Ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad PVM lengvatos būtiniausiems maisto produktams taikymas būtų subsidija verslui, o ne pagalba nesugebantiems įpirkti maisto. Anot jo, Europos Komisijos (EK) atlikti tyrimai parodė, kad tokia priemonė pasiteisino tik Norvegijoje, kitose Europos valstybėse kainos beveik nepasikeitė.

„Galima pasižiūrėti Europos Komisijos tyrimus ir tie rezultatai nėra labai džiuginantys. Nes tai (PVM lengvata maistui) tampa pusiau subsidija ir parama verslui. Man atrodo, kad viena iš nedaugelio valstybių, kur visą naudą pasiėmė vartotojai, tai Norvegija. Bet kitur išsibarsto tai, kainos beveik nepasikeičia“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė N. Mačiulis.

„Labai geras pavyzdys Vengrija, kur dėl kainų šuolio pritaikė lengvatas ir infliacija liko didžiausia“, – paminėjo jis.

Pasak ekonomisto, ši lengvata būtų netiksli priemonė, nes ja naudotųsi ir turtingieji. Negana to, jo teigimu, jos taikymas sumažintų valstybės biudžetą ir paliktų mažiau lėšų neapmokestinamos pajamų dalies (NPD) didinimui, kurios priartinimas prie minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) būtų tinkamesnė priemonė amortizuoti aukštas maisto kainas.  

„Kita problema yra tai, kad jeigu tą lengvatą pritaikai, tai naudojasi ir turtingieji, kuriems nereikia tos lengvatos perkant brangesnius maisto produktus. Galima nuspręsti susiaurinant krepšelį, bet tada kyla klausimas dėl to, kas nuspręs, kuriems produktams to reikia“, – sakė jis.

„PVM lengvata turi alternatyvius kaštus, kas reikš mažiau lėšų biudžete ir tai reiškia mažiau lėšų viešojo sektoriaus darbuotojų, tokių kaip mokytojų, atlyginimų kėlimui arba nelieka lėšų NPD didinimui ir artinimui prie MMA. Nes brangaus maisto problemą gali irgi išspręsti su NPD kėlimu, kad mažiau uždirbantieji gauna didesnes realias pajamas ir gali daugiau nusipirkti“, – aiškino jis.

N. Mačiulis taip pat paminėjo, kad nuo metų pradžios maisto prekių kainos sumažėjo 2,5 proc. Visgi, anot jo, kadangi maisto kainos praeitais metais padidėjo iki 30 proc., gyventojų perkamoji galia išlieka mažesnė, nei buvo 2022 m. pradžioje.

„Jeigu žiūrėtume vidutines maisto prekių kainas, jos mažėja jau penki mėnesiai iš eilės. Bet velnias slypi detalėse, nes per mėnesį vidutinės kainos sumažėja 0,2 ar 0,3 procento dalimis. Nuo šių metų pradžios maisto prekių kainos sumažėjo 2,5 proc. Galima sakyti, kad tai nemaža defliacija ir malonus pokytis, bet jeigu pažiūrėtume, kiek per praeitus metus kainos padidėjo, toks kritimas nieko nesprendžia“, – komentavo N. Mačiulis.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, išankstinis mėnesinis (2023 m. rugpjūtį, palyginti su liepa) vartotojų kainų pokytis, apskaičiuotas pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), sudaro -0,2 proc. Lyginant su pernai rugpjūčiu, infliacija sudaro 6,4 proc.

Tarp maisto produktų per metus 14,2 proc. brango mėsa, 13,1 proc. – duona ir grūdų produktai, 15,6 proc. – daržovės, 18,5 proc. – cukrus, uogienė ir saldumynai, 12,2 proc. – vaisiai, 12,3 proc. – žuvis. Pienas ir jo produktai brango 3,9 proc., jokiai kategorijai nepriskirtini maisto produktai – 16,9 proc.

Rugpjūčio pabaigoje vykusiame „Swedbank“ ekonomikos forume kalbėję šio banko ekonomistai pastebėjo, kad maisto produktų ir gėrimų kainų lygis Baltijos šalyse jau pasiekė arba yra arti ES vidurkio. Anot ekonomistės Livos Zorgenfreijos, maisto kainos Latvijoje ir Estijoje yra apie 5 proc. didesnės nei vidutinės Bendrijoje, o Lietuvoje – beveik pasiektas.

Tačiau, pasak jos, sunku paaiškinti, kodėl maisto ir gėrimų kainų lygis Baltijos šalyse taip priartėjo prie vidutinio ES, nors prekių ir paslaugų kainų dar yra žemesnės.

ELTA inf.