Iki gyvos galvos kalintiems asmenims sužibo viltis, jog, atlikus bausmę 25 metus, jų bylos bus peržiūrimos, o įkalinimo laikas – trumpinamas. Ar Lietuva tam ryšis? Šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka 120 nuteistųjų.

Emilija ČEPULIONYTĖ

Šių metų gegužę Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą – nustatė kankinimą uždraudžiančio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Lietuvos teisėje nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo.

Pabrėžtina, kad, pagal EŽTT praktiką, laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiam asmeniui savaime nėra nesuderinamas su konvencijos 3 straipsniu, tačiau konvencijos pažeidimo klausimas gali kilti, jei tokia bausmė negali būti sušvelninta. Vertindamas, ar bausmė gali būti sušvelninta, EŽTT siekia nustatyti, ar yra nors kokia viltis, kad nuteistasis galės būti paleistas anksčiau. Pakanka, jei nacionalinė teisė numato galimybę sušvelninti, sumažinti bausmę ar nuo jos atleisti, taip pat nuteistąjį paleisti lygtinai.

Lietuvos teisė nenumato nuteistiesiems iki gyvos galvos galimybės kreiptis dėl lygtinio paleidimo, amnestija taip pat dar nė karto nebuvo suteikta nuteistiesiems iki gyvos galvos, atleidimas nuo bausmės dėl nepagydomos ligos, remiantis konvencija, negali būti laikomas kaip suteikiantis pakankamą viltį išeiti į laisvę.

Prezidento malonė – nepakankama galimybė

Vyriausybė minėtoje byloje įrodinėjo, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybę Lietuvos teisėje užtikrina Prezidento malonė. Atlikę bausmę bent 10 metų, nuteistieji iki gyvos galvos turi teisę pateikti malonės prašymą, pakartotinai dėl malonės galima kreiptis praėjus 6 mėnesiams po prašymo nagrinėjimo. Kol kas tėra vienintelis sėkmingas kreipimasis dėl malonės, kai įkalinimas iki gyvos galvos buvo pakeistas į laisvės atėmimą 25 metams.

Nagrinėdamas bylą EŽTT pabrėžė, kad Prezidento malonė Lietuvos teisėje visuomet buvo užtikrinama nuo jos įtvirtinimo 1993 metais, o malonės kriterijai per visą instituto galiojimo laiką nekito, išskyrus bausmės atlikimo terminą, kai nuteistasis gali teikti prašymą, – jis buvo sutrumpintas nuo 20 metų iki 10 metų. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad net ir ilgesnis 20 metų terminas yra trumpesnis už EŽTT praktikoje galiojantį 25 metų vidurkį, kai asmeniui turi būti užtikrinta teisė kreiptis dėl paskirtos bausmės sušvelninimo galimybės.

Teismas taip pat pabrėžė, kad Malonės komisijos nuostatai buvo priimti dar iki pareiškėjų nuteisimo, jie buvo ir išliko viešai skelbiami ir visi nuteistieji gali su jais susipažinti, tad taip užtikrinami naudojimosi Prezidento galiomis skaidrumas ir nuoseklumas. Teismo požiūriu malonės procedūroje yra įtvirtinti ganėtinai aiškūs kriterijai, kurių visuma leidžia Prezidentui nuspręsti, ar konkretaus asmens atžvilgiu yra išlikę penitenciniai pagrindai jo tolesniam įkalinimui.

Remiantis konvencijos 3 straipsniu, svarbu, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų švelnintina ne tik de jure, bet ir de facto. Nagrinėjamoje byloje EŽTT vertino, ar Prezidento malonė gali užtikrinti įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimą de facto.

Pareiškėjai EŽTT skundėsi, kad atmetant malonės prašymus nenurodoma, dėl kokių priežasčių jie nėra tenkinami, todėl nuteistiesiems nėra aišku, kaip jie turėtų keisti savo elgesį ir kokius kriterijus turi atitikti, kad galėtų tikėtis bausmės sušvelninimo. Teismas priminė, kad savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs nuteistųjų reabilitacijos svarbą, ir kartu atkreipė dėmesį, kad nei Malonės komisija, nei Prezidentas nėra įpareigoti pateikti malonės prašymo atmetimo motyvų. Be to, akcentavo, kad Prezidento dekretai negali būti skundžiami teismo tvarka. Galiausiai atsižvelgęs, kad tik vienam nuteistajam iki gyvos galvos buvo suteikta Prezidento malonė, EŽTT nusprendė, jog Lietuvoje Prezidento malonė yra labiau valdovo humaniškumu pagrįsta prerogatyva nei pakankama procesinius saugiklius užtikrinanti bausmės peržiūros procedūra.

Viltis turi išlikti

Teismas pabrėžė, kad vien tai, jog nuteistasis atliko bausmę ilgą laiką, nesumažina valstybės pareigos apsaugoti visuomenę, todėl konvencijos 3 straipsnis nėra pažeidžiamas, kol asmuo jai kelia grėsmę, tačiau net ir pačių sunkiausių nusikaltimų padarymo atveju asmuo išsaugo prigimtinį žmogiškumą ir gebėjimą pasikeisti. Bausmė gali būti pelnytai ilga, bet nuteistajam turi būti suteikta viltis, kad kada nors jis išpirks savo kaltę už padarytas skriaudas.

