Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentui, treneriui Bronislavui Vyšniauskui spalio pabaigoje sukako septyniasdešimt. Energingas vyras jau pasiekė daugybę savo gyvenimo tikslų: kone pusę gyvenimo atidavė jūrai, tapo vienu garsiausių Lietuvos trenerių, įkūrė sunkumų kilnojimo centrą, garsina Klaipėdos ir savo gimtosios šalies vardą bei atkakliai šlifuoja grubius sunkiosios atletikos brangakmenius. Praėjusią savaitę klaipėdiečiai B. Vyšniauską rinko miesto garbės piliečiu.

Dar vieną dovaną treneris gavo šį sekmadienį – jo auklėtinis Aurimas Didžbalis pasaulio sunkiosios atletikos čempionate sekmadienį laimėjo sidabro medalį. Tai - geriausias Lietuvos sunkiaatlečių pasirodymas pasaulio pirmenybių istorijoje.

Jonas KATKAUSKAS

Iš kaimo – į miestą

Bronislavas – vyriausias iš devynių Vyšniauskiukų. Tėvas buvo garsus Kelmės krašto siuvėjas, muzikantas ir piršlys, mama – moteriškų rūbų siuvėja ir namų šeimininkė. Abu – nebaigę didelių mokslų, bet kupini gyvenimiškos išminties. „Vaikus išauklėja tėvai, o ne mokytojai ar valstybė“, – sako treneris ir priduria, jog Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pats puolė smerkti stribus ir kitus „buvusius“, o tėvas, nors ir nekentė tų, kurie ir jį patį buvo uždarę, sakė neteisti nė vienų. „Tėvas mirė nesulaukęs septyniasdešimties, o aš vis galvojau, ar nugyvensiu ilgiau už tėvą. Ir štai jau gyvenu ilgiau nei tėvas. Pergyvenau ir mamą“, – atvirauja Bronislavas.

Tai jis pirmasis iš šeimos atsidūrė dideliame mieste. Juokiasi: „Kai atvykau į Klaipėdą, iš visų jėgų stengiausi vaizduoti miestietį, bet miesčionys, perpratę, jog esu kaimo vaikis, kuriam plūgo rankenos kyšo, vis pinigus atimdavo.“ Bronislavas dirbo, globojo ir auklėjo jaunesnius šeimos narius, mokė juos, į Klaipėdą susivežė.
Beje, Bronislavo charakteris – plykst ir dega. Jam nepasakysi: „Palauk, aš tuoj.“ Broniui reikia čia ir dabar. Jaunystėje ne vienam siūlė už kampo pasiaiškinti, kokia ta partijos politika... O kaip nesiūlysi – juk šis neaukštas, bet tvirtai suręstas jaunas vyras jėgos turėjo per akis ir visada buvo už teisybę.

Kaime nuolat užsiimdavo kokiu nors sportu, tad ir mieste liejo prakaitą bokso treniruotėse, dalyvavo čempionatuose, lankė savigynos užsiėmimus, tarnaudamas armijoje buvo pakviestas į sporto kuopą, ten tarnavo laivyne, o kai reikėdavo dalyvauti varžybose, plaukdavo į krantą. Tapo sambo meistru, irkluodavo jūrines valtis, propagavo kitas sporto šakas.

Jūros paviliotas

Jūra paviliojo ir Bronislavą – „Lietuvos jūrų laivininkystėje“ jis išdirbo net 33 metus. Dirbo prekiniuose laivuose, tad nuolat parveždavo mamai madingų medžiagų, seserims – batų, o šviesaus atminimo kunigui Ričardui Mikutavičiui – laikrodžių. Svetur pardavinėjo ikrus, kailines kepures ar smetoninius litus ir taip prisidurdavo prie algos.

Laivyne Bronislavas pradėjo ir trenerio veiklą. Išplaukus į jūrą nėra ką veikti – knygos perskaitytos po keletą kartų. Subūrė kapelą, nes nuo vaikystės grojo akordeonu. Kadangi propagavo sveiką gyvenseną, įtikino įgulą mesti žalingus įpročius ir sportuoti. Įkūrė bėgimo klubą, treniravo jūrinių valčių irkluotojus, ketverius metus iš eilės jam buvo teikiama Tarybų Sąjungos vėliava už sporto pasiekimus. Lietuvos laivyne tuomet buvo 40 laivų, Odesoje – 400, Leningrade – 500, tačiau Bronislavo vyrai vykdavo į spartakiadas ir laimėdavo.

