Vyriausybei toliau planuojant sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamas socialinio draudimo įmokas, iš diskusijų taip ir nepaaiškėjo, ar tai ką nors iš esmės pakeistų. Tik tiek, kad vidutiniu atlyginimu, paprastai skelbiamu neatskaičius mokesčių, pagaliau išsiropštume ir Europos Sąjungos (ES) šalių sąrašo pabaigos.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Daugelyje ES šalių, kaip ir Lietuvoje, socialinio draudimo įmokas dalimis moka darbuotojai ir darbdaviai. Rumunija – pirmoji ES šalis, kurioje nuo šių metų pradžios galioja bendras, šiek tiek sumažintas 35 proc. socialinio draudimo įmokos tarifas.

Lietuvoje kol kas palikta galioti sistema, kai didžiąją dalį (31 proc.) „Sodros“ įmokos sumoka darbdavys ir dar 9 proc. – darbuotojas. Iki šiol tarp ekonomistų vyravo nuomonė, kad nėra skirtumo, kas moka įmokas. Darbdaviams svarbi tik darbo vietos kaina (apimanti ikimokestinį darbo užmokestį ir nuo jo sumokamus darbdavio mokesčius), o darbuotojams – kokį atlyginimą jie gauna į rankas.

Tačiau neseniai ekonomistai atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad vis dėlto yra svarbu, kas tuos mokesčius sumoka. Nors iš esmės darbdavys už darbuotoją mokesčius tik perveda, t. y. atlieka techninį darbą – kaip ir darbuotojų gyventojų pajamų mokesčio (GPM), kitų mokesčių, mokamų nuo atlyginimo, atveju; tas pats pasakytina ir apie vartotojų verslui sumokėtą pridėtinės vertės mokestį. Taigi tas skirtumas yra psichologinis (tą pripažino tyrimą atlikę mokslininkai).

Kairiųjų pažiūrų politikai yra labiau linkę apmokestinti darbdavius, dešiniųjų – darbuotojus, tai savaime suprantama, tačiau šiuo atveju apie didesnį ar mažesnį apmokestinimą nekalbama. Kitaip būtų, jei kiekvienas darbdavys mokėtų tam tikrą fiksuotą socialinio draudimo mokestį už visus darbuotojus kartu. Tačiau ir šiuo atveju nereikštų, kad didesnė mokesčių našta tenka darbdaviams, juo labiau negalėtume laikyti vadinamuoju darbdavio apmokestinimu dabartinės jo mokamos socialinio draudimo įmokos, tvirtai „sukabintos“ su darbuotojo alga.

Psichologiniai aspektai

Tyrimo išvadose teigiama, kad jeigu reformos pagrindinis tikslas yra pasiekti didesnį darbuotojų pasitenkinimą, tuomet socialinio draudimo įmokas turėtų mokėti darbdaviai. Darbuotojai jaučiasi mažiau laimingi, jeigu jiems, o ne darbdaviui reikia mokėti įmoką. Tiesa, tai mokslininkai stebi tik tais atvejais, kai mokesčiai panaudojami neefektyviai.

Kai biudžeto išlaidos paskirstomos efektyviai visoms socialinėms grupėms, darbuotojų pasitenkinimui toks veiksmas įtakos neturi. Tačiau ar kur nors pasaulyje yra šalis, kurios gyventojai būtų visiškai įsitikinę, kad jų sumokami mokesčiai yra panaudojami tinkamai, efektyviai ir t. t.?
Iš beveik 200 pasaulio šalių gal ir atsirastų kelios skaidrios, kur dauguma žmonių būtų patenkinti mokesčių dydžiu ir paskirstymu. O kitur – per dideli mokesčiai, korumpuota ir kvaila valdžia, „moku mokesčius, bet nieko negaunu“, „gana remti tinginius ir veltėdžius“, „nepritariu didelėms gynybos išlaidoms“ ir t. t. Šalių – daug, o pretenzijų sąrašas beveik nesiskiria ir iš esmės nepriklauso nuo realios šalių ekonominės padėties, korupcijos lygio ir mokesčių dydžio.

