Despotijos vis viena anksčiau ar vėliau griūva – ir kuo anksčiau, tuo geriau. Kuo ilgiau jos išsilaiko dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tuo gilesnę ir didesnę kruviną pelkę po savęs palieka. Ne tik vietoje savęs, bet ir visur aplink, kur tik sugeba pasiekti prieš agoniją ar jos metu.

Vytautas Bruveris

O kas dažniausiai jas įstumia į mirtiną suktuką? Žinoma, jos pačios – teisingiau, jų visiškai primityvi ir neadekvati reakcija į tikrovę, vedanti jas tik vis didesnės eskalacijos keliu ir tik bloginanti padėtį. Tiesa, „primityvi“ ir „neadekvati“ ši reakcija atrodo tik mums, iš tiesų, dažniausiai ji nuosekliai atitinka pačių režimų vidaus logiką bei dinamiką.

Būtent šias senas tiesas tenka prisiminti, stebint geopolitinius sukrėtimus ne tik mūsų regione, bet ir tolesniuose vis mažėjančio ir vis glaudžiau susijusio pasaulio kampeliuose.

Pirmiausia, žinoma, Sirijoje.

Žaibiškos kruvinos Assadų šeimos tironijos, valdžiusios daugiau nei pusę amžiaus, griūties pagrindinės priežastys – aiškios. Tai – Irano ir jo kontroliuojamos „Hezbollah" bei Rusijos paramos netektis.

„Hezbollah“ Libane ir pats Iranas sulaukė tokių triuškinamų Izraelio smūgių, kad Teherano kontroliuojama grupuotė atsidūrė ant agonijos ribos savo valdomame Libane. Taigi, ką jau bekalbėti apie jos pagalbą Sirijos režimui, kurį ji išgelbėjo prieš kelerius metus, tapdama bene pagrindine antžeminių režimo pajėgų ašimi.

Tuo tarpu Rusija taip giliai įklimpusi Ukrainoje, jog nebegalėjo panaudoti pagrindinio savo paramos Basharui al-Assadui ginklo – aviacijos, kuri lygino su žeme visus ir viską.

Tuo tarpu pats režimas ir jo pajėgos pasirodė visiškai supuvusiu kiaušiniu suaižėjusiu lukštu, suėstas korupcijos ir visapusės degradacijos.

Tad galima sakyti, kad Rusijos ir Irano įsikišimas į Sirijos pilietinį karą tik pristabdė režimo griūtį ir tebuvo tik laiko klausimas, kuomet jis vis viena žlugs.

Kita vertus, akivaizdu, jog vienas iš tų konkrečių įvykių, kurie paleido grandininę reakciją – Gazos teroristų „Hamas“ invazija į Izraelį, už kurios stovėjo Iranas ir, galbūt, Rusija.

Būtent po šių žudynių bei Izraelio invazijos į Gazos ruožą prasidėjo naujas karinis-geopolitinis etapas visame regione, Izraeliui iš pradžių nusitaikius į „Hamas“ bei „Hezbollah“, o po to atvirai paskelbus, jog jo pagrindinis taikinys – Irano režimas.

Ar jis nenumatė, koks bus Izraelio atsakas ir šio atsako padariniai? Patį atsaką, be abejo, turėjo numatyti, tačiau, greičiausia, skaičiavo, jog tai bus pražūtinga pačiam Izraeliui. Vienaip ar kitaip, ėjo vabank – nes tik vis auganti eskalacija, ne tik nuolatinis „hibridinis konfliktas“, yra pagrindinis tokio tipo režimų, kaip Irane, palaikymo šaltinis.

Bet kokiu atveju seniai akivaizdu, kad nuolatinės kruvinos košės Vidurio Rytuose pabaigos pradžia ateis ir viltis, jog ji gali pagaliau baigtis sužibs tik tada, kai grius pagrindiniai tos košės virėjai – Teherano ajatolos.

Kas tai gali lemti? Triuškinamas karinis pralaimėjimas išorinei jėgai ar vidaus sprogimas, neatsilaikius prieš spaudimą iš apačios? Ar abiejų kombinacija? Aiškesni atsakymai į šiuos klausimus, kaip ir į klausimą, kada tai įvyks, žinoma, tebeskendi nežinioje.

