Nepaisant visų netikėtumų, nemalonumų ir iššūkių, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos ekonomikos augimas neišsikvėpė – šalies BVP buvo 4,4 procento didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Vis tik horizonte matyti vis daugiau besiformuojančių debesų, todėl tolimesnis augimas, tikėtina, bus gerokai lėtesnis.

Ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Daugelis ekonomikos sektorių pirmąjį šių metų ketvirtį vis dar pasižymėjo įspūdingu augimu – apdirbamosios gamybos apimtys buvo beveik ketvirtadaliu didesnės nei prieš metus.

Gyventojų pasitikėjimo rodiklis nukrito žemiau ilgalaikio istorinio vidurkio, lūkesčius slopino ir ketvirtį amžiaus nematytas infliacijos lygis bei karas Ukrainoje. Infliacija balandžio mėnesį pasiekė aukščiausią savo lygį nuo 1996 metų – šiuo metu kainos yra net 16,6 procento didesnės nei buvo prieš metus.

Tačiau nepaisant to, pirmąjį šių metų ketvirtį realios mažmeninės prekybos apimtys buvo 12,6 proc. didesnės nei prieš metus. Čia svarbu pabrėžti, kad ne tiek padidėjo gyventojų išleidžiama pinigų suma, o įsigyjamų prekių ir paslaugų kiekis. Kitaip sakant, net ir sparčiai kylant kainoms, gyventojai rado galimybių didinti vartojimo apsukas.

Prie to prisidėjo ir nuo karo į Lietuvą pabėgę ukrainiečiai, kurių jau beveik 50 tūkstančių, ir lietuvių į Ukrainą siunčiama parama. „Swedbank“ klientų kortelių duomenys rodo nuo karo pradžios išaugusias išlaidas, pavyzdžiui, vaistams ir kitoms pirmojo būtinumo prekėms, kurių daug lietuviai išsiuntė ir tebesiunčia į Ukrainą.

Tačiau išaugo ir lietuvių išlaidos ne pirmojo būtinumo prekėms – gyventojai dažniau lankosi restoranuose, perka poilsines keliones, naudojasi grožio paslaugomis. Neatslūgo ir gyventojų noras įsigyti naują būstą, bei, atitinkamai, paklausa namų apyvokos prekėms ir elektronikai.

Vartojimo spurtas neturėtų labai stebinti – nereikėtų užmiršti, kad nuo metų pradžios labai padidėjo minimalus atlyginimas ir daugelis socialinių išmokų. Be to, daugelio gyventojų perkamąją galią amortizuos ir naujos antiinfliacinės priemonės, tai yra, dar didesnis minimalus atlyginimas, senatvės pensijos, energijos kainų kompensavimas ir kita.

Vis tik probleminių sričių pasaulyje matome vis daugiau. Mūsų regione labiausiai nerimą kelia Rusijos agresija bei išliekanti daugelio Europos valstybių energetinė priklausomybė nuo jos – šiame fronte šiemet dar galime sulaukti nemalonių netikėtumų. Lietuvai Rusija nėra itin svarbi nei kaip eksporto rinka, nei kaip žaliavų tiekėja, tačiau dėl karo ir taikomų sankcijų eksporto apimtys į daugelį Rytų rinkų sumažės.

Su rimtais iššūkiais susiduria ir antra didžiausia pasaulio ekonomika Kinija – jos augimą slopina šlubuojantis nekilnojamojo turto sektorius, bei, priešingai nei likusiame pasaulyje, nauji Covid-19 protrūkiai ir nemokšiškas jų valdymas. Bandymas suvaldyti viruso plėtrą itin griežtomis karantino priemonėmis dar labiau sutrikdo prekių tiekimą ir gali dar labiau paskatinti infliaciją.

Galiausiai, matome vėluojančius, bet vis labiau nerimaujančius ir sparčiau palūkanas kelti ketinančius centrinius bankus. Entuziastingi bandymai sustabdyti ilgokai ignoruotą infliaciją gali pasibaigti ne tik prislopinta paklausa ir lėtesniu kainų augimu, tačiau ir recesija. Tokia rizika tampa vis realesnė JAV. Perkaitusią JAV ekonomiką centrinis bankas bando stabdyti planuodamas pakelti palūkanų normas į aukščiausią lygį per pastaruosius 15 metų.

Europos centrinis bankas greičiausiai lazdos neperlenks, bet tikėtina, kad palūkanų normas jis pradės kelti jau šią vasarą. Galbūt centriniams bankams pavyks prislopinti perteklinę paklausą ir kainų augimą, nesukeliant recesijos, tačiau bet kuriuo atveju, itin spartaus ir svaigaus ekonomikos augimo laikotarpis jau turbūt lieka praeityje.