Lietuva žengia dar vieną žingsnį į vadinamąją „sveikatos apsaugos per kainodarą“ erdvę – planuojamas cukraus mokestis. Vos prieš kelias savaites Seime oficialiai užregistravo įstatymo projektą, kuriuo Lietuvoje siūloma įvesti vadinamąjį cukraus mokestį.

Dr. Indrė Radavičienė

Tikslas aiškus: atgrasyti nuo perteklinio cukraus vartojimo, kuris siejamas su nutukimu, širdies ligomis, diabetu. Tačiau čia ir slypi problema: ar iš tiesų manome, kad kelių centų prekės pabrangimas sujudins saldumo troškimą, įaugusį į mūsų kultūrą, rutiną, emocinę savijautą?

Ekonominė logika – nuginčyta ir patikrinta: brangink tai, kas žalinga, ir žmonės vartos mažiau. Tačiau klausimas, ar tai tikrai veikia mūsų laikais – laikais, kai saldumas nebėra tik skonis, o tapo emociniu malonumu.

Problema – dopamino ekonomikoje

Tai ne tiek sveikatos problema, kiek dopamino problema. Gyvename laikais, kai nuovargis, stresas, greitas tempas ir emocinis diskomfortas tampa kasdienybe. O cukrus – tai greitas atlygis. Pigesnis nei psichologas, paprastesnis nei poilsis, prieinamesnis nei tikras pokytis.

Mes, dopamino karta, gyvename pasaulyje, kuriame kiekviena mūsų diena – tai šimtai mikroimpulsų, vedančių prie momentinių malonumų: pranešimas telefone, reakcijos socialiniuose tinkluose, greitasis maistas, energetiniai gėrimai, pigūs saldumynai. Nesąmoningai mus apdovanoja tuo, ko nuolat stinga – trumpalaikiu pasitenkinimu. Kitaip tariant, dopaminu.

Kai kalbame apie cukrų, reikia suprasti – jis jau seniai nebėra tik kulinarinis ingredientas. Tai ne vartotojų silpnumas, o sistema, kurioje gyvename. Ekonomika, reklama ir socialinė kultūra kasdien kuria elgesio modelį: „nusipirk – pasijausi geriau“, „suvalgyk – nusiraminsi“. Tai – dopamino ratas, kuriame cukrus tėra vienas iš daugelio žaidėjų. Lygiai taip pat ten sukasi kofeinas, nikotinas, ekranai, socialiniai tinklai, net perdėtas darboholizmas.

Todėl cukraus mokestis gali būti veiksmingas kaip viena iš priemonių – bet jis netaps stebuklingu sprendimu, kol nebus giliau suprasta, kodėl išvis taip trokštame saldumynų.

Sisteminė problema reikalauja sisteminių sprendimų

Jeigu norime realios, ilgalaikės sveikatingumo pažangos, būtina galvoti ne tik apie baudimą (mokesčius), bet ir apie prevenciją, alternatyvas, švietimą, psichologinį atsparumą.

Ar mūsų mokyklos moko vaikus, kaip atpažinti emocinį valgymą? Ar sveikatos apsaugos sistema skiria dėmesį priklausomybėms nuo cukraus? Ar mes mokomi, kad malšinti stresą galima ne tik per vartojimą? Ar miestuose kuriamos aplinkos, kur žmonės gali gauti malonumo ne tik prekybos centre?

Cukraus mokestis bus simbolinis signalas – bet jei jo neseks gilesnės priemonės, jis taps dar vienu popieriniu įstatymu. Tuo metu dopamino ekonomika ir toliau suksis, ieškodama kitų būdų pasiekti mūsų smegenų atlygio centrus.

Laimės ilgesys – neapmokestinamas

Galiausiai, svarbiausias klausimas – ko mes iš tikrųjų ieškome? Ne tik mažiau cukraus. Mes norime jaustis geriau. Mažiau pavargę, mažiau vieniši, mažiau pasimetę. Kol valstybė kalbės su mumis tik per kainodarą, o ne per rūpestį, švietimą, bendruomenę ir psichikos sveikatos stiprinimą – ieškosime saldžiųjų sprendimų patys. Ir dažniausiai – lentynose, kur dopaminas prieinamas pigiai ir be recepto.

