Po visą Lietuvą nudžiuginusio įvykio, kai Vokietijos diplomatiniame archyve profesorius Liudas Mažylis rado 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, praėjo daugiau kaip trys mėnesiai. Triumfo fanfaros aptilo, politologijos dėstytojas gyvena įprastą gyvenimą, džiaugiasi neseniai gimusiu anūku ir tvirtina, kad ieškoti Akto originalo jį paakino anaiptol ne žadėtas reklaminis milijonas eurų, o kolekcininko azartas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Į susitikimą Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto rūmuose L. Mažylis atkako dviračiu. Tai įprasta jo susisiekimo priemonė ir apskritai, pasak kolegų, Liudas – šiek tiek keistuolis, bet labai geraširdis, smalsus ir įdomus žmogus, mėgstantis keliones, gamtą, džiazą, be to, aistringas pašto ženklų ir senovinių atvirukų rinkėjas. Valstybės dienos išvakarėse rūpėjo dar kartą pakalbinti profesorių apie tai, kaip jam pavyko rasti taip ilgai nesėkmingai ieškotą valstybės atkūrimo datą patvirtinančio Akto originalą.

– Kuri iš valstybinių švenčių – Mindaugo karūnavimo, arba Valstybės, diena, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – jums svarbiausia?

– Na, tų svarbių lietuvio širdžiai švenčių ne tiek ir mažai... Tiesą sakant, jeigu šį klausimą man būtumėte uždavusi dar iki tos dienos, kai man pavyko rasti Vasario 16-osios Akto originalą, būčiau atsakęs tą patį – kad man svarbiausia šventė buvo ir yra Vasario 16-oji, nes ta diena – mūsų valstybės gimtadienis.

Berlyno diplomatiniame archyve atrastas dokumentas patvirtina, kad savo valstybės istoriją mes privalome vertinti ir visada tai darėme teisingai, būtent nuo 1918 m. vasario 16 d. Kita vertus, mūsų kartos žmonėms svarbi 1990 m. kovo 11-oji. Ir vienu, ir kitu atveju šventės yra kiek panašios, nes tai mūsų nepriklausomybės atkūrimo dienos. Jos, žinoma, turi ir skirtumų. 1918 m. nebuvo nieko: ribų, aiškios teritorijos, kur geografiškai yra toji Lietuva, kur prasideda ir baigiasi jos sienos, tik pasakyta, kad sostinė yra Vilnius.

O štai 1990 m. kovo 11 d. atkurta valstybė turėjo tęstinumą, kuris sovietų okupacijos laikotarpiu buvo nutrauktas. Tiesiog sėkmingai, be kraujo praliejimo, kovo 11 d. Lietuva rado galimybę atkurti nepriklausomą valstybę su visiškai apibrėžtomis sienomis. Tad abi tos šventės mums svarbios, tik Vasario 16-oji implikavo ir Kovo 11-ąją. Dar prie tų svarbių švenčių pridėčiau ir 1991 m. sausio 13-ąją, nes būtent tada susitelkusi tauta didvyriškai apgynė iškovotą laisvę.

Galime švęsti ir Baltijos kelio metines, nes šis įvykis paliudijo, kad nepriklausomybės siekėme kryptingai, kad gyva milijono žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo bendraminčių, o grupelės aktyvistų siekis. Taigi tų svarbių mūsų tautos švenčių – nemažai ir Liepos 6-oji – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, diena, – kaip mėgstu pajuokauti, nėra koks nors monarchistų pramanas. Mes laikome šią šventę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimimo diena. Ir tai mus džiugina.

– Kaip jaučiatės po tos Vasario 16-osios Akto originalo radimo epopėjos? Juk buvo visko: ir skeptiškų kai kurių istorikų komentarų, ir didelės pagarbos jus sutinkant, ir pagaliau neseniai jums buvo įteikta prestižinė Lietuvos pažangos premija. Kaip jums pavyko rasti tą ilgai ieškotą mūsų valstybės dokumentą?

