„Bundanti gamta, tas gyvenimo aplink mus skleidimasis ir sužydėjimas nejučia mūsų mintis kreipia į Dievo meilę mums ir Jo troškimą per gamtos grožį ir jos atbudimą sakyti žinią apie save. Gamta yra prieš mūsų akis Dievo atversta knyga, kad nejučia atpažintume jos autorių, kalbantį mums ir per paukščių giesmes bei upelių čiurlenimą“, – taip poetiškai apie artėjančias šv. Velykas kalba Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Kuo jums ypatingos šių metų Velykos?

– Tai mano pirmosios Velykos Žemaitijoje, Telšių vyskupijoje, o ne gimtajame Kaune. Čia man viskas nauja: ir žmonės, ir vietovės, kurias lankau. Šiomis dienomis važinėju po vyskupijos dekanatų centrus ir susitinku ir su kunigais, ir su katechetais. Kalbamės, kaip galėtume jauniems žmonės padėti geriau įsijausti į tikėjimo dalykus, patirti krikščioniškosios bendruomenės džiaugsmą.

Taigi mane vis dar lydi nauji įspūdžiai, žmonės ir, aišku, rūpesčiai. Tai susipina į naują patirties audinį žengiant į Velykas žemaičių žemėje. Kadangi Telšiai yra mažesnis miestas už Kauną, Velykų šventė vyks tarsi šeimyniškesnėje aplinkoje, ir tai bus man nauja patirtis. Čia visi gyvena arčiau vieni kitų. Ir bažnyčia, ir kitos organizacijos bei institucijos gali glaudžiau bendradarbiauti dėl bendrų tikslų. Čia viskas šiek tiek kitaip.

– Sakoma, kad Žemaitija – kone atskira respublika. Ar Žemaitijoje Velykų ir kitos bažnytinės apeigos kuo nors skiriasi nuo tradicinių?

– Turiu prisipažinti, kad man labai miela matyti žemaitišką patriotizmą – kai žmonės didžiuojasi savo kraštu ir žemaitiška kilme, kai drąsiai kalba žemaitiškai ir nebijo pabrėžti šio krašto savitumo bei tradicijų. Žemaitija net savo vėliavą ir pasus turi.

Aišku, čia yra Lietuva, bet ji – šiek tiek kitokia. Pagrindinis bažnyčios tradicijų skirtumas nuo esančių kitur Lietuvoje – vadinamųjų kalnų giedojimas. Tai išplėstas ir suliteratūrintas Evangelijos pasakojimas apie Kristaus kančią. Kelias valandas trunkantis vyrų ir moterų giedojimas pakaitomis įtraukia ir maldininkus, ir klausytojus į labai unikalų maldos išgyvenimą.

Po truputį išdrąsėję giesmininkai galop taip traukia liaudiškomis melodijomis paremtus Kristaus Kryžiaus kelio apmąstymus, kad pradeda drebėti pastatų sienos. Be to, Žemaitijoje galima užtikti labai unikalių Velykų tridienės išgyvenimų. Pavyzdžiui, Pievėnų parapijoje jau šimtą metų gyvuoja tokia tradicija: inscenizuojamas Kristaus suėmimas ir teismas persirengus to meto romėnų karių, sargybinių ir kitų pareigūnų drabužiais.

– Katalikai per šv. Velykas išgyvena dvasios pakilimą, šlovina prisikėlusį Viešpatį, tačiau sakoma, kad žmonės mėgsta šventes švęsti – jiems patinka dažyti kiaušinius, kepti pyragus, o ne melstis ir atgailauti dėl savo nuodėmių...

– Katalikams šventės – rimtas dalykas, nes įsakyta jas švęsti trečiuoju Dievo įsakymu. Tad, jeigu žmonės šventes švenčia, elgiasi labai krikščioniškai. Šių laikų bėda ta, kad žmonėms sunku stabtelėti ir švęsti. Ir darbas, ir poilsis linkę susimaišyti. Todėl puiku, kai šeimoje pavyksta drauge dažyti kiaušinius ir kepti pyragus. Krikščionybė nėra tik malda ir atgaila dėl savo nuodėmių. Jos esmę sudaro ir šventė.

Aišku, jeigu žmogus neturi už ką atsiprašyti ar kam atleisti, tada nepatiria susitaikymo džiaugsmo ir šventė nebūna džiaugsminga. Todėl šv. Velykoms reikia rengtis. Kad pajustum jų įkvėpimą, būtina atlikti namų darbus, o pyragai ir šventinis stalas yra išorinė šventės išraiška. Čia labai svarbus vidinis atsinaujinimas. Jį mums labai gerai primena Velykos, kai švenčiamas Kristaus prisikėlimo įvykis. Velykos turi tapti ir asmeniniu prisikėlimu bei švente.