Tačiau akivaizdu, kad jie skamba ir skambės vis garsiau, o Sirijos režimo griūtis – itin akivaizdus šios tendencijos patvirtinimas.

Tai – triuškinamas ir, galbūt, net mirtinas smūgis visai Irano geopolitinės, karinės ir ekonominės įtakos strategijai regione.

Taip, Teheranas mirtinai kabinsis į Siriją, sieks išlaikyti įtaką pagrindiniams žaidėjams ir jėgoms šioje vienoje iš kertinių grandžių visame jo geopolitiniame fronte, tačiau tai – jau toli gražu nebe tas žaidimas ir toji įtaka, kurią jis turėjo su asaditų režimu.

Svarbiausia, kokį psichologinį poveikį šis smūgis sukels paties Irano viduje – tiek pačiame režime, tiek visuomenėje. Gali būti – ir tai yra pavojingiausia – kad pastums režimą į naują desperatišką eskalaciją. Galbūt, branduolinę.

Taigi, šviesa kruvino tunelio, kuriuo yra visi Artimieji Rytai, gale – dar greičiausiai tolima.

Pati Sirija vėl gali nuslysti į naują tamsą ir naują karą.

Viena vertus, dabartiniai valdžios Damaske laimėtojai, islamo teroristai „Hayat Tahrir al-Sham“ („HTS“) gali tapti nauja „Islamo valstybe“ – tik be kabučių, nes turės tikros valstybės atributus, infrastruktūrą bei potencialą ir bent minimalų tarptautinį pripažinimą.

Kokį naują ir žymiai didesnį pavojų, nei buvusi „Islamo valstybė“ ar asaditų režimas tai kelia, jau teisingai įspėjo Izraelis, kuris dabar skuba šį pavojų kiek įmanoma sumažinti ar atitolinti, nieko nelaukdamas ir naikindamas Sirijoje likusį režimo karinį potencialą, stengdamasis užtikrinti „buferinę zoną“ bent prie savo sienų.

Išties, Izraelis turi daugybę priežasčių nepasitikėti nei „HTS“, nei už jų stovinčia Turkija.

Antra vertus, „HTS“ gali ir nesugebėti stabilizuoti padėties – gal net neturi tokio tikslo – ir pilietinis karas, turintis daugybę dalyvių bei už jų stovinčių didelių tarptautinių žaidėjų, įgaus naują pagreitį, išpildydamas prognozes, kad tokios šalies, kaip Sirija, galutinai nebeliks.

Tiek vienas, tiek kitas scenarijus – logiška pusę amžiaus trukusios kruvinos despotijos tąsa. Sena tiesa – taip ilgai ir taip valdžiusios tironijos, prarijusios šalį, žlugimas tiesiog negali būti taikos ir, juo labiau, demokratijos preliudija.

Kita „lūzerė“ Sirijoje, aišku, yra Rusija, kuri patyrė lygiai triuškinamą ir, galbūt, mirtiną smūgį savo įtakai ne tik regione, bet ir globaliu mastu.

Būtent invazija į Siriją buvo kone pagrindiniu režimo „argumentu“ tam, kad jis grįžo į aukščiausią pasaulinę lygą ir net diktuoja ten sąlygas pačioms JAV. Ir visa tai akimirksniu baigėsi gėdingu pabėgimu.

O itin akivaizdus simptomas, kad Rusija, įklimpusi Ukrainoje, ne tik praranda globalią įtaką, bet priversta desperatiškai kabintis už paskutinių svertų savo artimiausiame regione – tai, kas vyksta Sakartvele.

Tikriausiai tik tingiausieji nesuskubo pastebėti, jog tai, kas dabar ten vyksta, stulbinamai primena tai, kas prieš 11 metų prasidėjo Ukrainoje.

Tuometinio mafijinio Ukrainos autoritaro Viktoro Janukovyčiaus sprendimas atsisakyti pasirašyti vadinamąją asociacijos sutartį su Europos sąjunga (ES) tuomet įsuko protesto karuselę – lygiai taip pat, kaip dabartinės mafijinės autoritarinės Sakartvelo valdžios sprendimas „įšaldyti“ derybų su ES procesą.

Tiek Ukrainoje, tiek Sakartvele už vietos mafijos nugaros stovi mafijinis Rusijos režimas.