Kai atėjo nauji laikai, Bronislavas organizavo lenkikų čempionatus, įkūrė rankų lenkikų federaciją, organizavo svarsčių kilnojimo varžybas, rengė pirmuosius dešimt Lietuvos galiūnų konkursų, šeimų estafetes, bėgimus Vilnius–Klaipėda, maratonus Maskvoje ir kitur. Pats taip pat dalyvaudavo maratonuose – finišuodavo ne pirmas, bet ir ne paskutinis.

Trenerio dalia

Bronislavas teigė dar turįs ugnelės, bet daugybę laiko praryja sunkioji atletika, kai į kiekvieną treniruotę eini lyg į rimtą pamoką. Tai – olimpinė sporto šaka, todėl ir atsakomybė – didelė.

„Trenerio darbas – nepaprastai sunkus. Esu savo rankomis sukurto Klaipėdos sporto centro direktorius. Centre – dvidešimt vaikų! Tai mano problemos, bet jos man teikia palaimą: kiekvieną dieną į darbą vykstu kaip į šventę. Auklėtiniams esi kaip tėvas: rūpiniesi jų mokslais, buitimi, prižiūri elgesį ir tvarką, – sako treneris. – Kasdien manome, jog šiandien seksis geriau nei vakar, daugiau pakelsime, tobulės kėlimo technika. Dieną naktį nerviniesi dėl būsimų varžybų, nes dar ne viskas išmokta, ieškai lėšų auklėtinių mokslams ar išlaikymui. Juk į sunkiosios atletikos treniruotes renkasi paprastų šeimų vaikai – turčių atžalos čia neužsuka.

Bronislavas mano, kad trenerį gali suprasti tik treneriai: „Tu – treneris, tu išvedei atletą į sceną, tu ir esi atsakingas už tai, kokį svorį jis iškels. Kai nepavyksta, neturime net kam pasiskųsti, o pasiekę pergalę – kam pasigirti. Būna ir taip: planavome iškovoti medalį, o grįžtame užėmę dešimtą ar dvyliktą vietą. Tada jautiesi kaip tuščia konservų dėžutė.“

Tačiau kai tiek nugyventa, galima apsidairyti, kas nuveikta: „Išleidau kelias sveiką gyvenimo būdą propaguojančias knygas, esu daugelio dalykų pradininkas, bet vis dar noriu būti lyderis. Laimėjome vieną olimpinį medalį – noriu antro. Laimėjome bronzą – noriu sidabro. Sunkiosios atletikos varžybose dar svajoju pamatyti du lietuvių atletus ant pjedestalo!“

Mano sūnus Ramūnas yra sakęs: „Verta užsiimti sunkiąja atletika, kad stovėdamas ant pjedestalo girdėtum Lietuvos himną.“ Tada atleto akyse spindi džiaugsmo ašaros, o treneris iš susijaudinimo neranda vietos...“

Auklėtiniai

Treneris teigia svajojąs apie specializuotą sunkiosios atletikos salę Klaipėdoje. Paklaustas, kas labiausiai įsiminė turnyruose, sako, jog Atėnų olimpinės žaidynės, kai sūnus Ramūnas buvo pajėgus užimti prizinę vietą, tačiau liko penktas. Bronislavas puikiai prisimena, kad buvo gerai pasirengęs, bet kažko pritrūko. Beje, Ramūnas dalyvavo net keturiose olimpiadose, ne kartą laimėjo Europos čempionatų medalių.

„Retas tinka sunkiajai atletikai. Tik pažinęs žmogų iš tikrųjų gali pasakyti, koks sportininkas jis bus. Yra bevalių: per treniruotes kelia didžiulius svarsčius, o varžybose kinkos dreba ir nežino, ką daryti. Ramūnas buvo kovotojas, kitas talentas, Europos vicečempionas Žygimantas Staniulis, – taip pat“, – dėsto Bronislavas.

Rio de Žaneire bronzos medalį laimėjęs Aurimas Didžbalis, pasak trenerio, šiai sporto šakai tiesiog sutvertas. Jis – bene talentingiausias, labai koordinuotas, turįs savo tikslą.

Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris B. Vyšniauskas turi daug pagalbininkų Klaipėdoje, Šilutėje, Anykščiuose, Telšiuose. Ir šeimą, kuri visada jam buvo parama. Sūnus Ramūnas tapo verslininku ir jau pažadėjo tėvui perimti federacijos reikalus, jaunėlis Tautvaldas su šeima gyvena Jordanijoje, o žmona Dalia ilgai dirbo anglų kalbos mokytoja Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.