Kitas aspektas – taip pat psichologinis. Pasak mokslininkų, jeigu siekiama paskatinti darbuotojų pasiūlą, tuomet socialinio draudimo įmokas turėtų mokėti patys darbuotojai. Psichologinės elgsenos eksperimentas parodė, kad žmonės yra labiau linkę dirbti, jei išauga ikimokestinis atlyginimas, net jeigu pajamos į rankas lieka tokios pačios.

Be to, tyrėjai išsiaiškino, kad mokesčių naštą „stumdant“ nuo darbuotojo prie darbdavio ir atvirkščiai galima pasiekti ir pageidaujamą viešųjų finansų apimtį. Politikai, siekiantys padidinti biudžeto išlaidas, gali to pasiekti mokesčių naštą perkėlę ant darbdavių pečių. Siekiant kompaktiškesnio viešojo sektoriaus derėtų mokesčius mokėti tik darbuotojams.

Remiantis šiomis išvadomis, Lietuvoje tiktų sujungti darbuotojų ir darbdavių „Sodros“ įmokas, nes mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui įmonėms vis labiau trūksta specialistų, o didesni atlyginimai popieriuje labiau inspiruotų ir mūsų darbuotojus dirbti, ir užsienio darbuotojus atvykti, mat jiems algos atrodytų labiau viliojančios.

Beje, socialinio draudimo įmokų sujungimas, jei darbuotojai išsamiau pasidomėtų šiuo klausimu (į rankas gaunama suma nepakistų), pasitarnautų dar vienam tikslui – jie suprastų, kiek išties reikia uždirbti, kad į rankas gautų tokią sumą, kokią gauna. Nors teoriškai žinome, visgi realiai sunkiai suvokiame, jog uždirbti reikia daugiau nei dukart daugiau, nei gauname į rankas.

Daugiau vargo nei naudos

Yra ir dar vienas niuansas: socialinio draudimo įmokos perkėlimas ant darbuotojų pečių susijęs su labai nelengvu uždaviniu – kaip garantuoti, kad visi darbdaviai atitinkamai padidintų sutartinius darbuotojų atlyginimus, kad galutinė į rankas gaunama suma liktų nepakitusi? Matyt, tai reikėtų įteisinti įstatymu ar memorandumu, koks buvo pasirašytas prieš įvedant eurą – kad verslas nemotyvuotai, prisidengęs sumaištimi, nekels kainų.

Be abejo, gali atsirasti ir tokių darbdavių, kurie neinformuotiems darbuotojams paaiškins, jog štai nelaboji valdžia vėl pakėlė mokesčius ir dėl to tenka mažinti atlyginimus. Nepaisant pozityvių permainų, nemažai samdomųjų darbuotojų Lietuvoje yra ir menkai apsišvietę (geriausiu atveju jų ekonominį išsilavinimą sudaro kelios Laisvosios rinkos instituto jau kelis dešimtmečius kartojamos tezės), ir gana užguiti.

Tad norint įgyvendinti šią pertvarką reikėtų ir reklaminės kampanijos, ir priežiūros. Be to, tikėtina, būtų daugiau rūpesčių nei realios naudos. Dera pasakyti, kad Rumunijoje prieš tokią pertvarką vyko demonstracijos ir protestai, nors darbuotojų įmokos tapo keliais procentais mažesnės nei ankstesnės, taigi darbuotojai gavo šiek tiek naudos.

Darbuotojai nesupranta

Pavasarį „Delfi“ užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimą. Jo metu buvo klausiama, ar jie pritaria planuojamai mokesčių permainai, ar žino, koks yra jų atlyginimas popieriuje, kiek darbdaviui kainuoja darbo vieta.

Paaiškėjo, kad Vyriausybės planams dėl darbdavio mokesčių ir įmokų dalies perkėlimo darbuotojui pritaria tik 24 proc. gyventojų, jiems nepritaria 44 proc. apklaustųjų, dar 31 proc. respondentų apie tai nieko nežino ar nieko neatsakė. Tokiems planams dažniau pritarė vyrai, 36–55 metų gyventojai, aukštesnio išsimokslinimo asmenys.