Tik štai žymiai rečiau keliamas klausimas – o kam Rusijai ir V. Janukovyčiui su Sakartvelo „oligarchais“ reikėjo taip elgtis?

Ar tuo atveju, jei V. Janukovyčius būtų pasirašęs sutartį, toji būtų tapusi lemtingu pastūmiu Ukrainai į realią ES narystę?

Labai abejotina. Greičiausiai šis dokumentas būtų tapęs tik vienu iš daugelių popierių, kuriuos Ukraina su Vakarais buvo pasirašiusi iki tol, ir viskas. Juolab, kad tuometinė Donbaso gangsterių ir Rusijos valdžia tik stiprėjo ir būtų stiprėjusi toliau, valdydama visas šalies politinio ir ekonominio gyvenimo sritis. O ir ES būtų pasitenkinusi dar viena servetėle, padedančia atsiplauti nuo „europinių derybų“ su Ukraina.

Dar daugiau – net ir prasidėjus Maidanui jis galėjo nuslūgti ir išsivaikščioti, jei bent pačioje pradžioje valdžia būtų ne puolusi iškart žiauriausiu būdu mušti ir vaikyti žmonių, o pradėjusi imituoti derybas ar kažkokį politinį procesą.

Žinoma, Maidanas buvo žymiai gilesnių socialinių, politinių ir istorinių Ukrainos procesų išraiška ir tie procesai greičiausiai būtų viena diena anksčiau ar vėliau prasiveržę. Tačiau, labai tikėtina, visiškai kitaip. Arba neprasiveržę, jei Rusijos čekistai ir Donbaso banditai būtų ir juos valdę protingiau.

Tačiau jie nusprendė, jog toji sutartis – principinis dalykas, kuris gali tapti blogu pavyzdžiu ir paskatinimu nei tik Ukrainos „nacikams“, tad geriau „nerizikuoti“ ir demonstratyviai ją išmesti į šiukšlių dėžę. O prasidėjus protestams ir „chocholams“ bei „cholopams“ suįžūlėjus, nuspręsta kuo greičiau juos kuo labiau pažeminti, išgąsdinti ir juos ir visus kitus, parodyti „kas tokiems būna“.

Žinoma, norėta visa tai užgniaužti jau pačioje užuomazgoje, kad visa tai nevirstų dar viena „oranžine“ banga. Tačiau išėjo priešingai – toji banga nušlavė patį V. Janukovyčių ir iki šiol tebevykstantis kruvinas procesas toliau juda ir judės tik vis didesnės eskalacijos apsukomis.

Tačiau tai, kas mums atrodo, kad „iracionalus“ ir „neadekvatus“ elgesys, kuris objektyviai tik dar labiau blogina režimo padėtį, iš tiesų yra būtinas ir šią prasme visiškai racionalus paties režimo vidaus logikos ir mentaliteto principas. Jei vergų ir baudžiauninkų, žemesniosios kastos ir rasės, kurie išdrįso parodyti bent mažiausią nepaklusnumo ženklą, iškart nepažeminsi ir nenubausi pačiu brutaliausiu bei žiauriausiu būdu, gali susvyruoti tavo autoritetas gaujos ir pavaldinių akyse, o tai – mirtinai pavojinga.

Štai taip ir užsisuka tas mirtinas ir uždaras ratas.

Lygiai taip pat ir dabartiniai Sakartvelo „bachūrai“ ir „pacanai“ nusprendė, kad po suvadelėtų parlamento rinkimų valdžios jiems negana ir nusprendė parodyti vidurinį pirštą ne tik ES, bet ir vis dar šurmuliuojančiai proeuropietiškai visuomenės daliai.

Toks pat spjūvis į pastarosios veidą, be abejo, buvo ir valdžios pasirinktas statytinis į prezidento postą greitai turėjusiuose įvykti prezidento rinkimuose – toks rėksnys ir klounas, prieš kurį nublanksta net ir mūsų aušra virš Nemuno.

