Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, milicija kūrėsi nuo nulio, tačiau tarpukariu jau turėjo 750 arklių, tūkstantį dviračių, 40 motociklų, po 10 lengvųjų automobilių bei sunkvežimių, struktūrą sudarė kriminalinė, politinė, viešoji, pasienio, geležinkelio, vandens, jūros ir privatinė policija. Taip Laisvės gynėjų konferencijoje Seime penktadienį teigė buvęs atsargos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas.

ELTA

Pranešime apie policijos vaidmenį ginant nepriklausomybę 1918-2018 metais, L. Vasiliauskas priminė, kad kaimuose patys žmonės pradėjo burtis į savisaugos būrius. Miestuose milicija buvo steigiama skiriant į pareigas miliciantus.

„Tai buvo „tuščio lauko“ užduotis - be parengto personalo, amunicijos, norminės bazės, vieningos uniformos. Miliciantą iš minios skyrė tik spalvotas raištis ant rankovės!“ - atkreipė dėmesį L. Vasiliauskas.

1918 m. gruodžio 17 d. Vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas išleido „Cirkuliarą Nr. 2“, kuriuo buvo nustatytos apskričių viršininkų teisės ir pareigos, apibrėžtas jų pavaldumas, apskritys padalytos į nuovadas. Apskričių viršininkų žinion perėjo ir spontaniškai susiorganizavę savisaugos milicijos būriai.

Jau 1918 m. gruodžio 6 d. imta steigti miliciją Kaune, kitų metų kovo 5 d. Vidaus reikalų ministerijoje įsteigtas Piliečių apsaugos departamentas, kuriame įkurtas ir milicijos skyrius. Dėl politinės suirutės Vilniuje tik 1920 m. liepos 24 d. paskirtas milicijos viršininkas.

„Milicijos pajėgos buvo negausios: visame krašte buvo 19 apskričių milicijos vadovų, 80 nuovadų viršininkų, 1240 miliciantų ir 60 slaptų kriminalinės milicijos agentų. Pirmoji uniforma nustatoma 1919 m. - žali trikampiai ant apykaklės, kepurių apvadai“, - pasakojo atsargos vyriausiasis komisaras.

L. Vasiliauskui įdomi milicijos sąsaja su kariškiais - 1919 m. Kauno milicijos žinion perduota speciali karo milicijos kuopa, kurios paskirtis buvo sklaidyti draudžiamas demonstracijas, riaušes, atremti ginkluotus užpuolimus.

„Sunku buvo ne tik dėl personalo parengimo ir amunicijos stokos. Štai cituoju: „Kauno kriminalinės milicijos skyriuje iš 11-os darbuotojų tik du lietuviai, iš kurių tik vienas mokėjo lietuviškai“. Todėl raštvedyba vyko rusų kalba, kartais lietuviškai, verčiant į rusų kalbą. Apie 1920 metus atsirado specialūs reikalavimai miliciantams - ūgis 170 cm, amžius prieš tarnybą nuo 21 iki 32 m., išsilavinimas - baigtas liaudies mokyklos kursas“, - Laisvės gynėjų konferencijoje kalbėjo L. Vasiliauskas.

1920 m. gegužės 14 d. pagaliau juridiškai įteisintas milicijos sukūrimas Lietuvoje, priimtas „Milicijos įstatymas“, o dar po dvejų metų įsteigta Kauno milicijos mokykla. Žemesnioji policijos mokykla veikė Rokiškyje.

1924 metų sausio 15 dieną milicija tampa policija. Pasak atsargos vyriausiojo komisaro, kriminalistikos pradžia reikėtų laikyti 1927 metus, kai kriminalinėje policijoje buvo įsteigtas „nusikaltėlių registravimo“ skyrius.

„Galime didžiuotis, kad Lietuvos kriminalinės policijos Identifikacijos skyriaus laboratorijos nei technine įranga, nei gebėjimais nenusileido Vakarų Europos valstybių policijoms. Lietuvos kriminalistų pasiūlytos rekomendacijos dėl pirštų atspaudų dėjimo ant čekių, vekselių ir pirštų atspaudų būtinumo pasuose buvo priimtos 1935 metais tarptautiniame kriminalinės policijos forume Kopenhagoje“, - atkreipė dėmesį L. Vasiliauskas.

Tam laikmečiui pažangi aparatūra leido atlikti ne tik tradicinius daktiloskopinius, trasologinius, bet ir fizikinius, biologinius, cheminius tyrimus. Vien 1937 m. baudžiamosiose bylose buvo atlikta virš 4 tūkstančių kriminalistinių tyrimų.

Dabartinės Kelių policijos pirmtakė buvo įkurta 1932-aisiais Kaune ir vadinosi Judėjimo policijos nuovada.

