Danguje blyksinčios spalvos – nuostabus reginys. Tačiau norint sukurti užburiantį ugnies, spalvų ir lazerių spektaklį dangaus tamsoje reikia ir išmanymo, ir idėjų, ir talento. Pirotechnikos įmonės „Blikas“, jau devintą kartą rengiančios fejerverkų festivalį „Vilniaus fejerija“, vadovas Gytis Lagunavičius sako, jog kol kas jiems idėjų ir užmojo nestinga. Tad festivalis tikrai nerizikuoja išsikvėpti kaip paskutinį dūmą išleidusi bombikė.

Laimius STRAŽNICKAS

Vėjas – per silpnas priešas

Ar yra tokios oro sąlygos, kurios galėtų sutrukdyti ugnies ir spalvų spektakliui danguje? „Suprantama, ramus ir giedras dangus visuomet sukuria palankiausias sąlygas tiek patiems fejerverkų šou organizatoriams, tiek žiūrovams, tiek vizualinei reginio kokybei. Tačiau kai renginį rengia šios veiklos profesionalai, jie nepaiso nei vėjo, nei liūties. Tiesa, stiprus vėjas gali šiek tiek iškreipti danguje žėrinčių figūrų formas – pavyzdžiui, vietoj apskritų jos gali tapti ovalios, tačiau bendras įspūdis dėl to nenukenčia. Na, nebent kiltų toks uraganas, koks neseniai talžė Honkongą... Tada turėtume sustoti“, – aiškino G. Lagunavičius.

„Bliko“ vadovas pasakojo, jog per metus jie surengia apie kelis šimtus įvairaus masto fejerverkų šou – nuo kelių scenoje trykštančių ugnies fontanų iki didelių muzika paįvairinamų reginių, dangų nudažančių įvairiausiomis spalvomis. „Fejerverkų sezonas paprastai prasideda gegužę ir baigiasi mūsų rengiamu festivaliu rugsėjį, vykstančiu Vilniaus Vingio parke. Tačiau tai nereiškia, kad kitu metų laiku mes sėdime rankas sudėję. Progų ir švenčių būna ir kitais mėnesiais, ypač daug jų metams baigiantis“, – patikslino pašnekovas.

Šiais laikais fejerverkai tapo neatskiriama daugelio švenčių ir renginių dalimi. Be jų neapsieina nė vienos miestų ar miestelių iškilmės, sporto šventės, įmonių vakarėliai, netgi dažnos vestuvės ar krikštynos. „Važiuojame visur, kur yra norinčiųjų pamatyti fejerverkų. Esame atsisakę tik kartą – kai vienas vyriškis norėjo užsakyti fejerverką prie gimdymo namų ir jį iššauti, kai žmona pagimdys“, – pralinksmino fejerverkus gaminančios ir rengiančios įmonės vadovas.

G. Lagunavičius teigė negalįs nieko pikantiško pasakyti ir apie vietas, iš kurių tenka paleisti tą ugnies ir spalvų lietų. „Visos vietos mums yra įprastos. Kai kuriame fejerverkus, visuomet galvojame, kaip pabrėžti architektūrinį pastato braižą. Tad jeigu šventė vyksta prie Televizijos bokšto, iš kurgi kitur paleisi tas spalvotas ugnis, jeigu ne nuo jo viršūnės? Ne kartą esame fejerverkus leidę nuo pastatų stogų, laivų, baržų, plaustų, Palangos tilto, ežerų krantų ar salelių“, – dėstė G. Lagunavičius.

Didžiausias pirotechnikos reginys

Pasidomėjus, ar devintą kartą rengiama „Vilniaus fejerija“ įmonės darbuotojams yra atsakingiausias renginys, G. Lagunavičius atsakė, jog dirbant su sprogiomis, greitai užsiliepsnojančiomis medžiagomis visi renginiai yra vienodai svarbūs – vienas, kad ir nedidelis, neatsakingas žingsnelis gali kainuoti be galo daug.