Atėmus tokią viltį būtų paneigtas esminis humaniškumo aspektas ir tai, vadovaujantis konvencija, prilygtų žiauriam elgesiui.

EŽTT priminė, jog savo praktikoje yra pabrėžęs, kad valstybės turi nuožiūros laisvę pasirinkti laisvės atėmimo iki gyvos galvos sušvelninimo formą – vykdomosios ar teisminės valdžios, tačiau bet kokia pasirinkta procedūra turi užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami nuteistojo reabilitacijos proceso pagrindu, ir nuteistajam turi būti aišku, ką jam reikia daryti ir kaip keistis, kad galėtų išeiti į laisvę, be to, arba tokie sprendimai turi būti motyvuojami, arba turi būti numatyta teisminė priimamų sprendimų peržiūra.

Pareiškėjai EŽTT buvo pateikę žalos atlyginimo reikalavimus, tačiau, Teismo nuomone, pats konvencijos pažeidimo nustatymas užtikrina teisingą atlyginimą šioje byloje.

Lygtinio paleidimo galimybė

Šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka 120 nuteistųjų. Ką jiems ir visai mūsų valstybei reiškia minėtas EŽTT sprendimas?

„Apibendrinus tai reiškia, kad Lietuva, nenumačiusi jokios realios galimybės kad ir tolimoje ateityje būti paleistiems iš kalinimo įstaigos nuteistiesiems iki gyvos galvos, net ir tiems, kurie sugebėjo parodyti, kad pasikeitė ir nekeldami grėsmės galėtų sugrįžti į visuomenę, pažeidžia žmogaus teises“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius.

Pasak specialisto, šis sprendimas nereiškia, kad dabar ar kada nors ateityje bus ar privalo būti paleisti konkretūs nuteistieji iki gyvos galvos, kalintys Lietuvoje, tačiau reiškia, kad jiems turi būti suteikiama viltis, kad savo darbu ir realiomis permainomis jie gali pasiekti reabilitaciją. „Atimant šią viltį paminamas žmogiškasis orumas – žmogaus teisių pagrindas. Tad būtent šią problemą Lietuvai ir reikia išspręsti – grąžinti nuteistiesiems viltį ir kartu paskatinti juos keistis į gera“, – teigia teisininkas.

Politikai pataikauja visuomenei

Apie tai, kad Lietuvoje pažeidžiamos kalinčių iki gyvos galvos žmonių teisės, kalba ir Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas dr. Jonas Stašinskas. Pasak jo, net ir didžiausi nusikaltėliai turi turėti galimybę pasitaisyti, tačiau kol mes patys tos galimybės jiems neduodame, jokio realaus progreso šioje srityje tikėtis negalime.
„Popiežius yra sakęs, jog jeigu nėra numatyta lygtinio paleidimo galimybė kalintiesiems iki gyvos galvos, tai yra tas pats, kas mirties bausmė. Žmogus nuteisiamas, jam paskiriama kamera kalėjime ir jis ten laukia savo mirties. Kai nėra vilties pasitaisyti, sugrįžti į visuomenę ir gyventi visavertį gyvenimą, nelieka jokios motyvacijos stengtis“, – dėsto J. Stašinskas.

Pašnekovo teigimu, ryžtis nepopuliariam sprendimui turi politikai, tačiau jie pataikauja visuomenei. Ši, remiantis įvairiais tyrimais, yra itin nepakanti kaliniams. „Tai nereiškia, kad dabar turime paleisti visus nusikaltėlius, kurie nuteisti iki gyvos galvos, tai reiškia, kad turime jiems palikti viltį. Tačiau mūsų politikams lengviau manipuliuoti žmonių jausmais ir taip kelti savo reitingus negu imtis iš tiesų reikalingų sprendimų. Tik pažiūrėkite, kaip reaguojama, jeigu įvyksta koks nors rezonansinis nusikaltimas. Būtinai atsiras politikų, kurie vėl ims kalbėti apie mirties bausmės grąžinimą, nors jie puikiai žino, kad demokratinėje Europoje to būti negali. Tačiau dalis rinkėjų tai išgirs, patikės. Rezultatas – geresni reitingai. Kol politikai pataikaus visuomenei, o visuomenė bus nepakanti kaliniams, niekas nesikeis“, – įsitikinęs J. Stašinskas.

Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad teismų praktika, bylose priimami sprendimai gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktorių, net ir meto, kada jie buvo priimti. „Už tuos pačius nusikaltimus, už kuriuos prieš 20 metų žmogui buvo skirta bausmė kalėti iki gyvos galvos, šiandien teismai gali skirti laisvės atėmimo bausmę, pavyzdžiui, 15 metų. Tuomet kodėl negalime peržiūrėti kitų bylų?“ – svarsto J. Stašinskas.