– Kaip iš tiesų reikėtų suvokti Kristaus prisikėlimo stebuklą? Kuo mums visiems svarbus Jėzaus Kristaus kančios ir prisikėlimo kelias?

– Kristaus prisikėlimo stebuklas patvirtina patį svarbiausią žmogaus lūkestį – egzistuoja gyvenimas po mirties. Kol šio įvykio žmonija nebuvo patyrusi, nemirtingumo lūkestis neturėjo pagrindo. Dabar mes remiamės į Kristaus prisikėlimą kaip į savo prisikėlimo po mirties galimybę. Juk Jis buvo žmogus, kaip ir mes. Tai, kad tokia galimybė egzistuoja, mūsų gyvenimui suteikia galutinę prasmę.

Neturėdama šio patvirtinimo žmonija neišvengiamai turėtų kur kas daugiau problemų dėl gyvenimo tikslo – kam tos mūsų pastangos kurti, statyti ir gerinti visuomenę, jei viskas baigiasi pelenais?.. Taip pat mus ištikusiai kančiai Kristaus gyvenimas turi atsaką: kančią reikia mažinti, o jei tai padaryti neįmanoma, reikia ją priimti kaip galimybę žmoguje plėtoti dvasines pajėgas: kantrybę, ištvermę ir pasitikėjimą Dievu.

Kristaus prisikėlimo įvykis dramatiškai pakeitė išsigandusių ir išsilaksčiusių jo mokinių gyvenimą. Jų ryžtas vėliau priimti kankinystę ir neatsižadėti Kristaus žinios yra aiškus liudijimas, kad jie patyrė susitikimą su Prisikėlusiuoju.

– Kur jūs ketinate pasitikti Velykų naktį – tą reikšmingą Kristaus prisikėlimo momentą? Koks jausmas jus paprastai apima?

– Velykų naktį švęsiu Telšių katedroje. Šiek tiek jaudinuosi, kaip viskas pavyks, nes man Velykos Žemaitijos sostinėje bus pirmosios. Šios iškilmės visada yra džiaugsmingas išgyvenimas. Bažnyčioje susirenka daug žmonių, apima didelės šeimos ir bendruomeniškumo jausmas, patiriame ypatingą tarpusavio ryšį, sakyčiau, tarsi Sąjūdžio dvasią, kurią jutome vos tik atkūrę Lietuvos nepriklausomybę ar šiemet švęsdami mūsų Tėvynės laisvės 100 metų jubiliejų.

– Ar tikite jaunimu, kurio rankose – mūsų šalies ateitis?

– Taip, tikiu, nes sutinku labai rimtų ir šaunių jaunų žmonių. Kartais vis nusistebiu, kad jų karta yra išmintingesnė ar net rimtesnė negu mano jaunystės žmonių. Mums Lietuvoje reikia naujos bangos – pasitikėjimo, kad tai mano kraštas ir kad aš galiu lemti savo Tėvynės likimą. Labai svarbu tai perduoti mūsų jaunimui.

Labai išgyvenu, kai žmonės labai pesimistiškai kalba apie Lietuvą. Manau, kad tai yra motyvacijos ir jėgų stengtis dėl savo krašto vagystė. Tam labai jautrūs jauni žmonės. Jei murmantys balsai pradeda dominuoti tarp jaunimo, gresia emigracija. Jaunimui reikia padrąsinimo ir tikėjimo savimi ir savo kraštu. Jaunimui reikia Velykų nuotaikos.

– Kaip paaiškintumėte šiandieniam jaunimui Kristaus aukos reikšmę?

– Gyvenimas žmogui yra ne tik duotis, bet ir užduotis. Gyvenimas nėra skirtas vien tarsi pasivaikščiojimui po paplūdimį. Jei nori būti amžinas, turi savo gyvenimu įrodyti, kad sieki Dievo. Tam reikia savyje išugdyti meilės galią, nes Dievas yra meilė. Tačiau norint mylėti reikia specialių pajėgų. Pats žmogus jų neturi. Jam reikia pagalbos iš meilės autoriaus – Dievo. Jeigu nori mylėti ir keisti šį pasaulį, kad jis būtų geresnė vieta gyventi, turi pasistengti. Tai gali kainuoti, nes reikės save dovanoti.

Daug lengviau yra sėdėti ant sofos ir stebėti gyvenimą, einantį pro šalį. Tačiau jei nori jį keisti, nuo sofos teks atsikelti. Dažnai tai reiškia ir auką, ir net kančios prisiėmimą. Kito kelio į pokytį nėra. Tik toks kelias veda į laimę. Kristus savo gyvenimu rodo, kaip reikia gyventi, kad pasiektum prisikėlimą. Taip, jo gyvenimas yra nelengvas, bet jis – nuostabus. Nėra žmonių, kurie gailisi, kad sekė Kristumi, nes kai išbandė jo gyvenimo būdą, suprato, kas yra meilė.