Ir vėl tas pats klausimas – na, ir kam to reikėjo? Regis, gi jau viskas ir taip krypo jų ir motušės Rusijos naudai. Visos valdžios suimtos, didesnioji visuomenės dalis pasyviai guli po kojomis arba entuziastingai remia, protestų potencialas po paskutiniosios šių metų bangos gerokai išsisėmęs ir nukraujavęs, politinė opozicija – susiskaldžiusi ir idėjiškai išsekusi. Taigi, tik valdyk ir norėk.

Tačiau, akivaizdu, buvo nuspręsta „damušti“ visus priešus. Galutinai juos pažeminti, kalbant rusų kalėjimo žargonu – „nuleisti“ ir taip įtvirtinti „pergalę“, parodant, kad nuo šiol valdžia darys, ką norės.

Ir štai dabar atrodo, kad ir kartvelų rusiškoms marionetėms gali pasibaigti taip pat ar net blogiau, nei prieš dešimtmetį baigėsi jų ukrainietiškiems giminaičiams.

Kokie svarbiausi faktoriai, nuo kurių priklausys šios kovos eiga ir rezultatas?

Kaip ir tuomet Ukrainoje, taip ir dabar Sakartvele, svarbiausias klausimas, kiek konsoliduotas yra pats režimas – teisingiau, tos šalies viršūnėlės, kurios turi realią politinę, ekonominę, finansinę ir, be abejo, fizinę-karinę galią?

Juk lemiama Maidano pergalės sąlyga buvo ne tik ir net ne tiek gatvės ir „apačių“ galia, kiek tai, jog V. Janukovyčius dar nebuvo spėjęs pasiekti baltarusiško valdžios konsolidacijos lygio ir pats šalies oligarchinis elitas vis dar buvo fragmentuotas tiek ir taip, kad dalis jo prisijungė prie gatvės.

Bendra taisyklė – gatvė, žinoma, yra lemtingas faktorius, galia, variklis bei taranas, bet dažniausiai ji pralaimi, jei viršūnėlėse neprasideda erozija ir skilinėjimas.

Tokios erozijos požymius dabar jau lyg ir matome Sakartvele – kaip ir represinių struktūrų bei visos valdžios bendrą pasimetimą, sulaukus tokios reakcijos.

Atskiras nežinomasis – kariuomenė, kuriai stojus į protesto pusę, padėtis, be abejo, pasikeistų iš esmės.

Tačiau ar ties dabartine faze panašumas su Maidanu bei ukrainietiška istorija nesibaigs? Ar, viena vertus, dabartinės Sakartvelo valdančiosios mafijos ryžtingumas ir konsolidacija, neturint kur trauktis, nebus didesnė, nei buvo jų „kolegų“ Ukrainoje, kita vertus, ar protestuojančiajai visuomenės daliai paprasčiausiai užteks fizinės jėgos ir ištvermės? Ar įvyks jos politinė konsolidacija ir reorganizacija?

Prezidentei stojus į vienvaldės opozicijos lyderės vietą, tarsi pradėta organizuoti vieną iš būtiniausių dalykų – alternatyvų, paralelinį politinės galios ir legitimumo centrą, bei struktūras, aplink kurias galėtų mobilizuotis gatvė, savo ruožtu jau pradėjusi organizuoti labiau struktūruotas ir mobilizuotas fizinės kovos su represinėmis struktūromis pajėgas.

Tiesa, vis dar nematyti iš pačios gatvės kylančių jos lyderių. Dar svarbiau – Rustaveli prospektas Tbilisyje tiesiog fiziškai nėra tokia patogi vieta nuolatiniam įsitvirtinimui, kaip buvo Maidanas. O tai, kad pastarasis tapo nepaimama tvirtove, ir buvo viena iš lemiamų jo pergalės priežasčių.

Bet kokiu atveju, atrodo, kad istorija Sakartvele bus ilgesnė ir kur kas labiau įtempta, nei atrodė anksčiau ir Sakartvelo nepriklausomybės kova dar nebaigta ir nepralaimėta.

Lemtingą postūmį jai, be abejo, gali suteikti Vakarų – ES ir JAV – pozicija. Jei Vakarai aiškiai atsiribotų nuo dabartinės šalies valdžios, netgi imtų taikyti jai sankcijas ir legitimuotų protestuotojus bei jų politinius lyderius ir centrus, tai suteiktų naujos ir didelės jėgos sukilimui, procesą padarytų nebegrįžtamu.

