Drugelio miestas” – dokumentinis filmas, kviečiantis diskusijai apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi. Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą, ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu.

Tuo tarpu siužetas glaudžiai persipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. „Drugelio miestas” buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ - kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Drugelio sparnų formos miestas

Visaginas - jauniausias miestas Lietuvoje, sukurtas 1970-aisiais su tikslu aptarnauti galingą atominę jėgainę. Šioje vietoje sukurta tikra gamtos ir urbanistikos harmonija tapo namais žmonėms iš visos Sovietų Sąjungos, o miesto kalba – rusų. Taip nutiko dėl branduolinės fizikos specialistų trūkumo Lietuvoje.

Vyraujant tikrai internacionalizmo dvasiai mieste buvo reprezentuojamos visos 15 sovietinių respublikų ir daugiau kaip 40 etninių tautybių. Idilinis miestas sukurtas dirbti ir gyventi prie elektrinės dirbantiems technikams ir jų šeimoms.

Tačiau 1990 metais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo SSRS, visos miesto
statybos, finansuotos iš Maskvos, staiga sustojo. O kiek vėliau - narystė Europos Sąjungoje reiškė, kad Lietuva turi uždaryti elektinę – pagrindinę miesto pramonę. Tikimasi, kad eksploatavimo nutraukimo procesas tęsis iki 2038 metų.

Prieš uždarymą daugiau nei 5000 žmonių dirbo IAE. Šiuo metu joje dirba tik maždaug 2000 darbuotojų, kiekvienais metais atleidžiant jų vis daugiau. Miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo maždaug 33 000 iki maždaug 20 000.

Tapatybės paieškos

Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, daugelyje valstybių galima pastebėti tautų migraciją, skirtingas kultūras gyvenančias vienoje bendruomenėje. Filmo pasakojama istorija liečia ir buvusias SSRS valstybes, ir šiandienos emigrantų kartas įvairiose šalyse. Vilniuje užaugusios režisierės Olgos Černovaitės tapatybės paieškos atvedė kūrėją į Visagino miestą, kur ir gimė filmo siužetas.

„Aš žinojau, kad turiu istoriją šia tapatybės tema Lietuvoje, kur aš užaugau, tačiau ilgą laiką negalėjau identifikuoti, kas tiksliai tai yra. Esu rusiškų šaknų, gimus Lietuvoje ir buvau užauginta kaip labai patriotiška lietuvė. Tapatybės klausimas sustiprėjo man augant. Ar aš esu rusė? Ar esu lietuvė?” – motyvacija filmui dalinosi režisierė Olga Černovaitė. Tyrinėjimus pradėjus Vilniuje, kūrėją keliai atvedė į Visaginą, kur atsiskleidė iškirtinė čia vyraujanti kultūra.

Šio miesto žmonės režisierei parodė, kokia sudėtinga yra savų šaknų samprata. „Tai gali reikšti visiškai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Ir kartu su tuo aš išmokau, kad kalbos mokėjimas turi žymiai didesnį vaidmenį, nei įsivaizdavau.” – tęsė režisierė. Olga Černovaitė neturėjo tikslo kurti politinį filmą, tačiau procese šį linija tapo neišvengiama. Būtent todėl filme stengiamasi atskleisti problemos situacijos sudėtingumą ir gilesnį požiūrį. Šiame dokumentiniame filme itin svarbi ir muzika – ji turi tokį pat vaidmenį, kaip ir kalba. „Kalba, kuria mes kalbame, ir dainos, kurias mes dainuojame, mus apibūdina, ypač jei dainos yra tradicinės.” – aiškina kūrėja.

Olga Černovaitė, baigusi chemijos ir biochemijos aukštuosius mokslus Vilniaus Universitete, pakeitė savo veiklos kryptį ir pradėjo studijuoti kiną Baltic Film and Media School (BFM), Talino Universitete. Filmas „Drugelio miestas” („Butterfly City”) – režisierė antrasis filmas (pirmasis pilnametražis dokumentinis filmas). Per pastaruosius keletą metų Olga dalyvavo programų sudarymo procese tarptautiniam dokumentinių filmų festivaliui „Guth Gafa”, Airijoje. Dabar režisierė kaip partnerė prisijungė prie „Planet Korda Pictures”, kur dirba tiek su naujais kompanijos, tiek su savais projektais.

Ką ateitis žada „Drugelio miesto” gyventojams, augant geopolitinei įtampai regione ir ryškėjant abipusio nepasitikėjimo atmosferai?

Lietuvoje gimusi rusų kilmės režisierė leidžiasi į atradimo kelionę. Atsisakydamas užimti vieną ar kitą pusę, jos filmas užduoda universalų klausimą: ar gali skirtingos bendruomenės, gyvenančios kaip piliečiai vienoje demokratinėje šalyje, išlaikyti savo identitetą, pagarbą kitiems, ir gyventi kartu be baimės ir įtarumo.

Karas ir vėl demonstruoja, kaip lengvai žmonės gali būti manipuliuojami ir atsitraukti į baimės, nepasitikėjimo, išankstinių nusistatymų ir paranojos kiautą. Ar yra vietos kompromisui, ginančiam pagrįstumą, toleranciją ir supratimą?

Į filmo keliamas diskusijas kviečiame įsijungti peržiūrose Vilniuje ir Visagine, o kiek vėliau – Panevėžyje ir kituose miestuose.

Kino teatre „Pasaka” vasario 6 d. 19 val. (po filmo vyks Ramunės Rakauskaitės moderuojama diskusija su režisiere Olga Černovaite ir prodiuseriu Jeremiah Cullinane) ir vasario 8 d. 19 val.

Visagino kultūros centre – vasario 8 d. 19 val. (po peržiūros vyks diskusija su režisiere Olga Černovaite ir prodiuseriu Jeremiah Cullinane) 10 d. 18 val. ir 13 d. 19 val.