– Ar pasninkas taip pat yra tam tikra auka? Kokia jo reikšmė?

– Mėsiškų valgių atsisakymas – tik maža dalis pasninko. Tai tik treniruotė prieš daug rimtesnį susilaikymą, pavyzdžiui, nuo keršto, pykčio, apkalbų. Iš tiesų pasninkas yra daugiau dvasios tikrovė nei kūno. Kad būtume pajėgūs pasninko aukai, pradedame nuo mažesnių dalykų, tokių kaip mėsos nevalgymas penktadieniais. Tačiau tuo pasninkas negali baigtis.

Bibline prasme pasninkas – tai gebėjimas save valdyti, kad galėtume ne tik ieškoti sau naudos, bet ir padėti kitam žmogui. Tai teisingumo, laisvės ir atsakomybės bei gero darymo pajėgų ugdymas. Kaip per treniruotes pluša sportininkai dėl geresnių rezultatų varžybose, taip krikščioniui pasninkas yra treniruotė dėl dvasinių raumenų, vėliau padėsiančių kurti teisingesnę ir žmogiškai šiltesnę visuomenę.

– Laikotarpis iki Velykų, be abejo, labai svarbus kalbant apie sielos apvalymą. Kiek reikšminga yra velykinė išpažintis?

– Ji – labai svarbi. Jei nori pajusti Velykų džiaugsmą, neužtenka šventinio stalo. Reikia susitaikyti su Dievu ir artimaisiais. Velykos – tarsi naujo gyvenimo pradžia. Žmogus, kuris rimtai žiūri į velykinės išpažinties pareigą, švęs ir savo asmenines Velykas. Ši šventė nebus tik graži pavasario, gamtos atbudimo metafora.

Kunigai šiuo metu yra nusiteikę darbymečiui klausyklose ir tikisi, kad žmonės padovanos sau susitaikymo džiaugsmą. Išpažinčiai reikia pasiryžimo, pasiruošimo ir nusiteikimo. Tai nėra labai malonus užsiėmimas, kaip ir vizitas pas stomotologą. Tačiau įdėtos pastangos atsiperka su kaupu. Susitaikymo džiaugsmo ir širdies ramybės neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus, o per išpažintį tai įmanoma patirti. Kristus ir Bažnyčia šią galimybę žmogui siūlo iš gailestingumo, kad nereikėtų nešiotis sunkios kaltės ir nevisavertiškumo naštos.

– Kuo ypatinga Velykų naktis?

– Šią naktį Bažnyčia liturgiją vadina šventa. Ji yra žmogaus išėjimo iš vergovės į laisvę, iš nuodėmės į šviesą, iš mirties į gyvenimą simbolis. Todėl rekomenduojama Velyknakčio apeigas pradėti jau sutemus, kad žmonės labiau įsijaustų į Dievo dovanotas gyvenimo, laisvės ir atpirkimo dovanas.

Apeigos prasideda susirinkus prie laužo, jo pašventinta ugnimi uždegama Velykų žvakė – prisikėlusio Kristaus simbolis. Nakties ir šviesos simbolika mus lydi per Velyknakčio liturgijos skaitinius, kalbančius apie pasaulio sukūrimą, išrinktosios tautos kelionę iš Egipto vergovės į Pažadėtąją žemę, pranašų drąsinimą nenusiminti ištikus negandai ir pagaliau skelbiančius apie įstabų Kristaus prisikėlimą.

Į šios nakties liturgijos šventimą tarsi sukoncentruota visa krikščioniškojo gyvenimo esmė – pašaukimas gyventi Dievo vaikų gyvenimą išgyvenant susitikimą su Kristumi jau šioje tikrovėje. Įprasta, kad Velyknakčio liturgijos metu žmonės nuo Velykų žvakės uždega savo atsineštas žvakes ir vėliau parsinešę į namus jas degina ant šventinio stalo. Tai gražus paprotys, primenantis, kad tai, ką švenčiame liturgijos metu, įžengia ir į mūsų kasdienybę. Prisikėlusio Kristaus šviesa ateina į mūsų šeimas ir namus.

Didįjį šeštadienį taip pat yra šventinamas vanduo, naudojamas ir krikštui, ir įvairiems šventinimams namuose. Jis primena mums, kad Kristus nori mus atgaivinti savo malonės versme ir pašventinti mūsų namus savo artumu.

