Kas bendro tarp politiko, gavusio netikrą kvietimą skristi į Niujorką; akademikės, praradusios santaupas fiktyvioje investavimo platformoje; verslininko, patvirtinusio pavedimą ne tiekėjui, o kalinimo įstaigoje esančiam asmeniui; moters, patikėjusios žavaus turko romantiškais laiškais; ir studento, suvedusio elektroninės bankininkystės duomenis netikro kurjerio atsiųstoje nuorodoje?

Dr. Nerijus Mačiulis

Kartą per metus Pasaulio Ekonomikos Forumas rengia „Globalių rizikų ataskaitą“, kurioje, apklausus 900 pasaulio universitetų, tarptautinių institucijų, verslo lyderių, bei įvairių sričių ekspertų, įvertinamos didžiausios tikimybės ir stipriausio poveikio rizikos. Tarp didžiausių rizikų įvardinami kariniai konfliktai ir kitokios geopolitinės konfrontacijos, kibernetinės atakos ir šnipinėjimas, ekstremalūs oro reiškiniai, tarša, nelygybė ir visuomenės poliarizacija.

Šiemet, jau antrus metus iš eilės, pirmoje vietoje tarp pagrindinių rizikų yra... dezinformacija. Ši rizika dominuoja ir pagal jos poveikio mąstą ir tikimybę, o pagrindinis jos šaltinis – technologiniai pokyčiai.

Per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė kanalai, per kuriuos mus pasiekia naujienos ir pasiūlymai. Vis didesnė dalį informacijos gauname per socialinius tinklus, tinklalaides, bei kitus alternatyvius informacijos kanalus. Vis dažiau jų tikslas yra ne informuoti, o įtikinti, formuoti nuomonę ar net suklaidinti. Pastarųjų metų naujovė yra gausybė socialinių tinklų kanalų, kuriuose yra dirbtinio intelekto (DI) generuojamos nuotraukos ir tekstas, siekiant sužadinti emocijas ir skaitytojų įsitraukimą (spausk patinka, komentuok, dalinkis).

Tačiau nauji kanalai ir naujos technologijos naudojamos ne tik dėmesiui pritraukti. Pernai, JAV prezidento rinkiminės kompanijos įkarštyje vienas senatorius pasidalino DI sugeneruota nuotrauka – nuo uragano „Helene“ valtele bėganti verkianti mergaitė, apsikabinusi šuniuką. Nors senatorius emocingą nuotrauką greitai ištrynė, potekstė buvo aiški – tuometinė administracija dirba prastai, pažiūrėkite kaip viskas liūdna.

Dar pavojingesnės yra išmaniosios vaizdo klastotės (angl. deepfake) – taip pat dažnai DI pagalba generuojami ir redaguojami vaizdai, dažnai apsimetant tikru gerai žinomu asmeniu. Turint pakankamai daug viešo žmogaus vaizdo ir garso įrašų, galima sugeneruoti nuo realybės sunkiai atskiriamą vaizdo įrašą, kuriame tas žmogus pasakys bet ką. Pavyzdžiui, pernai buvo sukurtas Rumunijos centrinio banko vadovo vaizdo klastotė, kurioje jis tariamai siūlo investuoti į sukčių siūlomus investicinius produktus.

Įdomu ir tai, kad socialiniai tinklai negali (arba nenori) laiku sustabdyti tokių netikrų naujienų ar sukčių sukurtų vaizdo klastočių platinimo socialiniuose tinkluose. Dar daugiau, ne tik nesustabdo, bet ir gauna už tai pinigus platindami juos kaip reklaminius produktus – to paties Rumunijos centrinio banko vaizdo klastotės įrašas Facebook‘e buvo siūlomas kaip „remiamas“ reklaminis įrašas.

Žodžio ir saviraiškos laisvės yra tiek daug, kad ji sukuria milžinišką informacinį triukšmą. Naujienų ciklas sutrumpėjo, vakar dienos sensacija keliauja į archyvus, eterį užima naujas tikras arba amplifikuotas akibrokštas. Čia atsiranda ne tik sunkiai aprėpiamo ir apdorojamo informacijos kiekio, bet ir šališkumo problema – jei dažniau skaitome ir reaguojame į, pavyzdžiui, vienos ideologinės pakraipos politines naujienas, socialinių tinklų algoritmai mums ateityje pasiūlys vis daugiau būtent tokio turinio. Susiformuoja „socialinis burbulas“, kuriame matome nepilną, iškreiptą mus supančio pasaulio vaizdą.

Nemažesnė problema yra ir tai, kai politinių tikslų ir ryšių turintys asmenys įsigyja socialinius tinklus ir gali koreguoti algoritmus, vienų naujienų matomumą padidinant, o kitų slopinant. Arba dar blogiau – neparankias politines idėjas ar aktyvistus visiškai blokuojant.

Visa tai turi tiesioginių pasekmių kiekvienam iš mūsų. Sukčiai į mus taikosi asmeniškai – telefonu ar elektriniu paštu apsimeta mokesčių inspekcijos, banko ar kitų institucijų atstovais, atsiunčia fiktyvias nuorodas ir bando gauti prisijungimus prie jūsų sąskaitų. Tačiau vis dažniau gyventojai nukenčia tiesiog susigundę naujos fiktyvios internetinės parduotuvės ar investavimo platformos reklama. The Economist skaičiuoja, kad visame pasaulyje sukčiai per metus įvairiausiomis kūrybingomis formomis išvilioja pusę trilijono dolerių. Ir tai yra konservatyvus vertinimas.

Gyvename pasaulyje, kuriame didelė dalis gyventojų vis labiau pasimeta informaciniame chaose, sunkiau atskiria faktus nuo nuomonių, tiesą nuo melo, subjektyvias interpretacijas nuo objektyvios realybės, finansines galimybes nuo sukčių vilionių. Kritinio mąstymo ugdymas tapo kaip niekada svarbus kiekvienam – nuo savarankiškam gyvenimui besiruošiančio moksleivio, iki prie balsadėžės einančio senjoro.

Kiekvienas iš mūsų turi įprasti kasdien gyventi taip, lyg tai būtų nesibaigianti balandžio 1-oji. Priimant svarbius sprendimus negalima remtis tik vienu šaltiniu, pamačius intriguojančią ar šokiruojančią informaciją vertėtų ne ja dalintis, o atidžiai ją patikrinti. Kartais užtenka stabtelėti ir savęs paklausiant – ar tai yra patikrinamais faktais ir argumentais paremta tiesa, ar tik į mūsų emocijas ir sąskaitas nusitaikiusios vilionės ir manipuliacijos?

Pranešimas spaudai.