Išskirtiniuose Lietuvos kariuomenės renginiuose dažnai galime matyti ir dvasininkus, kurie paprastai vadinami ne kunigais, o karo kapelionais. Kas yra tas karo kapelionas – svečias iš artimiausios parapijos ar karo tarnybą atliekantis dvasininkas?

Laimius STRAŽNICKAS

Rūpinasi karių sielovada

„Kapelionas“ – lotyniškos kilmės žodis: capella – „koplyčia“. Kapelionas yra dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, pavyzdžiui, karinių dalinių, ligoninių, kalėjimų ar emigrantų bendruomenių, ganytojiška globa. Jis pavaldus vyskupui.

Nors dažnas apie karo kapelionus išgirdo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši institucija mūsų šalyje turi gilias šaknis – jau 1831 m. sukilime dalyvavo keli karo kapelionai – Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą. 1918 m. sukūrus Lietuvos kariuomenę jos neatskiriama dalimi tapo ir karo kapelionai. Kariuomenės vyriausiaisiais kapelionais buvo daugybė to meto iškilių žmonių. Tarp jų – ir neseniai palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos bei religijos.

Mūsų šalį okupavę sovietai tuoj pat visus karo kapelionus atleido iš tarnybos ir jau 1940 m. liepos 6 d. kariuomenėje įsteigė Politinę valdybą. 1991 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iškart buvo susirūpinta ir naujai sukurtos kariuomenės karių sielovada. Pirmuoju atkurtos Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu buvo paskirtas buvęs kalinys, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

2000 m. lapkričio 18 d. Vatikano Vyskupų kongregacijos dekretu „Christi Discipuli“, remiantis Šventojo Sosto ir mūsų valstybės sutartimi dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, įsteigtas Lietuvos kariuomenės ordinariatas. 2004-aisiais po restauracijos pašventinta Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje yra pagrindinė Ordinariato bažnyčia – Ordinariato katedra. Lietuvos kariuomenės ordinariate įsteigta šešiolika kapelionatų, juose dirba dvylika kunigų kapelionų. Šiems vadovauja Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas – pulkininkas leitenantas Rimas Venckus.

Dvasininkas kariuomenėje

Kas iš tikrųjų yra dvasininkas kariuomenėje – pirmiausia kunigas ar karininkas? Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionas Mindaugas Sabonis ir Tauragės įgulos kapelionas Saulius Kristapavičius sutartinai teigia, kad kapelionas pirmiausia yra kunigas, tik jis savo pašaukimą įgyvendina ne parapijoje, o tarp karybai besirengiančių žmonių. Tačiau faktas, kad atsidūrus šioje neįprastoje aplinkoje jiems, net nebaigusiems karybos mokslų, skiriamas kapitono laipsnis ir tenka vilktis karininko uniformą, atrodo šiek tiek keistas ar net nesuprantamas.

Pašnekovai sako, kad Lietuvoje jokių specialių studijų programų kapelionams rengti nėra. M. Sabonis baigė Filosofijos ir teologijos fakultetą Erfurte, vėliau studijas tęsė Romos Šv. Kryžiaus universitete, o S. Kristapavičius studijavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Jiems tapus karo kapelionais teko lankyti šešių savaičių mokymus, kuriuose buvo aiškinama apie tai, kas yra Lietuvos kariuomenė ir kaip ji funkcionuoja.

Apaštalinė konstitucija „Spirituali Militum Curae“ nustato, jog dieceziniai vyskupai ir kompetentingi vienuolijų vyresnieji Ordinariatui įsipareigoja skirti šiai misijai atlikti tinkamų kunigų. Tačiau per drąsu būtų sakyti, kad viskas vyksta sklandžiai. „Šiandien Lietuvos parapijose itin stinga kunigų, todėl vyskupai nelinkę prarasti bendradarbių savo vyskupijoje“, – pabrėžia M. Sabonis.

Prieš tapdamas Tauragės įgulos kapelionu, kunigas Saulius dirbo vikaru Širvintų parapijoje, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir savo krašte – Aukštadvario parapijoje. Iš Elektrėnų kilęs kunigas Mindaugas į kapeliono pareigas buvo paskirtas iš Kaišiadorių vyskupijos, beje, jis daug metų rūpinosi palaimintojo T. Matulionio beatifikacijos byla Romoje. „Kad taptum kapelionu, neužtenka vien vyskupo leidimo. Kartais į kapeliono pareigas deleguojamas kunigas nepereina medicinos komisijos, nes būsimiesiems kapitonams taikomi griežtesni nei šauktiniams medicininiai reikalavimai. Kitas bazinių rengimo kursų metu supranta, jog ši tarnyba – ne jam. Galbūt dėl to kapelionų skaičius yra toks mažas“, – priduria S. Kristapavičius.