„Baigę policijos mokyklas į tarnybą atėjo daugiau specialų parengimą turinčių pareigūnų. Pagerėjo policijos autoritetas, atsirado pagarba uniformai, policijos valdininkas tapo garsaus vietos elito trikampio (klebonas - vaistininkas - policininkas) dalyviu. (...) Žinoma, tai šiek tiek mitologizuotas policininko paveikslas, ano meto nuotraukos nepatvirtina ypatingo policininkų ūgio ar stoto. Kaip paprastai, gyvenime buvo visko - ir piktnaudžiavimo tarnyba, ir korupcijos apraiškų“, - sakė L. Vasiliauskas.

Tarpukario policija turėjo 750 arklių, tūkstantį dviračių, 40 motociklų, po 10 lengvųjų automobilių bei sunkvežimių. Policiją sudarė kriminalinė, politinė, viešoji, pasienio, geležinkelio, vandens, jūros ir privatinė policija.

L. Vasiliausko žodžiais, sovietinės okupacijos pradžioje visų pirma imtas niokoti Lietuvos policijos veidas.

Jau 1940 m. birželio 27 d. iš pareigų atleistas Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis, kitą dieną - Policijos departamento direktorius Kazys Svilas. Per pirmąjį okupacijos mėnesį pakeista daugiau kaip 40 policijos vadovų, nuo tarnybinės policininkų uniformos nuimti antpečiai, atimti kardai, guminės lazdos.

„Esminis skirtumas tarp policininkų ir milicininkų buvo pastarųjų rišami raudoni raiščiai su užrašu „D.V.M“ (Darbininkų ir valstiečių milicija)“, - pasakojo atsargos vyriausiasis komisaras.

1940 m. liepos mėn. 29 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu, policija pavadinama milicija, atleidžiami visi buvę policininkai. Pasak L. Vasiliausko, pusei amžiaus Lietuvos policija nustoja egzistavusi.

Rugpjūčio 26 d. įsteigus Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD), Liaudies komisaru buvo paskirtas Aleksandras Guzevičius. „Tarp kita ko, šis veikėjas tik 1948 m. Vilniuje eksternu baigė 8 gimnazijos klases“, - atkreipė dėmesį L. Vasiliauskas

Komplektuojant NKVD, į šią žinybą buvo pasiųsta 2600 komunistų, komjaunuolių bei patikimų nepartinių, iš jų daugiausia - 1830 - į miliciją.

Viena juodžiausių Lietuvai dienų - 1941 metų birželio 14-oji. Į Rytus pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai.

„Lietuvos istorikai, tyrinėtojai pateikia ištremtųjų birželio 14-ąją skaičių - 17 500 žmonių. Tarp jų 4 277 buvę policijos ir kalėjimų viršininkai, eiliniai policininkai ir prižiūrėtojai bei jų šeimos. Daugumos jų likimai susiklostė tragiškai“, - Seime kalbėjo ekskomisaras.

1944 m. liepos 13 d. Raudonajai armijai įžengus į Vilnių, jau kitą dieną sostinėje pradėjo veikti iš anksto paskirta NKVD vadovybė, kurios tikslas visų pirma buvo NKVD naikinimo batalionų steigimas Lietuvoje.

„Ir šiandien dar aktualus žodis „stribas“ kilo būtent iš rusiško naikinimo batalionų narių pavadinimo „istrebitel“ (naikintojas)“, - priminė L. Vasiliauskas.

Skaudžiausia tema atsargos vyriausiasis komisaras vadino sovietinio laikotarpio vidaus reikalų sistemos vaidmenį kovojant su pasipriešinimu okupacinei valdžiai.

„Oficialiai sudarytoje MVD suvestinėje nurodoma - iki 1953 m., per partizaninį karą žuvo daugiau kaip 20 tūkst. ir paimta į nelaisvę 18 tūkst. Lietuvos partizanų“, - istoriką Juozą Starkauską citavo pranešėjas.

„Kalbėdamas čia su Jumis jaučiuosi tarsi išsitepęs nukankintų patriotų krauju, lyg į mane žvelgtų, žvėriškai nukankintų per tardymus, aukų akiduobės. Sovietinės milicijos istorijoje apstu gėdingų puslapių, kuriuos būtų kvaila neigti - dar gyva karta, kuri matė viską savo akimis arba patyrė asmeniškai. Ir tai ne tik klaikios pokario metų skerdynės, bet ir vėlesnio, taikesnio periodo „stigmos“: disidentų ir tikinčiųjų persekiojimai, riaušių malšinimas po Kalantos susideginimo, „bananų balius“ Vilniuje. Šie, bjaurūs niūrios praeities randai - mūsų, buvusių milicijos darbuotojų, kryžius, kurį, būdami dori Lietuvos piliečiai, turime nunešti į savo Golgotą“, - sakė L. Vasiliauskas.

Atsargos vyriausiojo komisaro įsitikinimu, privalo būti tam tikra atsakomybė už profesinį luomą, kuriam vienaip ar kitaip priklausei - ne baudžiamoji, bet moralinė tikrai.

