Milžiniški gamybos atliekų – fosfogipso – kalnai bendrovės „Lifosa“ teritorijoje ir toliau tik didės. Tol, kol pasaulyje nesumažės gamtinio gipso atsargos. Šios atliekos – visiškai nekenksmingos, savotiškai puošia kraštovaizdį, tad gali ramiai laukti.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Didžiausi šalyje

Kam tenka vykti greitkeliu „Via Baltica“, netoli Kėdainių jau iš tolo pasitinka didžiuliai „Lifosos“ trąšų gamyklos gamybos atliekų – fosfogipso – kalnai, per kelis dešimtmečius tapę šio miesto vizitine kortele. Dabar 100 hektarų pasiekęs lietuviškų dirbtinių „Alpių“ plotas ėmė augti kartu su minėta gamykla, kai 1963 m. Kėdainiuose pradėta mineralinių fosforo trąšų gamyba.

Pasak šios įmonės gamybos direktoriaus Rimanto Goko, gaminant trąšas susidaro fosfogipso atliekos, jų cheminė sudėtis – dihidratis kalcio sulfatas ir nedidelis kiekis priemaišų. Ir jų kasdien atsiranda visai nemažai. Pagaminus 1 t fosforo rūgšties, gamybos atliekų (fosfogipso) susidaro net 5 t. Nuvežtas į sandėliavimo vietą, vadinamąją sąvartą, fosfogipsas gana greitai sukietėja, ir taip susiformuoja tvirtos balsvos kalvos. Dabar per metus į sąvartą išvežama apie 2 mln. t fosfogipso, o bendras jo kiekis šiuo metu siekia apie 48 mln. t. Žodžiu, šie kalnai yra pasverti.

Beje, giedrą dieną nuo aukščiausios kalnų vietos, maždaug 60 m aukščio, matyti už 30 km esanti Jonava. Todėl nieko nuostabaus, kad šią vietą dėl atsiveriančio įspūdingo kraštovaizdžio pamėgo turistų grupės (pavieniams lankytojams čia klajoti neleidžiama, reikia gauti gamyklos leidimą). Juo labiau kad minėti kalnai vis labiau atrodo kaip natūralūs: apie 1980-uosius supiltos kalvos jau apaugo žole ir krūmokšniais. Žodžiu, Vidurio Lietuvos lygumoje atsirado kalvų, kokiomis gali pasigirti tik Rytų Lietuvos aukštumos.

Fosfogipso niekas neperdirba

R. Goko teigimu, „Lifosa“ yra suinteresuota neplėsti sąvartos ploto ir norėtų fosfogipsą perdirbti. „Lifosa“ keliasdešimt metų finansuoja mokslo tiriamuosius darbus, nors jau seniai žinoma, kad iš fosfogipso galima gaminti statybinį gipsą. 1993 m. netoli tų kalnų net ėmė veikti perdirbimo įmonė, per metus galėjusi pagaminti apie 50 tūkst. t statybinio gipso. Tačiau netrukus bankrutavo, mat kasamas natūralus gipsas yra pigesnis.

Pasaulyje kasmet susidaro apie 250 mln. t fosfogipso ir tik 3–4 proc. jo perdirbama, tad nieko nestebina, kad didžioji dalis šių atliekų virsta vietos kalnais. Fosfogipsas daugiausia perdirbamas tose šalyse, kuriose nėra gamtinio gipso. Šios gamybos atliekos paverčiamos statybiniu gipsu, paskui toks gipsas naudojamas gipsinių gaminių ar statybinių mišinių gamybai.

Fosfogipsą galima naudoti ir cemento gamybos srityje, bet cemento gamintojai tuo nesižavi – tai turi didelę įtaką šios medžiagos kokybei. Tiesa, vienu metu „Lifosos“ teritorijoje buvo bandyta naudoti fosfogipsą kaip medžiagą įvairiems statybiniams blokeliams gaminti. Iš jų planuota statyti gyvenamuosius namus. Deja, projektas apsiribojo tik bandomąja linija: ši gamyba neatsilaikė prieš kitus, pigesnius, statybinių blokelių gamybos būdus.

Žodžiu, apibendrina problemą bendrovės atstovas, fosfogipso perdirbimo technologijų yra užtektinai, tačiau tol, kol pasaulyje yra pakankamai (ir – svarbiausia – pigaus) kokybiško gamtinio gipso, fosfogipso kalnai visur ir stūksos prie gamyklų visuose žemynuose. Tad lietuviško fosfogipso kalnais ir toliau dažniausiai domisi tik turistų grupės, kino kompanijos ir reklamų kūrėjai. Tiesa, anksčiau buvo siūlyta ant šių kalnų statyti vėjo jėgaines. Mat 60 m aukštyje vėjo stiprumas yra beveik toks pat, kaip ir pajūryje. Tačiau dėl ekonominių veiksnių nebuvo įgyvendintas ir šis projektas.

Žmonėms pavojaus nekelia

Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento specialisto Kazio Mikalausko nuomone, šias atliekas reikėtų vertinti kaip milžinišką smėlio, molio ir žvyro sankaupą. Juolab kad iš fosfogipso išplauti visi teršalai su lietaus vandeniu yra surenkami ir sandėliuojami specialiame tvenkinyje. Be to, jame nuolat tikrinami vandens kokybės rodikliai. Taigi ateityje, prognozuoja gamtosaugininkas, kai baigsis natūralaus gipso klodai žemėje, fosfogipsas taps geriausia žaliava gipso gamybai.

Todėl tai, ką dabar vadiname gamybos atliekomis, ateityje įvardysime kaip vertingą antrinę žaliavą, mūsų apdairių protėvių išsaugotą ateities kartoms. Juo labiau kad ir laikas – papildomas sąjungininkas: sąvartoje fosfogipsą nuolat plauna krituliai, todėl priemaišų jame mažėja. Vadinasi, tolimesnėje ar artimesnėje ateityje atitinkamai bus mažesnės jo perdirbimo sąnaudos.

Valstybinės darbo inspekcijos Techninės saugos skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius Gediminas Valentėlis pabrėžia, kad minėta bendrovė, kuriai priklauso fosfogipso kalnai, priskiriama prie pavojingų objektų, kurie pagal nustatytą tvarką tikrinami valstybės kontrolės institucijų kiekvienais metais. Valstybinė darbo inspekcija tikrina, ar darbo vietose, taip pat ir susijusiose su gamybos atliekų (fosfogipso) sandėliavimu, užtikrinami darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai.

Inspekcijos specialistai neturi moksliniais tyrimais pagrįstos informacijos, kad fosfogipso sandėliavimas atviruoju būdu keltų pavojų žmogaus sveikatai dėl šios cheminės medžiagos sklaidos garų ar kietųjų dalelių pavidalu. Pašnekovo teigimu, „Lifosoje“ yra atliktas visų darbo vietų, taip pat ir tų, kurios susijusios su fosfogipso sandėliavimu, rizikos vertinimas ir jokių nuokrypių nuo ribinių verčių, bylojančių apie poveikį darbuotojų sveikatai, nenustatyta.

Taigi Kėdainiai ir toliau garsės savo „Alpėmis“, imsiančiomis nykti tikriausiai tik po tūkstančių metų, kai jų prireiks statybai ar kitoms reikmėms, žinoma, jeigu iki tol laiko kardinaliai nepakis statybos technologijos.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