Tačiau kol kas egzistuoja du scenarijai – viena, dabartinė valdžia lieka ir veikia toliau su nepilnu parlamentu, surengia prezidento „rinkimus“, kuriuos opozicija ir, greičiausiai, Vakarai paskelbia neteisėtais, rengdami ir remdami savuosius ir šalis taip ir toliau egzistuoja, valdžiai tikintis, kad opozicijos alternatyva pamažu išsikvėps ir numirs. Kas iš tiesų ir atsitinka.

Tačiau tokio išsikvėpimo ir atmirimo scenarijus darosi vis mažiau tikėtinas ir panašu, kad be kažkokio lemiamo ir kulminacinio susidūrimo, aiškinantis, kas ką, nebebus apsieita.

Ir štai čia atsisukame į dramblį– teisingiau, mešką – kambaryje. Kaip elgsis ir ką gali padaryti Rusija, kuri, be abejo, jau dabar aktyviai veikia per savo ir Sakartvelo slaptąsias tarnybas ir represines struktūras, slopinant protestus?

„Pasimokiusi“ iš Maidano, ji gali nebedelsti ir jau artimiausiu metu gali pradėti žudyti žmones, atidengdama snaiperių ugnį nuo stogų ar iš už kampo arba surengdama masinių aukų pareikalausiančius kitokius teroro aktus.

Arba, žinoma, atnaujinti karinę agresiją, taikydamasi tiesiai į sostinę, kurios pašonėje Rusijos pajėgos sustojo ir apsikasė prieš pusantro dešimtmečio.

Tik štai ir vėl atsiremiame į esminį – psichologinį – klausimą. Maskva veikiausiai suvokia, kad tiek gatvėje pralietas kraujas, o ypač – atvira karinė agresija beveik garantuotai gali sukelti tokią visuomenės ir tarptautinės bendruomenės reakciją, kuri jau garantuotai palaidos dabartinę valdžią, o pačiai Rusijai gali tapti dar vienu ir itin skaudžiu grėblio smūgiu.

Juolab, jog dabar Rusija tiesiog neturi pakankamai pajėgų ant žemės ir ore, kad apskritai galėtų pradėti garantuotai sėkmingą platesnio masto puolimą prieš Sakartvelą. Už tai dar kartą galima padėkoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

Bet kokiu atveju, dabartinių Sakartvelo sukilėlių šūkis, kad tai yra jų „paskutinė kova“ – labai sąlygiškas ir veikiau skirtas kovinei dvasiai pakelti. Juo norima pabrėžti, kokia ši kova esą yra lemiama – jei sukilimas laimės, Sakartvelas pagaliau ir „visiems laikams“ išsiverš iš Rusijos kolonijinės įtakos sferos ir gaus europinį šansą, jei pralaimės – „amžiams“ ir nebegrįžtamai taps Rusijos provincija.

Tačiau net jei sukilimas ir išsikvėps – kas labai abejotina – arba bus numalšintas represijomis ir teroru, o jo struktūros ir institucijos sunaikintos jėga, bus tik laiko klausimas, kada fundamentalios Sakartvelo visuomenės priešpriešos vėl sprogs su nauja jėga.

Žinoma, pagrindinės tendencijos labiausiai priklausys nuo to paties – nuo karo Ukrainoje eigos ir, žinoma, rezultatų. Teisingiau nuo to, ar išliks Ukraina, kaip savarankiška ir nuo Rusijos įtakos esmingai nepriklausanti valstybė. Ar ji sugebės atsimušti nuo Rusijos, pastarajai nebetekus jokių fizinių galimybių visiškai Ukrainą sunaikinti ir tai pagaliau įsisąmoninus arba tiesiog žlugus pačiai?

Akivaizdu, kad Rusijos diktatūros žingsnis pradėti pilno mąsto invaziją į Ukrainą, nusprendus, jog tai liko vienintelė galimybė ją sunaikinti – kaip tik ir yra tokia lemtinga savižudiška klaida, kurios, vis dėlto, despotija tiesiog negali nepadaryti. Didysis istorinis klausimas yra tik tas, ar, prieš nusižudydama pati, Rusijos diktatūra dar sugebės nužudyti Ukrainą. Ir ne tik ją.

ELTA inf.