„Neturiu tam visų policijos veteranų įgaliojimo, neturiu galimybių tai padaryti prieš Tautą, tačiau nors čia, būdamas tarp Laisvės gynėjų, asmeniškai noriu ir privalau tai padaryti - priimkite bent mano ir čia esančių bendražygių kuklią atgailą už tas stingdančias kraują baisybes, kurias klaikiais mūsų tautai metais padarė sovietinių laikų milicija“, - kalbėjo L. Vasiliauskas.

Socialinės negandos, sunki ekonominė padėtis sovietmečiu tapo palankia terpe nusikalstamumui bujoti. „Kad ir kaip smarkiai politiškai angažuota, milicija tyrė nusikaltimus, saugojo viešąją tvarką, prižiūrėjo transporto eismą. Iš tiesų, per 50 okupacijos metų milicijoje tarnavo ir daugybė dorų pareigūnų, profesionalų, neretai rizikavusių savo pačių sveikata bei gyvybe. Ilgainiui milicijos gretos pasipildė vietiniais, labiau išsilavinusiais, žvėriškų patirčių nesužalotais darbuotojais“, - sakė L. Vasiliauskas.

Kaip pabrėžė ekskomisaras, Lietuvos kriminalistikos specialistai buvo kriminalistinės odorologijos pradininkai (kvapų pėdsakų surinkimo, konservavimo ir tyrimo metodai tapatumui nustatyti), sukūrė taip vadinamą kvapų duomenų banką. Pirmieji, to meto elektroninėmis skaičiavimo mašinomis (kompiuterių prototipais) ėmė apdoroti nusikaltimų statistiką, nusikaltėlių bei įkalčių duomenų bazes.

„Apie 1988 metus VRM „irštvoje“ radosi patriotiškai mąstančių, stipriai rizikavusių kolegų grupė, kai kurių paniekinamai vadinta „sąjūdistais“, - prisiminė L. Vasiliauskas, pabrėždamas, kad pareigūnai ypač dėkingi Laisvės gynėjų kasmetinėms konferencijoms, dėl kurių niekam nebereikia įrodinėti, kokį svarbų vaidmenį ginant Lietuvos Nepriklausomybę 1990-1991 m. atliko milicija, surėmusi pečius su šauliais bei savanoriais ir visa tauta.

Iš šešių, ant laisvės aukuro Medininkuose gyvybes paaukojusių, pareigūnų net keturi - policininkai: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas.

Pasak L. Vasiliausko, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę policijai nestigo iššūkių. Tačiau šiandien gyventojų pasitikėjimas šia struktūra kaip niekada aukštas. „Antra vieta tarp valstybinių institucijų (62 proc.) leidžia mums, atsargos komisarams, būti užtikrintiems, kad Lietuvos policija tinkamai vykdo savo misiją - Ginti. Saugoti. Padėti“, - sakė buvęs respublikinės policijos vyriausiasis komisaras.

ELTA primena, kad šis žmogus iškart po pučo Maskvoje pirmasis pasirodė su atkurtos Lietuvos policijos uniforma.

„Praėjus vos porai dienų po pučo Rusijos vidaus reikalų ministras Viktoras Baranikovas sąjunginių respublikų Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovus pakvietė į pasitarimą Maskvoje. Jau buvome nepriklausomi, bet stebėtojų teisėmis nusprendėme dalyvauti“, - Eltai yra pasakojęs L. Vasiliauskas.

Pasak jo, tuomet buvo priimtas saliamoniškas sprendimas į Maskvą siųsti ne paties aukščiausio rango pareigūną, bet būtinai vilkintį naują Lietuvos policijos uniformą, su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

„Man įėjus stojo mirtina tyla. Sužinojus, kad esu Lietuvos VRM atstovas, kilo šurmulys. Visi puolė čiupinėti uniformą, ženklus, teiravosi, iš kokios valstybės juos gavome. Dar labiau nustebo sužinoję, kad uniformą susikūrėme ir pasigaminome patys. Jaučiausi kaip koks top modelis. Prasidėjus pasitarimui ministras V. Baranikovas nužvelgė mane, po to pagarbiai pasisveikino ir pasisodino šalia“, - prisiminė L. Vasiliauskas.

Pasitarimas vyko sklandžiai, nieko nereikėjo pasirašinėti. „Kai man buvo suteiktas žodis, pasakiau, kad visada pritarsime bendradarbiavimui, tačiau tik kaip lygiaverčiai partneriai ir tik pasirašius atitinkamus tarpvalstybinius dokumentus“, - sakė buvęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, per uniformą tuomet patekęs ir į Rusijos žinių laidą „Vremia“.

Po pučo siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos deklaravo daugiau respublikų, 1992 m. sausį-1993 m. liepą Rusijos federalinei saugumo tarnybai vadovavęs V. Baranikovas nusišovė.