kiekvieną kartą. Artėjančių rinkimų virusas, matyt, yra stipresnis nei koronavirusas.

Koronaviruso krizės metu iš esmės dingo užsidegimas partijoms surasti bendrus vardiklius dėl nacionalinio susitarimo švietimo politikoje. Realiai niekas net neužsimena apie tokią iniciatyvą. Prezidentūra tarsi ir reiškė intenciją tarpininkauti, jei politinėms jėgoms to padaryti nepavyks pačioms. Kaip dabar į tai žvelgia Prezidentūra? Procesą pradėti jau per vėlu, ar tiesiog nebėra jokios prasmės tą daryti apskritai?

Nacionalinio susitarimo aktualumas tik dar labiau padidėjo, nes koronaviruso krizė išryškino bent keletą švietimo problemų ir proveržio taškų, kurie turi būti paminėti susitarime. Tačiau nesinori, kad toks svarbus sektorius kaip švietimas nukentėtų dėl priešrinkiminių politikų batalijų. Akivaizdu, kad šiuo metu partijos tiek įsielektrinusios, jog pasiekti visų partijų įsitraukimą ir pritarimą bendram dokumentui yra labai sunku. O gal net ir neįmanoma. Nepaisant to, prezidentas mato nacionalinių susitarimų prasmę ir planuoja susodinti politines partijas prie vieno stalo iš karto po Seimo rinkimų.

Kaip Prezidentūra žvelgia į priešrinkiminį Seimą? Darbas, kuri matote parlamente, nekelia nerimo?

Po viruso išprovokuotos pertraukos parlamentas vėl dirba normaliu režimu ir tai labai svarbu – grįžta įprasta polemika, argumentų keitimasis, be kurių sunku įsivaizduoti pilnakrauję demokratiją. Aišku, paskutinis pusmetis iki rinkimų visada būna šiek tiek kitoks nei treji su puse metų iki tol – jis tampa aštresniu, kritika garsesnė. Tad šiuo požiūriu šis laikotarpis nėra kažkuo išskirtinis nei buvo ankstesnėse Seimo kadencijose.

Vienas iš pastarųjų politinio konkuravimo pavyzdžių Seime – parlamentarės Irinos Rozovos klausimas. Galbūt nacionalinio saugumo lygmens problema buvo užgesinta konservatoriams ir „valstiečiams“ susiginčijus. Rimtų įtarimų sulaukusi politikė net nebuvo nuvesta iki procedūrų, ją galinčių išteisinti ar paskelbti kalta. Nemanote, kad tai pavojingas signalas nacionalinio saugumo lygiu. Politikai nesugebėjo įvertinti galimai su priešiškomis valstybėmis reikalus derinusios Seimo narės veiksmų? Neparodėme savo silpnumo?

Tokie jautrūs klausimai kaip galimas bendradarbiavimas su priešiškų valstybių struktūromis privalo būti atsakyti. Nesvarbu, koks būtų sprendimas, bet jis turėtų būti, nes kitu atveju, paliekami „skeletai spintose“, kurie anksčiau ar vėliau išgriūva vėl.

Nemažai dėmesio ir kritikos viešojoje erdvėje susilaukia prezidento valdymo stilius. Kiek prezidentui svarbi tokia kritika?

Pereiti nuo Lietuvoje įsigalėjusios „kumščio daužymo į stalą” politikos prie bendradarbiavimo politikos nėra paprasta. Visada paprasčiau ieškoti to, kas mus skiria, nei to, kas mus vienija. Lengviau surasti priešus nei partnerius.

Prezidentas renkasi kitą kelią – argumentuotai kalbėtis ir ieškoti sutarimo šaliai ir jos žmonėms svarbiais klausimais. Jis šį kelią pristatė dar rinkiminės kampanijos metu ir nuosekliai jo laikosi toliau.

Ar gerai suprantu situaciją – kalbant apie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) vadovo klausimą, problemų daugiau nei sutarimo. Prezidentas ir premjeras prieš mėnesį užsiminė, kad ledai pajudėjo ir diskusijos atnaujintos. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad realiausias žmogus į kandidatus yra laikinai šios ministerijos vadovo pareigas einantis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, kuris, pareiškė premjeras, nebus keičiamas. Neatrodo ši situacija šiek tiek komiška? Galbūt tai tik rodo, kad sutarimo su premjeru prezidentui tiesiog nepavyksta surasti?

Prezidentas pasakė, kad mato Ž. Vaičiūną kaip tinkamą kandidatą į ekonomikos ir inovacijų ministrus, tačiau gyvename demokratinėje visuomenėje ir pats asmuo turi teisę nuspręsti, kur jis nori likti. Ponas Vaičiūnas nusprendė pabaigti kadenciją energetikos ministru, t.y. sektoriuje, kurį puikiai išmano. Taigi šis variantas atkrenta – Ž. Vaičiūnas ir toliau dirba kaip laikinas EIM ministras. Bus svarstomi kiti variantai. Geriau ilgesnės ministro paieškos ir geras laikinasis ministras nei bet koks ministras.