Vos kelios savaitės kaip grįžusi gyventi į Lietuvą po 11 metų praleistų užsienyje, pianistė Ieva Dūdaitė tiesiog spindi šypsena, pozityvumu, meile gyvenimui. Atrodo, sunkiai įmanoma, kad vienas žmogus galėtų savyje talpinti tiek pomėgių, kaip ir sėkmingai eiti savo pasirinktu profesiniu keliu. Kur bekoncertuotų, atlikėja sulaukia gausybės klausytojų, vertinančių ne tik gyvai atliekamą, bet ir naujai įrašytą jos kompaktinę plokštelę, skirtą dviems kūrėjams – Y. Tiersenui ir F. Šopenui. „Laikas, kurį skiriame kitam – didžiausia dovana skubančiame pasaulyje“, - šypsosi atlikėja, kviesdama stabtelėti ir patirti atliekamos muzikos grožį.

Su Ieva kalbamės apie lemtingus profesinius ir asmeninius susitikimus, kurie dovanojo ne tik jos, kaip pianistės pripažinimą, bet ir meilę, sutiktą viename iš rečitalių.

– Ieva, 11 metų praleidote užsienyje: gyvenote Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, koncertiniai turai visame pasaulyje, žinomiausiose scenose ir šį rudenį grįžote į Lietuvą. Kaip pasiryžote?

– Visuomet yra kelios priežastys. Galvojau apie grįžimą pastaruosius penkerius metus. Bet vis atidėliojau: kas bus, jei ims ir nutrūks užmegzti kontaktai, nebekvies koncertuoti? Viskas pasikeitė, kai mano, kaip pianistės karjeroje, atsirado vadybininkė. Žmogus, kuris reprezentuoja, padeda planuoti koncertinius turus užsienyje. Iki tol viską darydavau ir organizuodavau pati. Supratau, kad kontaktai niekur nedings, jei patinka mano atlikimas – kvies, ar keliaučiau iš Vokietijos, ar iš Lietuvos. Kai suburi komandą, gali dirbti iš bet kur, pasaulis itin sumažėjęs. Antroji priežastis – mano gyvenimo draugas. Sutikau Marijoną ir, nors santykiai per atstumą įmanomi, bet ateina momentas ir klusteri savęs, kiek ilgai taip tęsime. Nors šis žmogus pasakė, kad jokių problemų – atvažiuos gyventi bet kur. Tačiau galvodama apie šeimą ir pagrindą ateityje, apie skrydžius iš Berlyno ar Paryžiaus, nusprendžiau, kad jie bus iš Lietuvos. Juk keliavimas šiuo metu tampa itin paprastas.

– Vos grįžusi iškart pasinėrėte į koncertinį turą visoje Lietuvoje, neaplenkdama net ir mažiausių Lietuvos miestų salių – kaip žmonės reaguoja į klasikinę muziką mažesniuose miestuose?

– Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis. Turi stiprų emocinį užtaisą, giliai svarbus asmeniškai. Kiekvienas koncertas tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip, atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Pavyzdžiui, grojau Jonavoje, jaučiau, kad reikia pasistengti rasti kontaktą su publika. Gal kad savaitės eigoje, visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais – užtai per pirmąsias minutes tarsi reikėjo prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia. Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Regione žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto – neskuba namo, pasilieka, pašneka. Gal dėl to, kad vyksta mažiau koncertų, renginių. Atėję pasiklausyti ir kurdami šventę sau, ją sukuria ir man.

– Kartais tam tikri susitikimai tampa lemtingi – kaip susitikote su dabartiniu savo gyvenimo draugu?