Įvairūs eksperimentai (1960-1970 m.) su žiurkėmis, kurioms izoliuotoje erdvėje buvo siūlomas paprastas vanduo ir narkotizuotas, atskleidė stulbinančią tiesą apie priklausomybės prigimtį. Klasikiniai tyrimai rodė, kad izoliuotos žiurkės renkasi narkotizuotą vandenį net iki mirties, tačiau psichologo Bruce'o Alexanderio 1978 m. atliktas eksperimentas „Žiurkių pramogų parkas“ parodė kitokią realybę. Kai žiurkės buvo apgyvendintos erdvioje, stimuliuojančioje aplinkoje su kitomis žiurkėmis, jos retai rinkosi narkotikus. Šis tyrimas leidžia suprasti, kad priklausomybė gali būti ne tik cheminės medžiagos poveikio, bet ir socialinės izoliacijos ar emocinės tuštumos pasekmė.

Eksperimentai su žiurkėmis rodo, kad priklausomybė nėra vien cheminės medžiagos poveikio pasekmė – ji stipriai susijusi su aplinka ir emocine būsena. Dopamino karta, gyvenanti nuolatinėje stimuliacijos paieškoje – nuo cukraus ir kofeino iki socialinių tinklų ir greito turinio – primena izoliuotas žiurkes, kurios beprasmybėje renkasi malonumą bet kokia kaina. Vien cukraus mokestis ar ribojimai neišspręs šios priklausomybės – kol nespręsime giluminės problemos: emocinės tuštumos, nuolatinio pabėgimo nuo savęs.

Nedidelis mokestis – simbolika vietoj poveikio

Tyrimai rodo, kad cukraus mokesčiai daro poveikį tik tada, kai jie pakankamai aukšti, kad išties keistų elgesį. Pavyzdžiui, Meksikoje cukraus mokestis buvo efektyvus tik todėl, kad padidino gėrimų kainą apie 10 proc. Lietuvoje planuojamas tarifas kol kas žada būti nedidelis, labiau simbolinis nei realiai paveikus.

Simbolika nėra blogai, bet vien jos neužtenka. Kai asmuo perka limonadą ne todėl, kad jam trūksta kalorijų, o todėl, kad trūksta džiaugsmo – keliais centais didesnė kaina jo nesustabdys. Ypač jei pigiausi, saldžiausi produktai vis tiek liks prieinamiausi pažeidžiamiausioms grupėms – vaikams, paaugliams, žemesnių pajamų šeimoms.

Kaip realiai mažinti cukraus vartojimą?

Jei tikslas – tikrai mažinti cukraus vartojimą, reikia sisteminių veiksmų: realaus švietimo apie cukraus poveikį, ypač vaikams ir paaugliams; maisto pramonės reguliavimo, kad cukrus nebūtų visur – nuo padažų iki vaikų košių, psichologinio raštingumo ugdymo – nes dažnai valgome ne iš bado, o iš emocinės įtampos, prieinamos alternatyvos: sveikesni užkandžiai turi būti ne brangesni už saldumynus, o pigesni.

Pavyzdžiui, Singapūre nėra specialaus cukraus mokesčio, tačiau vyriausybė taiko įvairias priemones, skirtas mažinti cukraus turinčių gėrimų vartojimą ir skatinti sveikesnę mitybą. Įgyvendinamos iniciatyvos, tokios kaip privalomas maistinių medžiagų ženklinimas ant produktų ir cukraus kiekio mažinimas gėrimuose. Šios priemonės padėjo informuoti vartotojus apie produktų sudedamąsias dalis ir skatino gamintojus mažinti cukraus kiekį savo produktuose.

Pabaigai: išspręsti priklausomybę nuo cukraus galima tik suvokus, kad tai – ne apie cukrų. Cukrus – tai simptomas. Mūsų noras saldumo rodo ne kalorijų trūkumą, o džiaugsmo stoką. Kol politikos sprendimai nesiryš pasinerti giliau nei fiskalinė apskaita – į švietimą, į psichinę sveikatą, į socialinę aplinką – tol saldžių gėrimų pardavimai keisis nežymiai. O mes ir toliau ieškosime dopamino ten, kur jis greičiausiai prieinamas.

Pranešimas spaudai.