Abu pašnekovai tikina, kad tapti karo kapelionais jiems buvo nemažas iššūkis, tačiau kartu ir didelis noras. Kapelionais paprastai skiriami ne vyresni nei 35-erių kunigai. „Mes abu esame iš Kaišiadorių vyskupijos. Tuo metu 30-metis Saulius pirmasis parašė prašymą užimti kapeliono pareigas. Netrukus ir aš pasiryžau. Tačiau man buvo 37-eri, ir aš jau buvau už profesinei karo tarnybai tinkamo amžiaus ribos. Jutau didžiulį norą suspėti į tą traukinį. Vyskupas nelabai norėjo išleisti, tačiau, argumentuodamas Romoje baigta palaimintojo T. Matulionio byla, sutikimą gavau“, – pasakoja prieš dvejus metus kapelionu tapęs M. Sabonis.

Į kariuomenės struktūrą penkeriems metams integruoti dvasininkai, kaip ir visi kariškiai, už savo tarnybą gauna pastovų atlyginimą ir visas socialines garantijas. Tačiau dvasininkai tikina, jog materialinės gėrybės nebuvo pagrindinis kriterijus, viliojęs juos į šią struktūrą. „Tapti kariu ir atlikti pareigą tėvynei aš jau galvojau nuo pat vaikystės. Dar prieš pasirinkdamas kunigystę pasiprašiau į kariuomenę šauktiniu. Medicinos komisiją perėjau, bet tapti šauktiniu galėjau tik su apribojimais – aptiko nedidelę širdies ydą. Studijuojant seminarijoje niekada neapleido mintis, kad ir tapęs kunigu galėčiau atlikti pareigą tėvynei. Kandidatuojant į kapeliono pareigas suveikė Dievo pirštas – jokios ydos nerado, ir aš tapau kapelionu“, – savo gyvenimo pokyčiais džiaugiasi S. Kristapavičius.

Nelengvai į kariuomenę patekęs M. Sabonis atskleidžia, jog kapeliono pareigos jį viliojo pirmiausia galimybėmis save išbandyti naujoje aplinkoje. „Tie žodžiai apie gailestingumą, broliškumą, atleidimą, šiandien kaip žirniai į sieną beriami mūsų bažnyčiose, tampa rutina ir praranda savo esmę. Man norėjosi tuos dalykus ir jų poreikį išvysti kitu kampu. Kareivinėse pasijuntu tarsi kitame pasaulyje. Čia galioja kitokios taisyklės. Dar prieš tapdamas kariu, kiekvienas turi savotiškai palikti pasaulį, kuriame žudyti ar sužeisti kitą yra tabu, ir pereina ten, kur gali pats žudyti ar būti nužudytas, sužeistas, tad čia nevalia klausti, abejoti, jausti. Čia karys išmoksta vadovautis trijų žvilgsnių taisykle: sutikęs žmogų, pirmiausia ieškoti jo laipsnio, tada – pavardės ir tik paskui pažvelgti į veidą. Kariuomenėje kariai retai šaukiami vardais, o sinchroniškai, tvarkingai judėdami rikiuotėse išnyksta tam tikruose kariniuose vienetuose. Turbūt dėl to paprastų ir žemiausių laipsnių karių Dievo ir tikėjimo paieška yra nuoširdesnė ir tikresnė nei mūsų parapijose“, – dėsto dvasininkas.

Ar kariams reikia Dievo?

2014 m. atlikta apklausa parodė, kad 18 proc. apklaustųjų pritaria sielovadai kariuomenėje, 39 proc. laikosi priešingos nuomonės, o 43 proc. nėra apsisprendę.

Paklausti, ar šiandien kariuomenėje iš tikrųjų reikalingi kapelionai, dvasininkai iškart reaguoja su šypsena: „Taikos metu kapelionai geriausiu atveju tik kažkiek lenkia sovietinį politruką ar laimę nešantį talismaną. Karo metu ateistų ir vegetarų nebelieka.“

„Mes esame savotiški psichologai savo pareigą tėvynei nuoširdžiai atliekantiems kariams. Kita vertus, kadangi nesame Lietuvos kariuomenės padalinys, mes kitaip atsiskaitome už savo darbą – rašome ataskaitas Ordinariatui. Taigi mes esame dvasininkai, nors mus ir vadina karininkais. Kiekvieną kartą atsistoję aukoti mišių mes meldžiamės už priešus, skelbiame, kad šio pasaulio taikos neužtenka ir tikrajai taikai reikia Viešpaties prisilietimo, o baigę mišias puolame į kariškus batus, velkamės uniformą ir turime pamiršti, kas buvo kalbama per jas. Neretai, kalbėdami apie gailestingumo ir atleidimo priešui būtinybę, sulaukiame pastabų, jog taip tampame Kremliaus ruporais“, – dėsto į kariuomenę patekę kunigai.

