Prieš dešimtmetį dvaras buvo prikeltas naujam gyvenimui, pernai pelnė Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulą, taip pat pateko į patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Lietuvoje penketuką.

Dvaro ištakos

Pasivaikščioti jaukiais Raudondvario dvaro takais, nužerti praeities dulkes ir supažindinti su dvaro nūdiena sutiko Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkė Lina Čekanauskienė ir projektų vadovė Rima Noreikaitė.

Išsamiausias dokumentas, bylojantis apie būsimojo Raudondvario pradžią, yra 1572 m. balandžio 30 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto privilegija, iš kurios žinoma, kad Kauno pakamariui, Panemunės pilių ir dvarų revizoriui Voicechui Dzevaltovskiui buvo suteikta teisė amžinai valdyti kaimus netoli Panemunės ir Panevėžiuko dvarų Vilkijos valsčiuje (iš viso 30 valakų). Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Vaitiekus Dzevaltauskas.

Vėliau dvarą valdė pulkas iškiliausių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Jonušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juozapas ir Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai. Pastarųjų grafų gyvenimo pėdsakai ryškiausiai išlikę Raudondvario dvaro architektūriniame ansamblyje.

Per 1831 m. gaisrą mediniai dvaro pastatai sudegė. Grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus iniciatyva imta statyti naują – mūrinį – dvaro ansamblį. Yra išlikusių istorinių liudijimų, kad Raudondvario dvare dirbo garsūs architektai, tokie kaip lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir netgi italas Cezaris Laurynas Anikinis. Grafų Tiškevičių valdymo metais dvare buvo kaupiamos paveikslų, meno dirbinių, retų knygų, egzotiškų gyvūnų ir augalų kolekcijos. Raudondvario dvaro rūmai buvo tapę ištaiginga grafų rezidencija.

Įspūdinga biblioteka – ne pasipuikuoti

Knygotyrininkas ir bibliografas Nojus Feigelmanas (1918–2002), remdamasis neįvardytais šaltiniais, nurodė, kad Raudondvario dvaro rūmų biblioteka buvo sukaupta 1831–1863 m. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius buvo garsus kolekcininkas ir turėjo vieną iš gausiausių giminių archyvų. Jį sudarė 20 tūkst. dokumentų, 12 tūkst. laiškų, daugiau nei 10 tūkst. įvairių tomų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalį bibliotekos šeimininkai išvežė į užsienį, dalis karo metu buvo sunaikinta. Nemažai palikimo galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

Dvaras Lietuvoje buvo ne tik vieta, kur klestėjo feodalinis ūkininkavimas, bet ir kultūros židinys. Didžiulis dėmesys buvo skiriamas ne tik vaikinų, bet ir merginų ugdymui. Apie 80–90 proc. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikių buvo raštingos, ne viena iš jų kalbėjo lotynų, vokiečių, prancūzų kalbomis.

Moterys ne tik buvo susipažinusios su Šventuoju Raštu, bet ir turėjo ekonomikos žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius ir, be abejonės, savo teises. Vis dėlto sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Berniukų lavinimas prasidėdavo namuose. Didikai savo sūnums dažnai nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5 val. 30 min. ir trukdavo iki vakaro, kartais net iki 21 val. Laisvadienis būdavo tik vienas per savaitę! Itin didelis dėmesys skirtas kalbų mokymui.

Štai kodėl tarnais neretai būdavo samdomi užsieniečiai. Vaikai jau nuo ketverių metų būdavo mokomi rašyti, vėliau – iškalbos meno. Nemažai laiko būdavo skiriama ir fiziniam rengimui, jodinėjimui. Jaunuolių lavinimo procesą vainikuodavo studijos universitetuose. Taigi apie knygų reikšmę kasdieniame grafų gyvenime nė kalbėti neverta. Savaime suprantama, kad biblioteka Raudondvario dvaro rūmų kultūriniame gyvenime atliko ypač svarbų vaidmenį.

XIX a. Raudondvario dvaro administracijos struktūra buvo aiški, atitiko dvaro kaip rezidencinio ūkinio vieneto poreikius. Pagrindiniai administraciniai vienetai – tarnybos – atliko jiems skirtas funkcijas. XIX a. dvare (remiantis išlikusiais 1830 ir 1851 m. tabeliais) buvo 9 ar 10 tarnybų. Dvaro rezidenciją aptarnavo Tiškevičių rezidencinė, virtuvės, sodo ir arklidžių tarnybos. Rezidencinę dvaro tarnybą sudarė kapelmeisteris, kamerdineris, garderobininkė, guvernantė, mokytojai ir liokajai. Šiai tarnybai priklausė kone 25 darbuotojai, grafams Tiškevičiams teikę įvairias paslaugas.

Tiškevičių valdymo laikais Raudondvario dvaras ilgus metus nebuvo nuolatinė grafų buveinė. Tad gyvenimas dvare priklausė nuo to, ar grafai čia būdavo, ar ne. Atvykus ponams, gyvenimas – it vanduo puode – tiesiog užvirdavo! Dvare buvo griežtai laikomasi kai kurių ritualų. Vienas iš tokių – iškilmingas grafų sutikimas. Ponus pasitikdavo visos dvaro tarnybos.

Grafų sutikimo pradžią skelbdavo garsus pasiuntinio žalvarinio trimito aidas ir ryški jo rankose iškelto žibinto šviesa. Virš pilies suplevėsuodavo mėlynos ir geltonos spalvų vėliava su Tiškevičių giminės herbu. Panašios, tik ne tokios pompastiškos, ceremonijos vykdavo ir dvare sutinkant garbius svečius, taip pat medžioklių ir kitų švenčių metu.

