Ketvirtadienį sostinės gyventojai švenčia Vilniaus gimtadienį ir ta proga jiems parengta gražių dovanų - renginių, įdomių susitikimų, bilietų į teatrą, koncertą, net specialiu gimtadienio ženklu papuoštų skėčių ar puodelių. O vakare vilniečių lauks šimtai keksiukų su degančia žvakute ant kiekvieno iš jų. Tad paskutinis Vilniaus gimtadienio akcentas bus bendras tų žvakučių užpūtimas ir arbatos gėrimas, skanaujant saldžius kepinius.

Birutė Mačienė (ELTA)

Tačiau Kauno miesto savivaldybė, demonstruodama draugišką nusiteikimą, savaitgalį vilniečius kviečia į Kauną „atsiimti“ savojo miesto gimtadienio dovanos. Apie tai naujienų agentūra ELTA ir kalbėjosi su kauniečiu kompozitoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Giedriumi Kuprevičiumi. 

- Šeštadienį keli šimtai kauniečių pasirengę savo namuose ar restoranuose vakarieniauti su vilniečiais, kuriuos į Kauną kviečiasi Vilniaus miesto gimtadienio proga, bet kodėl Kauno savivaldybės paskelbtai akcijai besiregistruojančių sąraše Jūsų pavardės nėra?

- Ir be registracijos jau sulaukėme svečių - mūsų namuose prieš porą dienų lankėsi viešnios iš Lietuvos radijo programos „Kultūros savaitė“. Bendravome bemaž keturias valandas. Nemanau, kad tai sutapimas. Tiesiog gal kažkas užsiregistravo mano vardu?

- Kaunas, sutikite, puikus miestas, laikosi svetingumo ir gražaus sutarimo tradicijų, o kai reikėjo, valstybingumą atkūrusiai Lietuvai, net visą šalies sostinę buvo pas save priėmęs (pavadavęs), tad gal ir dabartinė akcija - tik senų tradicijų tęsinys, ar kas kita?

- Jei suskaičiuotume, kiek kauniečių yra Vilniuje ir kiek vilniečių Kaune, tuomet ir dabartinę sostinę reikėtų vadinti Kaunu. Tačiau tuomet Vilnius 2022 metais vėl taptų Europos kultūros sostine. Tik manau, kad tokia našta dabartinei sostinei būtų nepakeliama ir neleistinai pavojinga, ypač prisiminus 2009-ųjų patirtį...

- Beje, savaitės pradžioje per valstybinį radiją klausiausi reportažo apie kauniečių dovaną, - daug pagyrų mūsų gimtajam miestui (ir savivaldybei) nuskambėjo. Vieni užsiregistravę kauniečiai pranešė, kad virs vilniečiams daržovių troškinį, kiti nupirks šventinei vakarienei spurgų iš senosios spurginės Laisvės alėjoje, treti užsakys picų. Tik paskui korespondentui nepasitaikė pakalbinti bent vieno vilniečio, kuris pasakytų, taip, važiuosiu į Kauną šventiškai vakarieniauti (gal dar nespėjo užsiregistruoti?) O į radiją paskambinusi panevėžietė net nusistebėjo: kodėl savo gimtadienio proga ne Vilnius pas save kitų miestų gyventojus kviečiasi, bet Kaunas - vilniečius?

- Tai - sarkazmas. Toks draugiškas Kauno miesto savivaldybės akibrokštas, lengvu humoru paženklintas dūris. Arba tiesiog - vienas iš viešųjų ryšių renginių. Argi sakau, kad tai kažkam naudinga? 

- Mano vienas iš profesionaliosios žurnalistikos mokytojų a.a. Zenonas Mikalauskas dažnai lankydavosi Vilniuje, nes redakcijos, kurioje dirbome, centras buvo sostinėje. Tai vis gaudavo iš sostinės „pavedimų“, - tai kažkieno anūkui vadovėlių parūpinti, tai iš Kauno bazės kokių deficitų užprašyti. Ir veždavo, dar pajuokaudamas, kad tvarka yra tokia: „atvažiuoja vilniečiai į Kauną, - jiems „fundini“, važiuoji į Vilnių - veži lauktuvių“. Tai va, prisiminiau, kad Jūsų biografijoje buvo metas, kai dirbote kultūros ministro pavaduotoju. Tai kaip ten būdavo su tuo „fundinimu“?

- Tie 1989-ji buvo labai rimti tuomet ir gana juokingi dabar: Kultūros ministerijoje, kur dirbau viceministru, gaudavome išsinešimui nusipirkti mėsos bufete ir didelio formato saldainių „Nomeda“, kuriuos nepaprastai mėgo mano tėvas. Jei savaitgalį atvykdavau be jų, jausdavausi prasikaltęs.