– Mus suvedė mano rečitalis, kuriame atlieku dviejų kompozitorių Yanno Tierseno ir Frederiko Šopeno muziką. Pernai metais Birštone, gruodžio mėnesį buvau grįžusi į Lietuvą ir grojau būtent šį koncertą. Marijonas su savo bičiuliais kaip tik ilsėjosi Birštone ir nusprendė aplankyti jaunos fortepijono atlikėjos koncertą. Ir lyg tyčia atsisėdo pirmoje eilėje, kampinėje kėdėje. Jį pastebėjau vos išėjusi nusilenkti, dar neišgavusi nei vienos natos – sėdi aukštas jaunas vyras dar su keliais draugais, pirmoje eilėje, - kokia netipinė koncerto publika, - tuomet pagalvojau. Po koncerto iškart išėjo, bet socialiniame tinkle Instagram pasidalijo mano grojimu. Praėjus savaitei darsyk atėjo į tą patį koncertą tik jau Vilniuje, ėmėme susirašinėti, o vėliau ir bendrauti. Svarbu paminėti, kad žmogus nėra iš meno pasaulio, bet kelis koncertus kantriai klausė tą pačią fortepijono programą (juokiasi).

– Šį mėnesį pristatėte ir debiutinį savo atliekamų kūrinių kompaktinį diską „Tiersen meets Chopin“, kuriame susitinka iš filmo garso takelio „Amelija iš Monmartro“ visiems gerai pažįstamas šiuolaikinis kompozitorius Yannas Tiersenas ir klasikas Frederikas Šopenas. Kaip manote ar pavyko šis jų susitikimas?

– Manau, kad net labai pavyko. Nors iš pradžių buvo nerimo, žinau, kad ypatingai vokiečiai skeptiški tokiems sugretinimams. Dar prieš plokštelės įrašą, vienas iš klausytojų minėjo, kad čia tarsi itališką espresso maišyti su coca-cola. Tačiau dėkodama už nuomonę, prašiau įvertinti abiejų kompozitorių genialumą. Paskui tas pats žmogus užsisakė diską ir gavau labai posiztyvų atsaką – vis tik geru žodžiu, gali palenkti į savo pusę, pakreipti net ir didžiausius skeptikus. Beje, pastarosiomis dienomis gavau dar vieną, man labai brangų komentarą –parašė kompozitoriaus Yanno Tierseno žmona, kuriam buvau išsiuntųsi diską perklausai. Be galo jaudinanti žinutė, kad kompozitorius šiuo metu koncertiniame ture, ir kad tai daliai kūrinių, kuriuos perklausė, jų interpretacijoms, neturi jokių pastabų. Tikiuosi, kai grįš iš koncertinio turo – gausiu atsiliepimus ir apie likusius kūirinius (šypsosi).

– Fortepijonu grojate nuo šešerių. Kaip pradėjote, ar niekad nebuvo kilusi mintis mesti?

– Tėveliai pasakojo, kad pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna ta diena, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavėjo sintezę, jis padeda išeiti iš komforto zonos. Man fortepijonas ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas, ir kartu – tai, ką man sunkiausia gyvenime daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos ar kvantinės fizikos, chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis gyvenime, priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos, – grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini, daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad ėjimas fortepijono atlikėjos keliu – labiausiai pildantis mano pašaukimą gyvenime, todėl juo ir einu.

– Laisvai bendraujate 8 kalbomis, kaip juokaujate, - viena iš jų muzika. Kokias kalbas mokate, kas lėmė tokią Jūsų aistrą kalboms?

– Esu tikra, kad muzika – universali kalba. Gal todėl muzikantams pagauti kalbos melodingumą, jį užfiksuoti, yra kiek lengviau. Man kalbos yra atvėrusios daugybę durų gyvenime. Kalbu gimtąja lietuvių kalba, anglų rusų, italų, ispanų, olandų ir vokiečių kalbomis. Mokantis kalbų visada buvo pragmatinių aplinkybių – persikėlusi gyventi į Italiją, išmokusi itališkai, netrukus lengvai įsisavinau ir ispanų kalbą, kurią galutinai sustiprinau būdama kelis mėnesius Meksikoje. Gyvendama Olandijoje galvojau, kad pakaks mokėti tik anglų kalbą, bet po pustrečių metų nusprendžiau vien iš pagarbos išmokti vietinę kalbą, kad ir kokia sudėtinga būtų. Rusų mokiausi dar Lietuvoje, mokykliniais metais. Labai mėgau rusų kompozitorius bei norėjau skaityti pasaulinius veikalus originalo kalba. Vokiečių kalba atėjo į gyvenimą, kai persikėliau gyventi į Vokietiją. Beje, būtent vokiečių, olandų ir ispanų kalbų išmokau savarankiškai. Dabar mokausi prancūzų kalbos, kol kas iš programėlių telefone, bet galvoju pereiti prie profesionalaus mokymosi su mokytoju.

