Vakar EuroposCentrinis Bankas sumažino bazines palūkanų normas 0,25 proc. punkto iki 3,75 procento. Ilgus mėnesius nekantriai laukėme, prognozavome, tikėjome, kad d uotas startas bazinių palūkanų mažinimui įkvėps gyvasties ekonomikoje, ypač investicijų finansavimo planuose. Startas duotas, bet jausmas lyg vietoje šaliko gavai dovanų kaklaraištį, kuris gal puošia, bet nešildo ir nesaugo nuo žvarbaus tiek Vakarų, tiek Rytų vėjo.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius

Viena vertus, tikrai istoriškai drąsus Europos Centrinio Banko sprendimas, nes pirmą kartą nuo 1999 metų anksčiau nei Federalinis rezervų bankas sumažino bazines palūkanų normas. Kita vertus, panašu, kad drąsos tik tam vakar dienos sprendimui ir užteks.

Vakar Christine Lagarde spaudos konferencija prasidėjo laibai aiškia žinute. Spartus darbo kaštų, darbo užmokesčio augimas šiandien yra pagrindinės priežastys, kodėl palūkanų mažinimo kelias tampa sunkiai nuspėjamu. Jei per ateinančius kelis mėnesius darbo užmokesčio augimo tempai nelėtės, sunku bus tikėtis ir tolesnio palūkanų mažinimo rugsėjo mėnesį. Ir taip, galime jau išbraukti liepos mėnesį kaip galimą antro bazinių palūkanų mažinimo galimą datą. Vasarą gyvensime su dar itin griežta monetarine politika, o lūkesčiai apie tris galimus šių metų palūkanų mažinimus jau traukiasi iki dviejų. Išvada – visi šie metai iš esmės bus dar labai griežtos monetarinės politikos metais.

Be to, kas nebuvo paminėta konferencijos metu, tikėtina, kad artėjantis žiemos sezonas bus brangesnis, t. y. suskystintos dujos bus brangesnės nei per praėjusią žiemą (jų kainos jau po truputį kyla), nes auga konkurencija tarp pirkėjų dėl suskystintų dujų, o pati žiema gali būti šaltesnė nei praėjusi dėl šią vasarą prasidedančio La Nina sezono.

Federalinis rezervų bankas, tikėtina, šiais metais gal tik kartą, geriausiu atveju du kartus mažins palūkanų normas. Todėl ir Europos Centrinis Bankas, kad ir kaip besiklostytų ekonomikos reikalai čia, Euro zonoje, nedrįs taikyti daug drąsesnės palūkanų mažinimo tempų politikos. Reikšmingai silpnėjantis euras dolerio atžvilgiu gali išbranginti importuojamas suskystintas dujas. Nepamirškime ir to, kad šių metų rudenį JAV vyksta prezidento rinkimai, kurie rinkas gali įsiūbuoti dar labiau.

Vadinasi, infliaciją suvaldyti tampa tik sunkiau.

O mes Lietuvoje kartais, atrodo, gyvename lyg kažkokioje pasaulinio krizių vėjo nepasiekiamoje užuolankoje, nes manome, kad beatodairiškas atlyginimų kėlimas, kuris neatspindi darbo našumo augimo ir jau „valgo“ investicinį šalies potencialą, neturės mums jokių pasekmių, o tik atneš daug džiaugsmo. Iš tiesų tas džiaugsmas gali būti nusipirktas labai brangiai. Jau pavargome (verslo atstovai) ir piktintis.

Gal galime galų gale susėsti ir susitarti, kaip gyvensime ateinančius dvylika mėnesių (dar itin griežtos monetarinės politikos laikais) ir vėliau? Investuoti reikia dabar, aiškumo dėl mokesčių (ne tik gynybos) reikėjo vakar, subalansuotų sprendimų pagrįstų ekonomiškai reikėjo jau prieš ketverius metus ir gal dar anksčiau. Taip, mus persekiojo įvairios krizės, bet darbo kaštų ir pensijų auginimo smagratį Lietuvoje jau suka kas tik netingi, o rinkimų metais netingi kone visi.

Tačiau ar tie sukėjai gerai suvokia šių kaštų finansavimo šaltinių veikimo logiką, t. y. kad darbo užmokesčio augimas turi atspindėti produktyvumo augimą, kuris auga dėka gebėjimų gerėjimo (net nepradėsiu kalbėti apie švietimo kokybę šiandienos skandalų po skandalų kontekste) ir investicijų, kurios mūsų įmonėms vis sunkiau įkandamos tiek dėl ribotos prieigos prie kapitalo, tiek dėl santykinai mažėjančios pridėtinės vertės, tenkančios kapitalo savininkui. Juk tam, kad galėtume didinti pensijas, reikia vis daugiau dirbančiųjų, tad ne kvotas užsieniečiams įvedinėti reikėtų, o pasitikti su gėlėmis prie sienos ir kuo greičiau maksimaliai juos integruoti darbo rinkoje. Žinoma, kartu užtikrinant šalies nacionalinio saugumo interesus, bet tai turi daryti atsakingos institucijos, užsibrėždamos tikslą užtikrinti saugų imigracijos srautą, o ne jį riboti.

Taigi ne tik ir ne tiek Europos Centriniame Banke reikia ieškoti sprendimų ir optimizmo. Jo bus tiek, kiek mes patys susikursime darydami ekonomiškai pagrįstus sprendimus. Tad nors ECB sprendimų ir nepakeisime, bet gebėsime prie jų prisitaikyti ir ne tik išgyventi, bet ir įgauti naujus augimo pagreičius.

ELTA inf.