„Sodra“ šiais metais jau skaičiuoja bendro fondo biudžeto perteklių. Preliminariais devynių mėnesių duomenimis, biudžeto pajamų vertė viršijo išlaidas 51 mln. eurų. Tačiau bendras fondo rodiklis paslepia kai kuriuos reikšmingus trūkumus. Pavyzdžiui, tai, kad ligos socialinio draudimo išmokos beveik dukart didesnės negu įmokos. Tai reiškia, kad gyventojų įmokų dalis, skirta ligos socialiniam draudimui, nepadengia šios rūšies draudimo išlaidų.

Ligos draudimui – kad susirgus būtų mokama 80 proc. atlyginimo dydžio kompensacija – numatyta 1,2 proc. iš maždaug 31 proc. socialinio draudimo įmokos tarifo. Per devynis šių metų mėnesius šios rūšies draudimo įmokų surinkta 105 mln. eurų, o išmokų vertė – 207 mln. eurų. Taigi šis 100 mln. eurų trūkumas kompensuojamas iš kitų draudimo rūšių, tarp jų ir, pavyzdžiui, pensijų socialinio draudimo įmokų. Kodėl taip yra?

Moki vieną eurą, o gauni penkiasdešimt?

Susirgus pirmąsias dvi dienas kompensaciją darbuotojui moka darbdavys, o nuo trečios dienos iš „Sodros“ skiriama draudimo išmoka, siekianti 80 proc. darbo užmokesčio ir ne mažesnė negu 5,78 Eur per dieną.

Pagal galiojančią tvarką pagal darbo sutartį dirbantis žmogus susirgęs gaus ne mažesnę kaip 5,78 Eur ligos socialinio draudimo išmoką per vieną dieną. Tokiu būdu net ir tie, kas „dirba“ už 1 euro mėnesinę algą (ir moka atitinkamo dydžio socialinio draudimo įmokas), už dviejų savaičių ligą iš „Sodros“ gali gauti apie 50 eurų dydžio ligos išmoką.

Kartais tenka nugirsti, kad kai kurių įmonių, kurioms itin būdingas sezoniškumas, darbuotojai kur kas dažniau serga ne sezono metu arba kad suaugusieji dažniau nei įprastai serga per trumpąsias moksleivių atostogas. Bet iš tiesų po „liga“ slepiasi tiesiog atostogos.

Problema, verta milijonų

Kodėl tai problema? Todėl kad ji verta bent 100 milijonų eurų. Ligos socialinio draudimo įmokos dydis (1,2 proc.) nustatytas atsižvelgus į tikimybę, kad pajamas reikės kompensuoti dėl ligos. Jei tai būtų atostogos, už kurias dar ir mokamos išmokos, tai įmoka turėtų būti ženkliai didesnė.

Galbūt kai kam atrodo normalu ir moralu – įmokas mokėjau, pajamos (nesvarbu, kad ne dėl ligos) sumažėjo, tai turiu teisę ir į išmokas. Bet tai nėra teisinga.
Tą šiemetinį 100 milijonų eurų viršijantį skirtumą tarp ligos draudimo įmokų ir išmokų padengsime visi mes – ir sąžiningi įmokų mokėtojai, ir esami bei būsimi pensininkai. Perfrazuojant kino klasiką, tai ne „Sodrą“ apgaudinėja „ligoniai“ ir jų talkininkai, tai mus visus jie apgaudinėja.

Didesnė kompensacija – didesnė pagunda

Metinis įmokų ir išmokų skirtumas išryškėjo po 2014 metų, kai išmokos tapo dosnesnės – „Sodros“ mokama išmoka 3–7 ligos dieną buvo padidinta nuo 40 proc. iki 80 proc. darbo užmokesčio. Tada išmokų vertė išaugo ne tik dėl to, kad padidėjo vidutinė išmoka, bet ir dėl to, kad padaugėjo nedarbingumo pažymėjimų.

Viena vertus, gerai, kai sergantis žmogus neina į darbą ir gali pilnavertiškai gydytis, o jo pajamos reikšmingai nesumažėja. Kita vertus, didėja pagunda po nedarbingumu dėl ligos paslėpti neapmokamas atostogas. Panašu, kad priimant sprendimą dėl dosnesnių išmokų, poveikis apdraustųjų elgsenai nebuvo pakankamai įvertintas.
Bandyti sukontroliuoti kiekvieną ligos išmokos gavėją – brangu ir, matyt, nerealu. Iš tiesų „Sodra“ per metus patikrina apie 12 tūkstančių sergančiųjų ligos atvejus ir gana dažnai „ligonis“ pasveiksta vos pakviestas į gydytojų komisiją. Taip per metus pavyksta sutaupyti apie 100 tūkst. eurų.

Tačiau reikalingi ir sisteminiai pokyčiai: įmokų didinimas ir/arba išmokų mažinimas. Didinti tarifus – ko gero, ne išeitis: taip sąžiningi įmokų mokėtojai būtų dar labiau išnaudojami „ligonių“.

Galima galvoti apie minimalios ligos socialinio draudimo įmokos („grindų“) įvedimą, jei jau nustatyta minimali, ne mažesnė kaip 5,78 Eur, ligos socialinio draudimo išmoka. Visgi tokios „grindys“ – mokestinės naštos didinimas tiems, kieno pajamos iš tikrųjų mažos.

Remiantis kitų šalių praktika, galima būtų svarstyti vienos ar kelių dienų laukimo laikotarpį, kai išmokos nemoka nei darbdavys, nei socialinio draudimo fondas.
Kita alternatyva – ilginti laikotarpį, kai susirgus darbuotojui moka darbdavys. Europoje yra pavyzdžių, kai šis laikotarpis – ne dvi (kaip Lietuvoje), o keliolika ar net keliasdešimt dienų – taip darbdaviams nebesinorėtų savo darbuotojų siųsti „pasirgti“ ne sezono metu. Tačiau taip irgi nukentėtų sąžiningi mokesčių mokėtojai.
Yra ir dar viena – naivi – alternatyva: kantriai laukti, kol visi taps sąžiningi.