– Velykų rytą gaudžia bažnyčių varpai, skelbdami, kad Kristus prisikėlė, šventinami valgiai ir vanduo. Tačiau Lietuvoje – nemažai skurdo, vargstančių žmonių. Ar bažnyčių parapijų bendruomenėse pakanka atjautos atsidūrusiesiems gyvenimo paraštėse?

– Visada stokojame atjautos žmonėms, esantiems paraštėse. Nelengva atsiverti pagalbai, nes norint padėti skurde vargstančiam žmogui reikia įveikti save – savo rūpesčius, reikalus. Mes suprantame Bažnyčios teikiamus sakramentus ir kaip galimybę mylėti.

Pačiam žmogui tarsi neužtenka tam galių, tačiau Kristus mums suteikia tokią galimybę, kad galėtume padėti ir žmogui, esančiam skurde. Taip atsitinka, kai dėmesingai klausomasi Dievo žodžio, priimami Atgailos ir Eucharistijos sakramentai ir bandoma praktikuoti tikėjimą. Kristaus pavyzdys ir vėliau buvusi neaprėpiama šventų vyrų ir moterų pasiaukojanti meilė šiandien ir mums yra įkvėpimas būti gailestingiems.

Dažnai suprantame organizacijos „Caritas“ veiklą kaip būrelio savanorių parapijoje užsiėmimą. Klaidinga taip manyti. Jeigu nėra krikščionio gyvenime humanitarinės veiklos, susijusios su atjauta vargstantiesiems, negalime būti tikri, kad šis žmogus iš viso remiasi tikėjimu. Pagalbos vargšams srityje mūsų parapijų bendruomenėse dar daug ką turime nuveikti.

– Ar būtų galima Kristaus prisikėlimą simboliškai palyginti su Lietuvos valstybės prisikėlimu?

– Be abejo. Negali nepastebėti Kristaus gyvenimo ir mūsų Tėvynės istorijos tam tikro panašumo. Gražiai pradėjusi savo atkurtos laisvės ir nepriklausomybės gyvenimą prieš 100 metų Lietuva turėjo išgyventi didžiausių kančių ir išbandymų laiką. Žmonių žeminimas, apiplėšimas ir žudymas grasino viso krašto identiteto praradimu.

Tačiau rusenusi viltis ir prisikėlimo lūkestis išsipildė – 1990 metų kovo 11 dieną buvo paskelbtas tautos prisikėlimo stebuklas. Tai – tarsi atsikartojusi mūsų tautoje evangelinė istorija, mums, lietuviams, dar kartą liudijanti, kad prisikėlimas – ne iliuzija, o ir mūsų istorijos tikrovė. Lietuvos atgimimas tarsi prisideda prie didžiosios Velykų džiaugsmo žinios paliudijimo ir patvirtinimo. Prisikėlimas egzistuoja, mes tai patyrėme ir tai mums teikia pasitikėjimo švenčiant Velykas – gyvenimo triumfą prieš mirtį.

– Lietuva gyvena viltimi ir laukimu – rudenį sutiksime į Lietuvą atvyksiantį Romos popiežių Pranciškų. Ar esame tinkamai pasirengę priimti šį aukštą svečią?

– Kad popiežius atvyksta į Lietuvą, yra tiesiog Dangaus dovana mūsų kraštui. Tokios didelės Europos šalys kaip Vokietija, Ispanija ar Prancūzija popiežiaus vizito pažado dar nesulaukė. Tad mūsų pareiga – kuo geriau pasirengti šiam nepaprastam apsilankymui.

Turime daugiau kalbėti, kas yra popiežius Bažnyčiai ir pasauliui, turime geriau susipažinti su jam patikėta Kristaus misija ir jo skelbiama žinia. Kitaip tariant, turime labiau pažinti svečią, kuris pas mus atvyks. Tai tiesiog pagarbos šiam didžiam žmogui ir jo tarnystei ženklas. Popiežius Pranciškus yra viso pasaulio ir, aišku, Dievo žmogus. Jį priimdami Lietuvoje tam tikra prasme įsileidžiame daugiau pasaulio. Ir taip norisi palinkėti paties Dievo artumo.

– Velykose, kaip ir visose kalendorinėse šventėse, yra suaugę senieji pavasario virsmo ir krikščioniškieji papročiai. Ar juntate pavasario nuotaikas?

– Gamta yra tarsi parengta scena Velykų prasmei. Ji savo būdu skelbia prisikėlimo žinią. Mums patiems atbundanti gamta – tarsi nuoroda, kad virsmas turi vykti mūsų širdyse ir gyvenimuose. Ir aš tai juntu. Negaliu to nepastebėti ar nejusti, kai oras pakvimpa pavasariu. Labai džiaugiuosi šiuo laiku, jis man visada primena džiaugsmą ir Dievo artumą.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