Dvi savaites trukęs Seimo opozicijos paskelbtas posėdžių boikotas buvo labiau komunikacinis žaidimas, o ne realių pokyčių siekis, sako politologai. Nors antradienį opozicijai grįžus į Seimo plenarinę salę visos Seimo mažumos ultimatyviai iškeltos iniciatyvos buvo atmestos, ekspertų vertinimu, savo veiksmais valdančiųjų oponentai visgi sugebėjo pritraukti visuomenės dėmesį.

Todėl iš dalies tai galėtų būti laikoma tam tikra pergale prieš valdančiuosius – pastarieji juk nesugebėjo, bent jau tokiu lygiu, kokiu norėjo, parodyti, kad jie yra stiprūs ir nepriklausomi. Kita vertus, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas, opozicijos pasirinkta kovos forma ne visai atitinka laiko ar brandžios demokratinės politikos principų.

I. Kalpoko teigimu, ši opozicijos blokada buvo labiau skirta žiūrovams, siekiant priminti apie savo egzistavimą ir parodyti alternatyvius sprendimus. Jam antrina ir VDU Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas tvirtindamas, kad opozicija nori būti matoma, o jos žinia yra siunčiama tokiais netradiciniais būdais. 

„Opozicija nori atkreipti į save dėmesį ir tai yra tam tikras komunikacinis žaidimas, kadangi opozicija puikiai žino, kad jie neturi daugumos, jog galėtų priimti sprendimus. Jie nieko negali padaryti be parlamento darbo. Obstrukcija galima užsiimti, bet, net ir išėjus į kitą salę, vis tiek užtenka, daugeliu atveju, valdančiųjų balsų tam, kad priimti įstatymus ir jų pataisas. Parlamentinės opozicijos išėjimo iš salės seniai nematėme. Taip dažniausiai darydavo 10-o dešimtmečio pradžioje konservatorių partija“, – teigia M. Jurkynas. 

„Natūralu, kad valdančioji dauguma būdama valdančiąja dauguma, turėdama pakankamai balsų nubalsuoja už savo sprendimus, o ne už alternatyvius opozicijos pasiūlymus“, – atmestus opozicijos siūlymus vertina I. Kalpokas. 

Ekspertų teigimu, šiame konflikte žaidė abi pusės, o aiškių laimėtojų kol kas išskirti neįmanoma. Visgi, opozicijai pavyko atkreipti į save dėmesį ir išryškinti silpnąsias valdančiųjų puses, kas, anot politologų, galėtų būti laikoma tam tikra pergale prieš Seimo daugumą. 

„Jei laimėjimu vadinsime dėmesio atkreipimą į save tokiu drastišku būdu, posėdžiaujant atskirai, tada galima tai pavadinti laimėjimu. Dėmesys atkreiptas, žiniasklaida apie tai rašo, komentuotojai komentuoja ir tai jau trunka ne vieną dieną. Jei jie būtų sėdėję salėje ir sakę „mes siūlome...“, niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, mes nebūtume to dabar komentavę, kalbėję ir niekas nebūtų rašęs“, – sako VDU profesorius M. Jurkynas.

„Visgi, opozicija parodė savo svarbą sėkmingam Seimo darbui ir kad ta valdančioji dauguma yra pakankamai trapi (kas ir taip aritmetiškai yra akivaizdu). Na bet tas buvo aiškiai parodyta. Iš tikrųjų teko valdantiesiems nusileisti ir bent jau „dėl vaizdo“ apsvarstyti tuos pasiūlymus“, – tvirtina politologas I. Kalpokas. 

Ekspertų nuomone, tiek valdantieji, tiek opozicija šio konflikto metu rizikavo pralaimėti ar susigadinti reputaciją.  

„Valdantieji nesugebėjo parodyti, kad jie yra stiprūs ir nepriklausomi. Bent jau neparodė tiek, kiek norėjo parodyti. O opozicija rizikuoja, ypač dabartiniame Kaliningrado kontekste, pasirodyti kaip pagalių į ratus kaišiotojai. Čia yra lošimas iš abiejų pusių“, – teigia I. Kalpokas. 

Paklaustas, kam opozicijos ir valdančiųjų konfliktas galėjo būti naudingesnis, I. Kalpokas tvirtina, kad, žiūrint iš valstybės, o ne partinio intereso perspektyvos, toks demonstratyvus konflikto eskalavimas buvo žalingas tiek valstybės valdymo procesui, tiek ir pačių politikų įvaizdžiui ir kompetencijos valdyti šalį kritiniu momentu vertinimui. Be to, politologo teigimu, tokie vidiniai parlamento konfliktai yra puikus pretekstas priešiškų šalių propagandai vystytis.  

„Tai, kad mes vis dar matome susipriešinimo Seime tąsą, dabar ginčijantis dėl Kaliningrado, su aštriais opozicijos pareiškimais apie ministrų vertimus ir pan., iš tikrųjų yra labai gera medžiaga tai pačiai Rusijos propagandai, siekiant parodyti, kad „žiūrėkit, jie yra kažkokia nevykusi valstybė, kuri negali tarpusavyje susitarti. Ir išvis – kaip tokia valstybe ir jos politikais galima pasitikėti?“, – svarsto I. Kalpokas.

M. Jurkyno teigimu, būtina pažymėti, kad opozicija turėjo pretekstą išeiti iš Seimo plenarinės salės dėl valdančiųjų neetiškų sprendimų jų atžvilgiu.

„Valdantieji irgi elgėsi neetiškai opozicijos atžvilgiu, neįtraukdami jų į pirmininkavimą, padarydami neeilinį posėdį interpeliacijos metu. Jie ėmėsi savotiškų „fintų“ ir davė dingstį opozicijai trinktelėti durimis“, – sako M. Jurkynas. 

Visgi nepaisant to, tvirtina I. Klapokas, toks mažumos elgesys negali būti laikomas brandžios demokratinės politikos pavyzdžiu.

„Nesinori sakyti, kad jei yra krizė, tai negali būti politinių debatų – toli gražu, bet ta forma, kuri buvo pasirinkta opozicijos, vis dėlto neatitinka nei laiko, nei apskritai brandžios demokratinės politikos principų“, – teigia I. Kalpokas. 

Antradienį, pasibaigus opozicijos blokadai ir sugrįžus į Seimo plenarinę salę, valdantieji atmetė visus keturis jų pateiktus pasiūlymus.