Per medžioklę taip pat laikytasi tam tikrų ritualų. Medžiotojai į medžioklę vykdavo šešiais ekipažais. Kartu su vyrais vykdavo ir moterys – jos šnekučiuodavosi specialiai įrengtose altanose.

Grafams išvykus iš rūmų (dalis patarnautojų išvykdavo kartu su šeimininkais), gyvenimas čia apmirdavo. Dvaras paskęsdavo kasdienėje rutinoje – tik dvaro pastatų, rūmų menių, žiemos sodų, parko ir arklidžių prižiūrėtojai sukiodavosi savo valdose. Vežikams, liokajams ir tarnams nereikėdavo kruopščiai rūpintis savo uniformomis ir paisyti griežtų kasdienės veiklos procedūrų.

Renovacijos darbai

2008 m. Kauno rajono savivaldybė perėmė Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutui priklausiusį Raudondvario dvarą. Savivaldybės iniciatyva per kelerius metus buvo įgyvendinti šeši Europos Sąjungos investicijų projektai, ir dvaro sodybos kompleksas atgijo naujam gyvenimui – buvo renovuotas, pritaikytas kultūros ir turizmo reikmėms.

2012-aisiais parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai. Dabar čia puikuojasi į dvarą sugrąžintų senųjų veislių rožės. Renovuotoje dvaro pilyje vyksta civilinės santuokos ceremonijos, konferencijos, koncertai, valstybinių dienų minėjimai, dvaro ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.

Vienas sėkmingiausių vietos valdžios ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių šioje turizmo traukos vietovėje – XIX a. Tiškevičių statytoje oranžerijoje įkurtas restoranas, džiuginantis lankytojus rafinuota ir jaukia aplinka. 2015-ųjų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne buvo atidarytas menų inkubatorius, įrengta 500 vietų teatro ir koncertų salė. Kultūros ir turizmo reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino ne vienas aukšto rango svečias. Dvare lankėsi trijų Baltijos šalių prezidentai, Europos valstybių parlamentų vadovai, įvairių šalių diplomatai.

Kodėl ši vieta traukia it magnetas?

Tikriausiai dvaro svetingumo ir ypatingos bendrystės kodas slypi dar 1857 m. keliautojo Ferdinando Novakovskio išsakytoje mintyje, esą visi, kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai. Pastaraisiais metais Raudondvario dvaro ansamblis tapo tikru kultūrinio turizmo traukos centru.

Dvarą pamėgo vietos ir užsienio turistai, čia vyksta iškilmingi diplomatų ir užsienio delegacijų priėmimai, santuokos ceremonijos, menininkų plenerai, parodos, koncertai, bendruomenę buriančios šventės ir, be abejo, kasmetis Valstybės dienos minėjimas. Liepos 6-ąją dvaro parke atgyja tolima praeitis – pasivaikščioti parko takais išeina orios rūmų damos ir elegantiški ponai...

Tarptautinio žemės meno festivalio „Land Art“ metu parke iš gamtos medžiagų kuriamos kompozicijos ir skulptūros. Ir meno kūriniai čia lieka tol, kol natūraliai sunyksta. Kiekvieną rudenį Raudondvario dvare šurmuliuoja derliaus šventė „Rudens sambariai“, o per žiemos šventes jis pavirsta stebuklinga Kalėdų pasaka.

Dvare rengiamos teatralizuotos ekskursijos. Jų metu grafienė Rozalija supažindina lankytojus su dvaro architektūriniu ansambliu, jo atsiradimo istorija, klestėjimo laikotarpiu ir šių dienų renesansu. Lankytojai turi galimybę išgirsti įvairių pikantiškų dvaro gyvenimo detalių. Į edukacinį užsiėmimą „Raudondvario grafų Tiškevičių Rojaus sodas“ susirinkusiems vaikams pasakojama apie XIX–XX a. pr. Raudondvario dvare vešėjusią įspūdingą citrusinių augalų kolekciją, įstabų – pilną augalų ir gyvūnų – Rojaus sodą, kurio baseinėliuose netgi maži aligatoriai plaukiojo!

Čia pat, muziejaus ekspozicijoje, vaikai gali iš smėlio nulipdyti aligatorių. Smėlis sukuria paslaptingą ir kūrybingą atmosferą. Menų inkubatoriuje įsikūrę jaunieji menininkai siūlo įvairias edukacines programas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Užsiėmimų metu galima susipažinti su stebuklingomis Baltijos gintaro savybėmis, išmokti žvakių iš bičių vaško ar muilo gamybos amato, sužinoti įvairių dekoravimo ir tekstilės marginimo paslapčių.

Bendruomenės ir dvaro vienybė

Atgimęs Raudondvario dvaras tapo vietos bendruomenės traukos centru, patrauklia įvairių renginių ir švenčių erdve. Smagu, kad kaimo bendruomenė aktyviai dalyvauja Raudondvario dvaro ansamblyje vykstančiuose renginiuose. Kasmet čia rengiama kaimo šventė, gražia tradicija tapęs dainuojamosios poezijos festivalis „Ant žemės krašto“.

Istorine praeitimi galintis didžiuotis Raudondvaris 2017 m. džiaugėsi Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulu. Be to, neseniai šis dvaras pateko į patraukliausių Lietuvos kultūrinio turizmo vietovių penketuką. Nejaugi dar mažai argumentų, kodėl verta apsilankyti šioje įspūdingoje vietoje?

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