Beveik 47 proc. gyventojų teigė žinantys, koks yra jų atlyginimas popieriuje, 43 proc. apklaustųjų žinojo apytiksliai, dešimtadalis respondentų nežinojo. Žinančiųjų ir nežinančiųjų apie įmokas ir mokesčius, kuriuos tenka mokėti darbdaviams, buvo maždaug po lygiai. Į minėtus klausimus teigiamai atsakė dažniau moterys ir aukštesnio išsimokslinimo asmenys. Tiesa, nebuvo klausiama, ką išties žmonės žino.

Būtinos tikros permainos

Žinome, kad Lietuvoje darbo jėgos mokesčiai – dideli. Vis dėlto 15 proc. GPM tarifas anaiptol nėra didelis, visą tą didžiąją dalį mokesčių sudaro socialinio draudimo įmokos (40 proc.), be to, dalis šių įmokų yra „paslėpta“ – jas moka darbdaviai. Ekonomistai siūlo bazines pensijas mokėti iš valstybės biudžeto (tokių planų ši Vyriausybė turi), vadinasi, šios pensijos būtų mokamos iš kitų mokesčių pajamų, o ne iš socialinio draudimo įmokų, keliaujančių į „Sodros“ biudžetą.

Tuomet, be abejo, reikėtų surinkti daugiau mokesčių (nekilnojamojo turto, pelno, pajamų ir t. t.). Tačiau turto mokesčiai nėra tokie lemtingi turintiesiems juos mokėti – juk tai ne mokesčiai nuo varganos kelių šimtų eurų algelės.

Vis dėlto nereikia įsivaizduoti, kad turtingesni žmonės su malonumu tuos mokesčius mokės. Todėl mokesčių našta nuo pat mūsų šalies nepriklausomybės pradžios yra paskirstyta principu „moka silpnesni“. Samdomieji darbuotojai iš esmės neturi jokios įtakos priimant sprendimus, išskyrus teisę dalyvauti rinkimų šou – jų metu galima išgirti įvairiausių šūkių, pažadų ir sparnuotų frazių, tik ne konkrečių planų ir būdų juos įgyvendinti.

Taigi, jei dalis pensijų būtų mokama iš valstybės biudžeto, būtų galima gerokai sumažinti socialinio draudimo įmokas (kad ir kam jos būtų paskirtos mokėti), todėl atsirastų galimybių didinti atlyginimus, didėtų gyventojų perkamoji galia, biudžetas energingiau pilnėtų nuo pridėtinės vertės ir pajamų mokesčių. Jeigu turtėja tik nedidelė dalis visuomenės, biudžete šių mokesčių įplaukų padaugėja labai nežymiai.

Vilniaus universiteto profesoriaus, socialinio draudimo eksperto Teodoro Medaiskio skaičiavimais, bazines pensijas mokant iš valstybės biudžeto, darbdavio ir darbuotojo socialinio ir sveikatos draudimo įmokos (kaip įprasta visose šalyse, išskyrus Rumuniją) sudarytų po 11,5 proc., o GPM tarifas išaugtų iki 23 proc. (arba būtų iš dalies pakeistas kitais mokesčiais). Tai išties būtų proveržis ir leistų mums išsikapanoti iš sąstingio – maži atlyginimai, be viso kito, skatina emigraciją, o didžiulės socialinio draudimo įmokos leidžia mokėti tik gana skurdžias senatvės pensijas.

„Yra ir visada buvo akivaizdu, kad socialinio draudimo įmokas faktiškai sumoka pats darbuotojas, kaip, beje, ir pridėtinės vertės mokestį bei akcizus. Suma, kuri
vadinama darbdavio įmoka, yra darbuotojo atlyginimo dalis, sumokama ne jam tiesiogiai, o jo vardu į Socialinio draudimo fondą, už ką tas darbuotojas įgyja teisę gauti išmokas susirgęs, netekęs darbo, sulaukęs senatvės ir pan. Daugumoje civilizuotų šalių socialinio draudimo įmoka dalijama maždaug po lygiai darbdaviui ir darbuotojui, visiškai suprantant tokio dalijimo santykinumą ir nematant reikalo jį kvestionuoti“, – teigė T. Medaiskis.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