– Esate atsidavusi ne tik muzikai, kalboms, bet ir sportui. Kaip ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado bėgimas?

– Visada savy turėjau meilę sportui. Bet bėgiodavau vos du ar tris kartus į mėnesį. Nebuvo reguliarumo sportuojant. Susipažinusi su savo širdies draugu, jis papasakojo apie iššūkį gyvenime – pasiruošimą vadinamosioms „IronMan“ varžyboms. Mane sužavėjo jo pasiryžimas ir valia kone kasdien treniruotis. Pati slapta turėjau tikslą kada nors nubėgti pusmaratonį, todėl natūraliai pradėjau bėgioti reguliariai triskart į savaitę. Tačiau vis neapleido mintis kaip dar galėčiau palaikyti savo žmogų, besiruošiantį dideliam iššūkiui. Pagalvojau, jei visa varžybų trukmė apie 14 valandų, maratono bėgimas – tik trečdalis to, ką jis turės įveikti po plaukimo ir važiavimo dviračiu. Galbūt ir aš pasirengusi maratono iššūkiui, tiems 33 procentų jo būsimo krūvio? Taip, nieko nesakiusi, užsiregistravau maratonui, pasigaminau marškinėlius „Go, Marijonas“, sesuo nuvežė į Štutgartą, kuriame ir prabėgau maratoną, turėdama tikslą per 4 valandas, jį įveikiau per 3.50 val. Manau, kad maratonas reikalauja ne tik valios, bet ypač didelio psichologinio pasirengimo.

Per tas valandas, kai bėgi, į paviršių išlenda viskas. Jei turėjai gyvenime problemą, ji būtinai išlys. Juokaudama sakau, kad jei gyvenime nubėgai maratoną ir dar vis liko problemų – tada tikrai reikia eiti pas psichologą. Man asmeniškai maratonas – vienas geriausių psichologų. Kūnas bando stabdyti, tik tvarka mintyse ir galvoje padeda įveikti visą distanciją. Tačiau įveikus – toks geras jausmas, kad pradėjau galvoti net apie ilgesnes distancijas – 80 km, 100 km. Bet joms tikrai dar reikia pasiruošti. Šiuo metu toliau treniruojuosi triskart į savaitę.

– Ar, kai turite tiek veiklų, pavyksta rasti laiko sau, kuo dar domitės?

– Planuojame su draugu pradėti lankyti šokius, paauglystės metais tiesiog „rijau“ knygas. Ypač troškau skaityti originalo kalba – dar vienas veiksnys, paskatinęs mokytis kalbų: „Ana Karenina“, „Broliai Karamazovai“, Dostojevskio veikalai – buvau užsibrėžusi perkaityti originalo kalba. Deja, šiomis dienomis tam laiko rasti sunku, knygų skaitymą pakeičiau audio knygomis, jų klausau keliaudama. Be galo mėgstu gaminti, jei tam tik turėčiau dar daugiau laiko... Ypatinga meditacija ištinka prie konditerijos gaminių. Saldūs gaminiai, pyragai – juos galima gaminti savaip, įdėti kokį nors specialų ingredientą. Gyvendama Italijoje ypač pamėgau tiramisu, kurį gaminti išmokau iš vienos italų šeimos – tokį su cinkeliu, gaminamą savaip. Tačiau nesu abejinga ir Azijos, Meksikos virtuvei – myliu aštrius patiekalus, troškinius, rytietiškus prieskonius.