„Vilniaus fejerija“ – didžiausias pirotechnikos renginys Lietuvoje. Jame galima išvysti tokius pasirodymus, kokių niekur daugiau šalyje neišvysi. Juk tai ne šiaip pasirodymai, o pirotechnikos profesionalų varžytuvės. Šiemet dėl geriausiųjų vardo varžysis trys pirotechnikų komandos – iš Kazachstano, Vokietijos ir Suomijos. Festivalio dalyviai atliks aštuonių minučių programą. Kiekvienos iš jų muzikinį fejerverką sudarys trys dalys: privalomoji, nacionalinė ir laisvoji. Privalomajai programai parinkti fragmentai iš populiariausių Piotro Čaikovskio kūrinių. Beje, muzikinių dalių eiliškumas – pačių pirotechnikų išmonės reikalas. Visiems pasirodymams skiriamas vienodas kiekis pirotechnikos gaminių. Festivalį užbaigs šeimininkų – „Bliko“ – parodomoji programa pagal gražiausią kino filmų muziką. Fejerverkus papildys lazeriai, šviesos efektai, projekcijos. Šių metų naujovė – festivalio atidarymas dieniniu fejerverku, išsiskirsiančiu ne tik ugnimi, bet ir spalvotais dūmais, garsiu triukšmu – spragsėjimais, švilpimais... „Kasmet norime parodyti ką nors naujo, nes to viliasi žiūrovai. Šių metų parodomąją programą patikėta kurti pirotechnikos dizaineriui Mindaugui Preikšai“, – pridūrė G. Lagunavičius.

„Vilniaus fejerijos“ įkvėpėjas prisimena, jog pirmą kartą šis festivalis buvo surengtas 2009 metais. „Tuo metu šalį buvo apėmusi ekonomikos krizė, mūsų darbų apimtys buvo sumenkusios perpus. Sugalvojome festivalį, kuris dabar kasmet paįvairina bobų vasarą ir tapo ryškiu bei vieninteliu tokio pobūdžio renginiu Lietuvoje“, – festivalio ištakas atskleidė pašnekovas.

Kartais per televiziją parodomi fragmentai iš tradicinių fejerverkų festivalių Maltoje, Kanadoje, spalvotomis ugnimis per Naujuosius nušvintantis Sidnėjaus tiltas ar Eifelio bokštas Paryžiuje tiesiog atima žadą. Kaskart jie atrodo vis gražesni ir įspūdingesni. Kas diktuoja fejerverkų madas? Pasak „Bliko“ vadovo, ryškių mados naujovių pirotechnikos pasaulyje nėra. „Retkarčiais atsiranda vienas kitas naujas pirotechnikos gaminys. Kalbant apie naujausias tokių renginių tendencijas pirmiausia tektų paminėti, jog didžiausias dėmesys skiriamas vaizdo ir muzikos sinchronizavimui, tikslumui. Pastaruoju metu kiekvienam šūviui naudojamas atskiras elektrinis degiklis. Visi fejerverkai valdomi kompiuteriais – vienu elektriniu impulsu paleidžiamas vienas šūvis. Anksčiau būdavo naudojamos kokių 25 šūvių baterijos, kurios šaudydavo apie penkiolika sekundžių, ir tai baterijai paleisti užtekdavo vienintelio impulso. Dabar viskas priklauso nuo dizainerio vaizduotės – jis gali nuspręsti, kaip tuos 25 šūvius išdėlioti ir ką po ko paleisti, kad fejerverkai puikiai derėtų su muzika“, – dėstė fejerverkų asas.

Koks fejerverkas yra tobulas? „Tobulumui ribų nėra, – nusijuokė G. Lagunavičius. – Tačiau egzistuoja savotiškos fejerverkų kultūros. Europoje fejerverkai paprastai sinchronizuojami su muzika, japonams tai visai nerūpi, jiems kur kas svarbiau pasivaržyti gaminių dydžiu ir grožiu, kinams kuo daugiau ugnies ir triukšmo, tuo geriau, o Amerikoje pasirodymai stebina trukme. Jie gali vykti net porą valandų, ir niekam neatsibosta žiūrėti.“

Kodėl sprogsta spalvotai?

Į trečiąjį gyvavimo dešimtmetį įžengusios įmonės kūrėjas ir vadovas sako, jog kai tik įmonė įsikūrė, ji naudojo tik savo pačios gamintus fejerverkus, nes tais laikais tiesiog nebuvo galimybės jų įsigyti. „Kaip pasigaminti fejerverkus, mokėmės dar chemikų būrelyje iš carinių knygučių“, – šyptelėjo prisiminęs pašnekovas. Šiandien „Blikas“ apie 30–40 proc. reikalingų gaminių pasigamina pats, o kitus įsigyja iš kitų gamyklų.

G. Lagunavičius atskleidė, kokios medžiagos naudojamos fejerverkams gaminti, kad jie sprogtų įvairiausiomis spalvomis ir džiugintų formų įvairove. Naudojami įvairių cheminių medžiagų mišiniai – įvairūs parakai, taip pat pridedama metalų ar jų druskų, norint nuspalvinti liepsnas. Raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, sidabrinė ir balta spalvos išgaunamos naudojant stroncio, kalcio, natrio, bario, vario druskas, taip pat magnį, aliuminį. Šių metalų druskos spalvas sukuria degdamos itin aukštoje temperatūroje. Kad fejerverkai galėtų degti, papildomai naudojamas parakas ir įvairūs oksidatoriai – Bertoleto druska (kalio chloratas), perchloratas, magnio, aliuminio, aliuminio ir magnio, titano milteliai. Mišiniams surišti pasitelkiamas netgi krakmolas (iš jo išgaunamas dekstrinas), ryžių klijai.

