Ekonomistai tvirtina, kad Lietuvos gyventojai nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo negyveno taip gerai kaip dabar. Atlyginimai, pensijos bei įvairios išmokos auga kasmet, rekordines aukštumas siekia ir gyventojų indėliai bankuose. Tačiau yra ir mažiau matoma visuomenės pusė – beveik kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos.

Infliacijai įsisiautėjus šie žmonės priversti sukti galvą, ne kur saugiai investuoti santaupas, kur šią vasarą atostogauti, o ar išgalės įsigyti maisto ir patenkinti būtiniausius savo poreikius.

Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais, nepaisant pandemijos iššūkių, skurdo rizikos lygis mūsų šalyje sumažėjo 0,9 procentinio punkto ir siekė 20 proc. Kiek daugiau – 1,2 procentinio punkto sumažėjo ir absoliutaus skurdo lygis. Tačiau skurdo problemos klausimą keliančios organizacijos perspėja – džiaugtis dėl mažėjančio skurdo dar per anksti. Šie rekordinės infliacijos metai skurdo statistikos kreives gali pakreipti kita linkme.

2021 m. skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 483 EUR per mėnesį, 1 015 EUR – šeimai, kurią sudarė du suaugusieji ir du vaikai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, labiausiai skursta mūsų senjorai – praėjusiais metais skurdo rizikos lygis vyresnių nei 65-erių metų amžiaus grupėje siekė 35,9 proc. ir, palyginti su 2020 m., beveik nepasikeitė.

O pensininkų grupėje šis skaičius dar didesnis – 38,8 proc. Taip yra todėl, kad vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė nei skurdo rizikos riba. Pernai metais ir minimalus atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, buvo 7,4 proc. mažesnis už skurdo rizikos ribą. Tad nieko stebėtina, kad skurdas į akis žvelgia ir dirbantiems asmenims – tokių pernai buvo 7,5 proc. Skurde gyveno 50,4 proc. darbo neturinčių asmenų.

Skurdo gniaužtuose atsidūrė ir vieniši tėvai, auginantys vaikus (32,4 proc.). Tiesa, šioje grupėje skurstančiųjų 7,3 procentinio punkto mažiau nei 2020 m. Ryškus skurstančiųjų mažėjimas ir nepilnamečių grupėje – čia skurdo rizikos lygis sudarė 17,2 proc. – 2,8 procentinio punkto mažiau nei 2020 aisiais. Kaip rodo statistika, dažnai vienišumas didina skurdo riziką – 44,5 proc. vienų gyvenančių asmenų gyvena nepritekliuje.

Dar liūdniau atrodo absoliutaus skurdo rodikliai, kai vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį tenka 260 EUR, o šeimai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų – 546 EUR. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kad 2021-aisiais absoliutaus skurdo lygis siekė 3,9 proc. ir buvo mažesnis 1,2 procentinio punkto nei 2020-aisiais. Nors tai atrodytų santykinai nedideli skaičiai, bet už jų slepiasi 110 tūkst. šalies gyventojų.

Ne gyvena, o išgyvena

Nors visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad atsidūrusieji skurdo gniaužtuose patys kalti dėl tokios situacijos – vengia darbo, turi priklausomybių ir tik žiūri, kaip daugiau naudos gauti iš socialinės sistemos, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė teigė, kad tokių žmonių – nedaug. Nors skurdo rizikos lygis praėjusiais metais kiek mažėjo, skurdo problema mūsų šalyje išlieka didelė – kas penktas šalies gyventojas susiduria su nepritekliumi.

„Šiems žmonėms nėra lengva išgyventi. Jie kasdien susiduria su stresu, kaip susiplanuoti išlaidas, kad pinigų užtektų maistui, būsto išlaikymui ir minimaliausiems poreikiams. Ir tai labai slegia. Pavyzdžiui, vieniša mama visomis išgalėmis stengiasi kabintis į gyvenimą, tačiau mažas vaikas nuolat serga. Deja, supratingų darbdavių nėra daug – darbuotoją, kuri dažnai turi nedarbingumo pažymėjimą, tiesiog atleidžia ir ši šeima patenka į skurdo gniaužtus“, – pastebi A. Adomavičienė.

Pasak organizacijos vadovės, patys pažeidžiamiausi – mūsų senjorai. Dažnas jų dirbo visą gyvenimą, tačiau dėl buvusio menko darbo užmokesčio ar „vokelių“ sistemos dabar gauna tokias pensijas, jog apie orų gyvenimo saulėlydį gali tik pasvajoti. Pandeminiu laikotarpiu itin pažeidžiami tapo ir negalią turintys gyventojai – būtent jie pirmieji buvo atleisti iš darbo apribojus kai kurias veiklas. Su skurdu labai dažnai susiduria ir tie gyventojai, kurie turi vienokių ar kitokių sveikatos bėdų, nors neįgalumas jiems ir nėra pripažintas. Ir išbristi iš skurdo upės labai sunku dėl ribotų galimybių rasti darbą.