– Pomėgis gaminti nesugadino dailių kūno linijų, ar turite savąją grožio formulę?

– Nuo paauglystės domėjausi maisto tema ir apsisprendžiau šiuo klausimu savęs neriboti, nes pernelyg myliu maistą. Save ribodama vis galvočiau, kaip aš norėjau to pyragėlio. Mažyčiai malonumai turi būti. Kadangi esu scenoje, man atsakymas buvo vienas – sportas. Ypač reguliarus. Bet sportas turi turėti tikslą ne būti lieknai, bet būti geros savijautos. Net jei miegu mažai valandų – sportuojant energijos yra daugiau. Pastarąjį pusmetį neteko gerti ir vaistų nuo galvos skausmo – toks pokytis. Sportas man padeda atrasti kūno, proto ir išvaizdos balansą. Net, jei nelieka laiko sporto salei ar bėgimui – vadinasi, galima eiti tiesiog pasivaikščioti.

– Metams baigiantis kartu su kunigu Benu Lyriu pristatote meilės minčių vakaru pavadintą programą – kaip susiėjo Jūsų keliai tokiam neįprastam projektui: fortepijono muzika ir dvasininko skaitomos eilės?

– Mokiausi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, turiu tam tikrą santykį su religija. Po koncertų visiems spaudžiu rankas, kiek bebūtų salėje klausytojų. Man tokį įkvėpimą davė dar mokyklos laikais kunigas Gintaras Vitkus, Jėzuitų gimnazijos direktorius, kuris po Šv. Mišių, sekmadienį, atsistodavo ir išleisdavo visus paspausdamas ranką. Įspūdį paliko šis veiksmas, kaip itin šiltas, asmeninis kontaktas, geros emocijos perdavimas. Ne skuba, o skirtas dėmesys, ir savo laiko dovanojimas. Kalbant apie kunigą Beną Lyrį, jo sentencijos, mintys, surašytos ant servetėlių, vienkartinių puodelių – mane ypač palietė. Paskui pamačiau, kad jis rengia knygos pristatymus, pamaniau, kad eilės ir muzika gali sudaryti sąsają, duetą, papildyti viena kitą. Pagalvojau apie italų kompozitorių Ludovico Einaudi ir jo savotiškai meditacinę muziką, kurią norėčiau atlikti prieš Šv. Kalėdas, Advento laikotarpiu. Todėl ir atėjo mintis apjungti vienam vakarui kompozitoriaus L. Einaudi muziką ir kunigo B. Lyrio eiles, kuris vos pasiūlius pritarė minčiai. Iš to ir gimė meilės minčių vakaro konceptas. Tikiu, kad žmonėms padovanosime stabtelėjimo vakarą kalėdiniu laikotarpiu.

– Savo koncertus vedate pati, spaudžiate rankas atėjusiems, daug bendraujate, pasakojate apie atliekamus kūrinius. Pasidalinkite receptu, iš kur semiatės energijos?

– Iš tikro – tai vienas ir banalus atsakymas. Meilė. Jei myli, ką darai. Negaliu slėpti ar maskuoti – aš „kaifuoju“ nuo grojimo. Myliu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, myliu keliauti, myliu bendravimą. Kalbų mokėjimas atveria duris į kitas kultūras, atrakina žmones. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje. Galbūt daug kas galvos, jai lengva kalbėti, ne visiems taip gaunasi. Anaiptol. Tikrai nėra tai lengviausia karjera, moteriai uždirbi pinigus iš fortepijono: taip nepastovu, milijonai pianistų, pianisčių... „Ar tikrai to nori?“, - kažkada manęs klausė šeima. Vis tik gyvenimas nomadiškas, nuolatiniam keliavime po pasaulį, po koncertus, ant lagaminų, viešbučiuose, viena. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet tikslas, vedantis į priekį – kad savo darbu galiu paliesti kitus žmones. Žmogus, klausydamas atliekamos muzikos gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.