Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginių – Vasario 16-osios koncertas „Gloria Lietuvai“, kuriam specialiai savo kūrinius dedikavo žinomi Lietuvos kompozitoriai. O pagrindiniu koncerto akcentu taps vertingiausi Lietuvos varpai – jų skambėjimas, vaizdai, Lietuvos peizažai, atsiveriantys pro varpinių langus.

Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa

„Gloria Lietuvai“– ne tik muzikos kūrinys, ne tik vertingo paveldo įamžinimas ar Lietuvos grožį patvirtinantys vaizdai. Tai ir Lietuvos žmonių vienybės, džiaugsmo ir ypatingos šventės aidas, skambėsiantis nuo pajūrio iki autentiškų Aukštaitijos kaimelių, nuo Nemuno slėnių iki didžiųjų miestų bokštų. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui!“, –atskleidžia projekto „Gloria Lietuvai“ prasmę jo iniciatorius ir koncerto režisierius Dalius Abaris.

Projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinė komanda darbus pradėjo antroje vasaros pusėje, o baigė lygiai prieš savaitę Dusetose (Zarasų r.). Per tą laiką ji apvažiavo daugiau kaip septyniasdešimt Lietuvos miestų bei miestelių varpinių ir įrašė daugiau kaip 100 varpų skambėjimą, užfiksavo Lietuvos peizažus, atsiveriančius pro varpinių langus.

„Pasirinkome varpą kaip prasmingą simbolį. Jis jau pats savaime yra žinios perdavėjas, skambantis šimtą ar dar daugiau metų. Jis skambėjo mūsų proseneliams, skamba mums ir, tikėtina, skambės mūsų anūkams bei proanūkiams. Žmonių kartos keičiasi, o jo skambėjimas išlieka toks pat“, – komentavo sprendimą projekto ašimi pasirinkti varpus D. Abaris.

Pasak pašnekovo, pradedant projektą daugiausiai nerimo kėlė tai, kaip seksis nufilmuoti varpus, įrašyti jų skambėjimą, o baigiant darbus sunkiausias galvosūkis – kaip panaudoti visą sukauptą medžiagą. Užduotis nelengva, nes turima apie 100 valandų įrašų. Nufilmuoti vieną varpą kartais užtrukdavo net dvi dienas, o finaliniame kūrinyje iš viso šio laiko gali likti keliolika sekundžių. Pagrindinis siekis – kad vaizdas būtų kuo autentiškesnis, kad varpo skambėjimas būtų tiesiog matomas. Labiausiai siekta užfiksuoti tą mistinį momentą, kai šerdis paliečia varpą, kai išgaunamas garsas. Šiai akimirkai įamžinti operatoriai linguojančiomis kopėčiomis lipdavo iki pat varpų, o kartais filmuodavo tiesiog pakibę ore, naudojo dronus. Koncerte bus parodyti ir suskambės visi užfiksuoti varpai – vieni ilgiau, kiti – trumpiau, tačiau finalinėje scenoje „dalyavaus“ jie visi.

Tačiau visas koncertas nebus tik iš varpų. Iki varpų klausytojus „atves“ kitų kompozitorių kūriniai.

Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) susirinkę klausytojai išgirs šešių šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, skirtus mūsų valstybės atkūrimo šventei: Ramintos Šerkšnytės „Gloria“ („Šlovė“); Anatolijaus Šenderovo „Omnes simul“ („Mes visi“), Mindaugo Urbaičio „Salve“ („Būk pasveikinta“), Vaclovo Augustino „Fiat pax“ („Tebūnie taika“), Lino Rimšos „Viginti campanae“ („20 varpų“) ir Kipro Mašanausko „Gloria Lietuvai“.

Varpų skambėjimas ar užuomina į jų skambesį bus visų autorių kūriniuose kaip vienijantis motyvas, o visus įrašytus varpus išgirsime finalinėje dalyje „Gloria Lietuvai“.

„Tai bus netradicinis koncertas – labai didelės apimties, su vizualizacijomis, matomomis keliuose ekranuose. Koncerte dalyvaus trys orkestrai, keturi chorai – apie 350 žmonių. Choras įsikurs ne tik scenoje, bet ir balkonuose, kiekvieną kūrinį diriguos vis kitas dirigentas. Tai tik kelios detalės, atskleidžiančios, kad „Gloria Lietuvai“ bus tikrai įspūdingas koncertas. Visko nesinori išduoti – tegul žiūrovai laukia siurprizų“, – neatskleidė visų paslapčių LNOBT renginių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas.

Žmogaus ir varpo gyvenimo paralelės

„Gloria Lietuvai“ kūrybinės grupės darbai šiuo finaliniu koncertu nesibaigia. Dabar jos laukia darbas – sutvarkyti visą nufilmuotą medžiagą, kad ji būtų archyvuojama ir prieinama kitiems: visuomenei, televizijos žmonėms, menininkams. „Gloria Lietuvai“ iniciatoriai įsitikinę, kad varpai gali tapti įkvėpimo šaltiniu naujiems projektams.

„Kai kopėme į varpines, filmavome varpus dar aiškiau pamatėme, kokios glaudžios sąsajos tarp varpo ir žmogaus, varpo ir valstybės gyvenimo. Varpai yra sužmoginami: krikštijami, gydomi, jie lydi žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Iš kitos pusės – jų istorijos glaudžiai persipynusios su Lietuvos istorija, jie taip pat kentėjo per karus, atlaikė tremtį, skelbė pergalę, apraudojo žuvusiuosius“, – dalijosi pastebėjimais D. Abaris.

Labiausiai, pasak pašnekovo, įsiminė seni, atrodo, jau baigiantys savo gyvenimą varpai. Jie kartais įskilę, išsibalansavę, bet tebeskamba, skelbia savo žinią. Tokie varpai kelia liūdesį, bet tuo pačiu ir viltį, nes kūrybinei komandai teko girdėti daug pasakojimų, kad varpus planuojama tvarkyti, „gydyti“. Apskritai jaučiamas padidėjęs dėmesys varpams.

„Labai tikimės, kad varpų skambėjimo įrašai ir vaizdai atguls į virtualią erdvę ir kiti galės toliau pildyti šį archyvą. Mes įamžinome tik nedidelę dalį Lietuvos varpų, tad tikrai galima tęsti šį projektą, filmuoti, įrašinėti kitus. Ir tai džiugina: mes pradėjome šį projektą, atkreipėme dėmesį į Lietuvos varpus, bet nepadedame taško, nes jį gali tęsti kiti“, – neabejoja tolimesne projekto tąsa D. Abaris.