Įsisukant naujam rinkimų ciklui galima nesuklystant prognozuoti, kad daugiausiai diskusijų sulauksiančiu objektu Lietuvoje ir vėl taps pensijų sistema. Ši nedžiuginanti priklausomybė tampa iššūkiu mažiausiai 1,4 mln. šalies gyventojų, kuriems belieka spėlioti, ar ir vėl keliasdešimtą kartą gali būti keičiamos žaidimo taisyklės, dėl kurių buvo sukirsta rankomis.

Tadas Gudaitis

Sutikime, kad pageidautume pensiją leisti bent jau kaip švedai, kurie kartu su Vokietija bei kitomis ilgą finansinės disciplinos istoriją turinčiomis šalimis mums yra tapę pavyzdžiu, į kurį norisi lygiuotis ar išsitraukti kaip paskutinę kortą diskusijoje. Švedijoje vidutinė pensija triskart didesnė už mokamą vidutinę Lietuvoje. Kodėl? Atidžiau pažvelgus į Švedijos pensijų sistemą pamatytume ir esminių panašumų su mūsiške, ir skirtumų.

Kaip ir Lietuvoje, Švedijoje pensijų sistema yra „daugiapakopė“. Pirmoji pakopa daugiausia remiasi einamojo finansavimo principu. Kitaip sakant, dirbančioji karta moka privalomas pensijų įmokas, kurios panaudojamos einamosioms pensijoms mokėti. Mes taip pat taikome „pay as you go“ modelį, kuris leidžia dirbančiųjų mokesčiais finansuoti pensijų mokėjimą.

Tokiu atveju, kuo daugiau dirbančiųjų (jų mažėja, nes visuomenė amžėja) arba kuo didesni mokesčiai (ar nudžiugtumėt?), tuo tvirtesnės galimybės padengti pensininkų poreikius. Deja, vien valstybės pastangų nepakanka nei Lietuvoje, nei Švedijoje ir čia išryškėja esminis skirtumas.

Lietuvoje II pensijų pakopa sukurta kaip papildomo kaupimo sistema su valstybės paskata kaupiančiajam. Priešingai, nei bandoma klaidinti, mūsų šalyje papildomas kaupimas pensijų fonduose nėra nei prievartinis, nei visuotinis, nei privalomas.

Žinoma, valstybė siekia savo tikslo ir finansinėmis paskatomis bando motyvuoti žmones geriau pasiruošti laikotarpiui, kuris pasižymi pajamų sumažėjimu, jų trūkumu, o neretu atveju – ir kritimu žemiau skurdo ribos. Tam yra kvietimai, priminimai, konsultantai, patarimai, aibė kritikos arba teigiamų įvertinimų žiniasklaidoje – susidaryti savo asmeninę nuomonę ir priimti sprendimą tikrai ne problema.

Šiuo metu II pensijų pakopoje dalyvauja beveik 1,4 mln., arba 80 proc. šalies dirbančiųjų. Jei ne 2008 metų pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, skaudžiai smogusi ir mūsų šalies finansams, šioje pakopoje dabar kauptume gerokai spartesniu tempu ir didesniais įmokų tarifais, atitinkamai matytume daugiau sukaupto turto milijardų, bet yra kaip yra.

Tuo tarpu Švedija taiko profesinių arba darbdavio pensijų sistemą, kuriai priklauso apytiksliai 90 proc. šios šalies dirbančiųjų. Jei dirbate įmonėje, kurioje galioja kolektyvinė sutartis, esate į profesinę pensiją įtraukiami, ištarsiu šį „baisų“ žodį – automatiškai. Tais atvejais, kai kolektyvinė sutartis nėra sudaryta, paprastai galima dalyvauti profesiniuose pensijų fonduose pritaikant kitus sprendimus.

Profesiniai pensijų fondai Lietuvoje yra atskira ir plati tema, verta atskiro dėmesio. Paminėsiu tik tiek, jog šiuo metu turime vos apie 1 tūkst. įmonių, kurios moka pensijų įmokas savo darbuotojų naudai.

Vis dėlto, tai nekeičia esmės, kad mums pavyzdžiu esančios šalys naudoja lygiai tą patį principą, kurį būtų galima pavadinti privačia iniciatyva, arba darbdavio ar asmens iniciatyva ne vieną dešimtmetį laikytis finansinės disciplinos bei tikslingai ruoštis pensijai.

Vienas skaudžiausių ir sunkiausiai nuginčijamų teiginių, kurie naudojami kaip naujas raktas į Lietuvos pensijų sistemos reformą ar santaupų išgryninimą, paprastai yra sunkiau besiverčiančių atskirų žmonių istorijos. Jie nori pensijai sukauptu turtu padengti sveikatos išlaidas, kurios savo esme paprastai niekuomet nėra momentinio ar baigtinio pobūdžio, susiremontuoti būstą, išvykti į kelionę.

Tai rodo, kad gyventojai neturi santaupų netikėtoms išlaidoms, jų finansinės galimybės yra ribotos, o gyvenimo lygiui kilti turime dar daug erdvės. Ir, būkime sąžiningi patys prieš save, nei keletas, nei keliolika tūkstančių eurų, jeigu atsirastų galimybė juos išleisti čia ir dabar, niekaip nesprendžia iššūkių ne vienus metus vėliau gyvenant pensijos režimu.

Didesnis pensijų stabilumas efektyviausiai padėtų pasiekti pagrindinį tikslą – užtikrinti apčiuopiamas papildomas pajamas senatvėje. Ir pasitraukimas ar atėjimas į kaupimą negali būti susietas su politikų norais. Tai turėtų būti kiekvieno žmogaus apsisprendimas, tik leiskime jam galvoti ir apsispręsti pačiam, suteikdami galimybę siekti kuo didesnės asmeninės finansinės nepriklausomybės.