Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad antisemitiniai pasisakymai iš valdžios tribūnų kelia ne baimę, bet pasišlykštėjimą ir pyktį. Todėl, pasak jos, tokie pareiškimai turi būti pasmerkti. Visgi, F. Kukliansky apgailestavo, kad šiandien tokių neapykantą skatinančių kalbų ji girdi vis daugiau.

„80 metų yra daug. Bet ne per daug, kad pamirštume antisemitizmo keliamą grėsmę. Ne per daug, nes dar yra gyvų žmonių, savo akimis su siaubu mačiusių prie ko priveda antisemitiški pasisakymai iš valdžios tribūnų. Šiandieną tokie pasisakymai mums turėtų kelti ne baimę, o pasišlykštėjimą ir pyktį. Besąlygiškas pasmerkimas yra vienintelė įmanoma reakcija į neapykantos kalbas, kurių, deja, girdžiu vis daugiau“, – ketvirtadienį Seime Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines kalbėjo F. Kukliansky.

„Ar kiti negirdi? Ar girdi, bet tyli? Baisi yra tyla, kaupiantis neapykantos audrai. Todėl sakau atsiminkime – praeities nepaslėpti“, – teigė ji.

„Dabar, kai praėjo jau du kartus po keturiasdešimt metų nuo beveik totalaus Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimo, kai pasikeitė mažiausiai dvi kartos – gal jau turime drąsos nuryti sąžinę slegiantį gėdos akmenį?“ – kėlė klausimą ji.

F. Kukliansky apgailestavo, kad šiandien Vilniaus getas prisimenamas tik minėjimų ar ekskursijų metu. Todėl ji ragino Seimo narius Vilniaus getą atsiminti.

„Aš kviečiu, raginu jus Vilniaus getą ne minėti, o atsiminti. Tam neužtenka tik žinoti Vilniaus geto ribas. Nors ir tai būtų sveikintina pradžia. Vilniaus getas nėra tik teritorija, gatvės ir namai senamiestyje. Visų pirma, ten gyveno žmonės. Sakau gyveno, nors nėra žodyne žodžio apibūdinti būvį tų, kurie prievarta buvo iškeldinti iš namų, pasiėmė tik tai, ką galėjo panešti, ir suvaryti į siauras gatveles“, – teigė F. Kukliansky.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė vylėsi, kad Seimo salėje susirinkusieji žino bent keletą Vilniaus gete kalėjusių žydų, kur veikė geto mokyklos, biblioteka.

„Šiandieną jau tradicija tapo skaityti Vilniaus geto kalinių sąrašus ir garsiai ištarti vardus ten įkalintų žmonių. Noriu tikėti, kad jūs žinote bent vieno Vilniaus geto kalinio vardą“, – į Seimo narius kreipėsi F. Kukliansky.

„Jei nuleidžiate akis ir jums manęs klausytis nepatogu, kviečiu iki kito minėjimo skirti bent truputį laiko Vilniaus geto atminčiai“, – ragino ji ir pridūrė, kad tokiu atveju „kitąmet jau ne minėsime, o atsiminsime“ Vilniaus getą.

Visgi, F. Kukliansky pastebėjo, kad kasmet iš Seimo salės tribūnos jos kalboje skamba tie patys prašymai įamžinti Lietuvos žydų atmintį.

„Adekvatus Panerių įamžinimas muziejuje ir toliau lieka tik planuose. Norintys sužinoti baisią šios žudynių vietos paslaptį, turi iš anksto su mažo silikatinių plytų namelio dešimčių tūkstančių žmonių mirties vietoje esančio „muziejaus“ prižiūrėtojais. Paminklo įamžinančio žydų gelbėtojus nėra – o juk reikia jo ne man, ne žydų bendruomenei. Jo reikia Lietuvai, kad pagerbtų vienus iš drąsiausių ir labiausiai užmirštų savo piliečių“, – teigė ji.

Ketvirtadienį Seime Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms skirtame minėjime tylos minute pagerbtos visos Holokausto aukos.

1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas.

1994 m. rugsėjo 23-ioji paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas.

ELTA inf.