Karo akademijos kapelionas M. Sabonis atvirai sako, jog, turėdamas karinį laipsnį ir taip būdamas įspraustas į hierarchinę karininkų piramidę, dažnai turi apsimetinėti esąs karininku, priklausomu nuo savo vado. „Logiška, kad į karo akademiją ateina jaunimas, kuris nori kariauti. Man, kaip kunigui, o ne karininkui, rūpi jų sąžinė – turiu kalbėti jiems nemalonius dalykus: kad karas yra blogis, kad kariauti galima tik priešinantis agresoriui. Labai noriu, jog šie jauni žmonės atrastų krikščioniškąsias ir kartu bendražmogiškąsias vertybes ir principus: pagarbą žmogiškajam orumui, gyvybei, ištikimybei, laisvei, teisingumui, solidarumui. Nereikia nė sakyti, kad kapelionas akademijoje nėra populiarus. Trečiadieniais akademijos Šv. Anzelmo koplyčioje aukoju mišias. Aš gerai jaučiuosi jas aukodamas ir dviem ar trims akademijos nariams. Man rūpi, kokie išaugs mūsų karininkai, ir kelia nerimą, kai išgirstu, kad pagrindinė jų motyvacija ir rūpestis yra karjera, socialinės garantijos ar atlyginimo dydis“, – teigia kapelionas.

Tauragės įgulos kapelionu dirbantis kunigas S. Kristapavičius sako, jog kapeliono vaidmuo taikos ir karo metu labai skiriasi. „Taikos metu mes padedame rengti karius Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, aukojame mišias, važiuojame laidoti karių artimųjų. Teko lankyti sužeistuosius per pratybas. Būdami su kariais mes stengiamės priprasti prie kariuomenės, palaikyti savo fizinę formą, mokomės veikti, jei prasidėtų karo veiksmai. Aišku, kad mes eitume ir į mūšio lauką, turėtume būti su karo išvargintais ir sužeistais kariais, organizuoti orų žuvusių savo ir priešų karių laidojimą. Tauragės įgulos Šv. Martyno koplyčioje aukojamos mišios. Negalėčiau sakyti, kad sekmadieniais koplyčia būtų pilna tikinčių šauktinių. Paprastai jų į mišias gausiau susirenka tada, kai į jas ateina vadas. Vasarą, kai nėra šauktinių, būna savotiškas ramybės laikotarpis“, – pasakoja S. Kristapavičius.

Kapelionas įsitikinęs, jog kariniame pasaulyje yra žmonių, kuriems dvasininkas reikalingas. Kita vertus, kariuomenėje nėra įprasta kreiptis į kunigą ir jam atsiverti, nes dažnas bendravimas su kapelionu vertinamas kaip silpnumo ženklas, liudijantis apie tavo pažeidžiamumą. Stereotipai, mados, baimė būti išjuoktam dažnai žmogų verčia slėptis. Su kapelionu bendrauti nebijo tie, kurie gyvenime patyrė didelių sukrėtimų ar nepaiso nusistovėjusių klišių.

Ar karo kapeliono vaidmuo šiuolaikinėje kariuomenėje turėtų keistis? Abu pašnekovai sutartinai tvirtina, kad taip. S. Kristapavičiaus manymu, kapelionai kariuomenėje turėtų daugiau užsiimti veikla, kuriai ir paskyrė savo gyvenimą, o ne veltis į karinius žaidimus: „Karo atveju mes galėtume tik pamaskatuoti savo kariniais laipsniais. Kapitonas juk vadovauja kuopai – ką aš jai galėsiu pasakyti?.. Kad gautum karinį laipsnį, turi jį užsitarnauti, mokytis ilgus metus. Tai, kad kunigui suteikiamas karinis laipsnis tiesiog už nieką, mano supratimu, yra nepagarba ir tam pačiam laipsniui, ir kunigystei.“

M. Sabonis pastebi ir negerų tendencijų karo kapeliono misijoje: „Išskirtinėmis progomis karo kapelionas žūtbūt reikalingas iškilmingose ceremonijose ar kad palaimintų karius, tačiau dažnai eilinėse rikiuotėse skaityti Evangelijos neleidžiama ir aukščiausių vadų lūpomis primenama, jog kariams nevalia kišti savo religijos.“

Ar ryžtųsi dar vienai penkerių metų kadencijai? „Jei seksime tų šalių, kuriose kapeliono darbas, vieta ir temos, kuriomis jis gali bendrauti su kariais, yra aiškiai reglamentuoti, pavyzdžiu ir pajusiu, kad kapelionai kariuomenėje nėra tik rikiuočių dekoracijos, – taip. Mano giliu įsitikinimu, kapelionas, mokydamas kitus sąžiningumo, turi pats toks būti. Jei taikos metu Lietuvos kariuomenei nereikia Dievo ir ji norės būti vieta, kur tik auginami raumenys ir žaidžiama su kariniais žaisliukais, kapelionai turėtų neapgaudinėti savęs ir grįžti į parapijas. Ir čia nėra jokios tragedijos. Įtikinamiausias kapelionas – gyvenimas“, – pabrė