Į ministeriją neveždavau nieko, nes Kaune to, kas domintų ministerijos tarnautojus, nebuvo. Tačiau su mamos keptu varškės pyragu artimiausius ir lojalius prasidėjusiems pokyčiams bendradarbius pavaišindavau. Juk ir ministerijose būna įžvalgių žmonių!

- Dar neseniai keliasdešimt metų mokslininkų bei kultūrininkų propaguojama miestų (Vilniaus ir Kauno) dipolio idėja kažkaip užgeso, nors mėginimų jai įpūsti gyvybės būta nemažai. Ir šventinių vakarienių beje, dažnai - Kauno iniciatyva bei sąskaita - taip pat. Ne vien Kaune ar Vilniuje, bet ir pusiaukelėje tarp miestų - Elektrėnuose ar gretimose vietovėse. Tai gal „ne tuos“ kauniečiai vaišino, kad dipolis vis „nesulipdomas“?

- Dipolis gerai, tripolis dar geriau, tačiau idealu, jei visi Lietuvos miestai vystytųsi tolygiai, o į ištuštėjusius kaimus sugrįžtų dabartiniai vilniečiai. Tuomet daug problemų išsispręstų, ypač valdymo srityse. O kauniečiams nėra kur važiuoti, ypač iš Žaliakalnio, nes čia ir dabar kaimas. Tiesa, taipogi išretėjęs. 

- Per tą patį valstybinį radiją skelbtas ir reportažas apie europinės geležinkelio vėžės tiesimą, užsimenant, kad vieną, jau nutiestą nuo Lenkijos pusės atkarpą, „teks koreguoti“. O juk tokias gražias sutiktuves keleiviams pirmojo traukinio, atriedėjusio į Kauną iš Bialystoko, savivaldybė surengė, - su dūdomis, oficialiomis sveikinimo kalbomis. Tik kažkodėl ant vaišių stalo Kauno geležinkelio stoties salėje stovėjo skaidraus gėrimo pilni buteliai, kurių etiketės skelbė „Russkij standart“, bet nesimatė norinčių jų turinio paragauti. Gal kokių provokacijų žmonės vengė, kas žino? O kas, Jūsų nuomone, iš pilstomo „repertuaro“ (žinau, kad nevartojate) labiausiai tiktų sostinės gimtadieniui?

- Nebuvau, nemačiau, neragavau. Man atrodo, kad tokie ritualai kartoja komjaunuoliškų statybų tradicijas, kai visi atšvenčia tilto atidarymą, o po to jis uždaromas kapitaliniam remontui. Todėl ir gėrimų standartas tuo paminėtu atveju visai logiškas. Pakeliui į sausą įstatymą Vilnius turės parodyti pavyzdį visai šaliai, nors kaimą įveikti bus sunkiausia. Tiesa, maišto ten nebus, nes maištauti gali tik blaivūs piliečiai. 

- Yra toks senas posakis: kuo tvora aukštesnė, tuo kaimynas mielesnis“, bet jis prie Jūsų, manau, „nelimpa“. Vasarą savame kieme paprastai rengiate didžiulę šventę gatvės kaimynams (teko kalbėtis su viena jos dalyvių), o šią savaitę priėmėte svečius iš Vilniaus (net akcijos nelaukdamas). Tai gal ne akcijose esmė, skatinant bendruomeniškumą?

- Niekada nebendravome formaliai, išskyrus tuos atvejus, kai protokolas reikalauja tam tikro abuojumo vienų kitiems.

Prisimenu, kai į Vilniaus Rotušę atvyko karalienė Elžbieta, o aš sukūriau, britų prašymu, Jos Didenybės sutikimui muziką, paremtą dainos „Kregždutės, kregždutės“ motyvu. Buvau iš anksto instruktuotas apie labai formalią elgseną, jei karalienė prieis prie mūsų stalelio. Kai ji priėjo ir gana oficialiai pabendravo, sužinojusi apie mano specialiai sutikimui sukurtą muziką, staiga padavė ranką. Ir man nebeliko nieko kito kaip, pažeidžiant protokolą, paduoti savąją. 

Panašiai įvyko ir per baleto „Čiurlionis“ pertrauką, kai mane supažindino su Tailando princese. Atstumo kaip nebūta! 

Pasakoju apie tai todėl, kad visos bendravimo akcijos tampa natūralios, kai jos nėra surežisuotos ar priklausomos nuo protokolo. O šauniai organizuotas vilniečių kvietimas vakarieniauti Kaune man tėra kažkokio vykstančio proceso protokolo dalis. Greitai sužinosime, kokio.