Griežtindami bausmes nieko nelaimėsime

K. Liutkevičius įsitikinęs, jog sudėtingi lygtinio paleidimo tvarkos pokyčiai nereikalingi: šiuo metu Lietuvoje veikia lygtinio paleidimo sistema, kur dviem pakopomis tikrinama, ar nuteistasis parodė reikiamus pokyčius, kad būtų galima svarstyti apie jo reabilitaciją ir nekeliant grėsmės kitiems jį grąžinti į visuomenę. Tereikia šią tvarką papildyti ir atsakingai taikyti nuteistiesiems iki gyvos galvos, atsižvelgiant į nusikaltimų, už kuriuos šie žmonės nuteisti, sunkumą.

„Bausmių už sunkiausius nusikaltimus griežtinimas nepadeda mažinti nusikaltimų skaičiaus. Tai ne kartą parodė įvairiose valstybėse atlikti tyrimai. Paprasčiausia priežastis – darydamas tokius sunkius nusikaltimus žmogus dažniausiai būna tokios emocinės ir psichologinės būsenos, kad apie padarinius, juo labiau apie gresiančią bausmę, apskritai negalvoja. Kartais manoma, kad bausmės galima išvengti, tad vėlgi jos dydis elgesiui neturi reikšmės. Tokiais atvejais pats bausmės neišvengiamumas yra daug svarbesnis faktorius“, – aiškina teisininkas.

Specialisto teigimu, beatodairiškai griežtinant bausmes realiai siekiama ne mažinti nusikalstamumą, o patenkinti visuomenės atpildo poreikį. „Paprastai tariant, tenkinamas keršto geismas. Tai nėra naudinga, veikiau – priešingai: tampame kerštinga ir žmones pasmerkiančia visuomene, užuot siekę prasižengusiuosius reabilituoti ir grąžinti kaip produktyvius visuomenės narius. Juk pastaruoju atveju išloštume visi“, – įsitikinęs K. Liutkevičius.

Būtina reformuoti visą sistemą

Tai, kad kaliniai kreipiasi į EŽTT, nėra naujiena. Ne viena byla jų yra laimėta, kai kuriose laukiama sprendimo. Ką rodo toks kalinių aktyvumas? „Rodiklis šiuo atveju veikiau yra ne tai, kad nuteistieji kreipiasi į teismus siekdami ginti savo interesus, o tai, kad šiuose teismuose Lietuva bylas dažnai pralaimi. Tai rodo, kad laisvės atėmimo įstaigose yra problemų, kurios lemia žmogaus tiesių pažeidimus“, – pabrėžia teisininkas.

Pasak pašnekovo, didžiausias strateginis pokytis, kurio reikia įkalinimo sistemai, – teikti pirmenybę nuteistųjų reabilitavimui, o ne kalinimui. Jei bausmės atlikimo laikotarpiu nepasiekiama reabilitacija, esminė problema neišsprendžiama – ji tik atidedama, kol nuteistasis vėl bus paleistas į laisvę.

„Lietuvoje lygtinai paleidžiama gerokai mažiau nuteistųjų nei daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių. Pagrindinė tokių sprendimų priežastis – išvada, kad nuteistasis dar nėra pasiruošęs reintegracijai. Taigi su juo kalinimo laikotarpiu nebuvo pakankamai dirbta, kad būtų pasiektas reikiamas progresas. Tačiau pasibaigus bausmės laikotarpiui nuteistasis, taip ir neparengtas grįžti į visuomenę, tiesiog išmetamas į laisvę. Ir taip užprogramuojamos naujos problemos jam bandant pritapti toje visuomenėje. Tad daug svarbiau – ne išlaikyti žmogų uždarytą visą bausmės laikotarpį, o tinkamai parengti, kad jis galėtų būti produktyvus visuomenės narys. O kai žmogus tam parengtas, jo laikyti uždaryto ir mums visiems investuoti į jo izoliavimą nėra prasmės. Ir taip visi laimėtume – neskirtume savo resursų nereikalingam žmonių kalinimui ir gautume dar vieną naudingą visuomenės narį“, – dėsto K. Liutkevičius.

Šiai nuomonei pritaria ir J. Stašinskas. Pasak jo, dalis buvusių kalinių iš tiesų grįžta į visuomenę ir nori gyventi deramai, tačiau nemažai kalinių ir toliau vykdo nusikaltimus, nes su jais niekas nedirbo, niekas nebandė jiems padėti. Taip kalinimo įstaigose jie nepasitaiso. Priešingai, užmezga reikiamų pažinčių, išeina nusikaltėlių mokyklą ir grįžta į laisvę toliau nusikalsti. „Kol mes nereformuosime visos sistemos, kol nesukursime galimybių integruoti žmogų į visuomenę, padėti jam įgyti išsilavinimą, sugrįžti į darbo rinką, įsikurti, tol turėsime tokią kalinimo sistemą, kuri ne padeda pasitaisyti, o skatina nusikalsti vėl ir vėl“, – įsitikinęs J. Stašinskas.