Pasidomėjus, kiek kilogramų medžiagų išlekia į orą vieno renginio metu, G. Lagunavičius sakė, jog įspūdingų skaičių nepasakys. Pavyzdžiui, per festivalį iššaunama du padėklus pirotechnikos, o patys kiekvienos komandos gaminiai su apvalkalais ir kitomis pagalbinėmis medžiagomis svertų 400 kg, „Bliko“ parodomosios programos – apie 1 000 kg. Pasak pašnekovo, tai nėra įspūdingi skaičiai, turint omenyje, kad įranga tiems gaminiams paleisti užima gerokai daugiau – jai nugabenti reikalingas vilkikas.

Chemija – pomėgis nuo vaikystės?

Visas fejerverkų paslaptis šiandien išmanantis G. Lagunavičius mena, jog dar būdamas mokinys dalyvaudavo chemikų olimpiadose, Jaunųjų technikų stotyje lankė chemikų būrelį, kur išėjo įdomiosios chemijos pradžiamokslį: išmoko pasidaryti ašarinių dujų ir jas net išbandė troleibuse ir mokykloje... Susidomėjimą chemijos mokslu jis perėmė iš tėčio chemijos mokytojo Jono Lagunavičiaus. Tačiau tuo metu Gytis net nepagalvojo, kad užaugęs norėtų būti kokios nors su chemija susijusios įmonės vadovu. „Šviesaus atminimo tėtis tikėjo, kad aš, kaip ir mano brolis Arūnas, suksime į mokslą. Brolis tapo chemijos mokslų daktaru, o aš, pasak tėčio, nuėjau klystkeliais. Tiesa, iš pradžių, baigęs mokslus, dar kurį laiką dirbau moksliniu bendradarbiu fakulteto laboratorijoje, tačiau vėliau mane paviliojo kitokia veikla“, – apie savo gyvenimo vingius kalbėjo G. Lagunavičius.

Savotiška užuomina į dabartinę veiklą Gytį ėmė atakuoti jam studijuojant Chemijos fakultete. Ten buvo tradicija kasmet per Chemikų dienas pasigaminti fejerverkų su vyresniais fakulteto studentais. „Kad tai galėtų tapti mano darbu, negalėjau net pamanyti, nes tada dar net nežinojome, kas yra tos privačios įmonės“, – šiandien prisiminęs juokėsi pašnekovas.

„Kai vyresni studentai baigė mokslus ir išėjo į rimtus darbus, mes pratęsėme Chemikų dienų tradicijas. Sužinoję apie mūsų galimybes, į mus kreipėsi fizikai, kad ir jiems sumeistrautume kokių nors fejerverkų, vėliau – ir įvairių miestų valdžios atstovai, kad jų šventėms sukurtume ką nors panašaus. Taip šiai veiklai vis daugiau vietos atsirado mano gyvenime“, – toliau prisiminimais dalijosi „Bliko“ vadovas.

Tuose prisiminimuose yra ir itin ryškių istorijų. Pavyzdžiui, studentų veiklai pritarė fakulteto dekanas ir net patikėjo studentams profsąjungos kabinetą. Tačiau kartą laboratorijoje kuriant fejerverką buvo žengtas vienas neatsargus žingsnis ir plykstelėjo liepsna. „Gaisro židinyje liko ir išsinuomoto buto, į kurį būtent tą dieną ketinau pasiūlyti savo draugei įsikelti, raktai. Gaisrininkai liepsnas numalšino, o dekanas išbarė ir dar piniginę baudą skyrė. Man tai buvo pamoka visam gyvenimui. Atsargumas tapo už viską svarbiausias, šį dalyką pabrėžiu visiems, su kuriais dirbu“, – sakė G. Lagunavičius.

Supratęs, kad kurti fejerverkus yra kur kas įdomiau nei būti mokslininku, Gytis su bendramoksliu 1993 metais įkūrė įmonę „Blikas“. Pirmuoju rimtesniu „Bliko“ užsakovu tapo Nidos festivalius organizavęs Arūnas Valinskas. „Tais laikais buvome dar maži ir biedni, gaminių neturėjome. Mums sakydavo, kad kasmet vis padarytume dukart daugiau nei pernai. Būdavo, kad per naktį sėdime, klijuojame bombikes, viską kraunamės į autobusiuką ir važiuojame į Nidą. Tada vargo buvo daug daugiau nei šiais laikais“, – pirmuosius veiklos žingsnius prisiminė „Bliko“ vadovas.