„Tokie žmonės patenka į paramos sistemą, tačiau pagalba yra labai menka. Pavyzdžiui, pernai metais vidutinė socialinė parama vienam asmeniui siekė 107 eurus per mėnesį. Bet kaip žmogui pragyventi už tokią sumą?“, – retoriškai klausė su skurdu kovojančios organizacijos vadovė.

Gyvenimas skolon

A. Adomavičienės teigimu, kiekvienas iš tokios, atrodytų, beviltiškos situacijos sukasi įvairiai: vienus remia geros širdies artimieji, kiti dėl pagalbos kreipiasi į įvairias labdaros organizacijas, treti problemas bando spręsti skolindamiesi. Pašnekovė pastebi, kad mažiau neatsakingo skolinimosi, ypač greitųjų kreditų. Tačiau vis dar daug atvejų, kai socialiai neatsakingas verslas, net ir matydamas, kad žmogus turi negalią ar jam trūksta socialinių įgūdžių, bando įpiršti kuo daugiau įvairių, dažnai net nebūtinų daiktų išsimokėtinai. Gyvenimas skolon gali virsti ir labai didele problema, ypač dabar, kai pragyventi dėl augančios infliacijos tampa vis sunkiau.

„Gyventojai skolinasi norėdami išspręsti savo problemas, bet patenka į dar didesnę bėdą, nebegalėdami išmokėti paskolų. Jeigu tokie žmonės nesubalansuos savo biudžeto per šiltąjį sezoną, ateinanti žiema jiems gali būti labai sunki – kyla rizika, kad dalies išlaidų negalės apmokėti“, – galimas grėsmes įžvelgia A. Adomavičienė.

Todėl labai svarbu, pasak pašnekovės, kad atsitikus bėdai žmogus skubią pagalbą gautų savo seniūnijoje ar savivaldybėje, o ne greitųjų kreditų bendrovėje. Darbas greičiausiai gali padėti ištrūkti iš skurdo rato, tačiau daliai žmonių reikia pagalbos įsidarbinant. Pavyzdžiui, jeigu žmogus turi nemažai susikaupusių skolų, jis gali būti tiesiog nemotyvuotas rasti darbą, žinodamas, kad didžiąją dalį atlyginimo įsidarbinus pasiims antstoliai. Tokiu atveju reikia ne tik motyvuoti patį žmogų, bet ir tarpininkauti bendraujant su antstoliu.

„Kaip bebūtų, bet labai svarbus faktorius kovojant su skurdu – valstybės išmokos, ką ir rodo statistika. Jeigu nebūtų vaiko pinigų, šalpos, našlių pensijų ir kitų išmokų, skurdo rodiklis būtų per 30 proc.“, – pabrėžė A. Adomavičienė.

Geriausia investicija – investicija į žmogų

Ji pasidžiaugė, kad nuo birželio šiek tiek didėja vaiko pinigai, šalpos pensijos, socialinė parama nepasiturintiesiems bei kitos išmokos bei kompensacijos. Tai turėtų šiek tiek sušvelninti dėl infliacijos kylančių kainų smūgį. Tik bėda, kad ne visi gali pasinaudoti valstybės pagalba.

„Pavyzdžiui, kompensaciją už šildymą gali gauti asmenys, kurie turi nuosavą būstą. Tie, kas nuomojasi, privalo turėti registruotą nuomos sutartį. Deja, nuomos rinkoje dar labai daug šešėlio. Jeigu senjoras turi nuosavą būstą ir gali gauti kompensaciją šildymui, bet būste registruoti ir jo suaugę vaikai, kompensacija jam nepriklauso“, – apie sistemos spragas kalbėjo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.

Pasak A. Adomavičienės, gyvenantiems skurde reikia daugiau pagalbos. Nors šiuo metu didesnis krūvis tenka savivaldybėms bei seniūnijoms, tačiau pačiu sunkiausiu metu ištiesta pagalbos ranka gali padėti išvengti dar daugiau problemų ateityje. Kai net ir beviltiškoje situacijoje žmogus mato bent vilties kibirkštėlę, kabintis į gyvenimą ir kopti iš skurdo duobės būna lengviau.

„Pati geriausia investicija – investicija į žmogų. O dabar kaip niekad nepritekliuje gyvenantiems žmonėms reikalinga pagalba. Kuo ilgiau žmogus suksis skurdo rate, tuo sunkiau bus iš jo ištrūkti“, – sakė A. Adomavičienė.