– Na, čia gal yra ir kiek mistikos. Tą įvykį aš pats pavadinau suplanuota svajone... Artėjant Lietuvos valstybės 100-mečiui, man, kaip ir tikriausiai ne vienam tautiečiui, kirbėjo mintis, kaip čia yra, kad žinome, jog Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės Aktą, tačiau nėra jo originalo. Per tuos pastaruosius mėnesius iki mano žygio į Berlyną tiesiog sutvirtėjo suvokimas, kad reikia ką nors daryti, veikti, ieškoti. Aš suvokiau, kad tie keli sovietmečio dešimtmečiai įbrėžė tarsi kokį abejonių ženklą. Gal čia buvo kokia kompiliacija?

Tos abejonės žeidė žmones: tos laisvės siekėme, tai normalu, žmogiška, bet buvo tas Aktas ar ne? Teigiama, kad Akto originalas buvo perduotas J. Basanavičiui, bet niekada nebuvo parodytas viešai. Jis po kelerių metų buvo paskelbtas kone visuose laikraščiuose – jų vien Kaune buvo nemažai. Bet kur vis dėlto pats dokumentas? Tad pats jo atradimas Berlyno archyve ir suteikė man didžiausią džiaugsmą – būtent todėl, kad dabar mums nebereikės niekam aiškinti, buvo jis ar ne…

– Ar seniai nujautėte, kad Vasario 16-osios Akto originalas yra būtent toje šalyje, o ne kur nors Rusijoje?

– Taip, žinant visas to meto Lietuvos istorines aplinkybes, logiška buvo jo ieškoti būtent Vokietijoje. Čia turėjo įtakos ir viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos apie galimybę rasti šį svarbų valstybės dokumentą artėjant valstybės 100-mečiui, kažkieno siūloma mintis ieškoti šio dokumento Rusijoje.

Nutariau, kad reikia veikti, nes rimtai ir nuosekliai Lietuvos mokslininkai ta vokiškąja linija domėjosi nepakankamai. Tai daryti nedelsiant, kol kiti jo nesurado, paakino ir mano įgimtas smalsumas bei kolekcininko azartas. Pirmiausia išsiaiškinau, kiek prieinami yra Vokietijos archyvai. Paaiškėjus, kad ypatingų ribojimų nėra, parašiau elektroninį laišką į tos šalies valstybinį archyvą ir išdėsčiau, koks Lietuvos laikotarpis mane domina. Gavau sąrašą bylų, kurios palengvino mano paieškas.

– Kodėl niekam anksčiau nekilo mintis Akto ieškoti tame archyve?

– Daug kas manęs to klausė (juokiasi). Per tuos kelis mėnesius nuo kovo pabaigos atsakymai po truputį susikaupė. Taip jau atsitiko, kad kai kurie istorikai jo ieškojo Vokietijoje, bet ne tame archyve. Istoriko pareiga – ieškoti faktų apie vieną ar kitą laikotarpį, papildomų dokumentų, parašyti dar vieną interpretaciją apie tyrinėjamą laikotarpį. Taip pamažu naujų faktų daugėja, mokslinis žinojimas turtėja...

Na, o dėl to, kad vienas ar kitas istorikas buvo rankos atstumu nuo to dokumento, dabar kai kam gal ir apmaudu. Aš tą dokumentą radau Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo skyriuje, kuriame kaupiami dokumentai gana siaura tema. Tas skyrius vadinamas gana keistai – „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Niekas konkrečiai studijų tokia tema nerengė, tad ir neatsivertė aplanko, kuriame buvo Aktas. Man pavyko jį rasti, nes „suveikė“ ir mano mokslinis smalsumas, ir, žinoma, kolekcininko gyslelė.

– Koks jausmas apėmė, kai radote tai, ko ieškojote?

– Pirmiausia pasakysiu, kad tą dokumentą radau ganėtinai greitai, nes viskas buvo iš anksto mano suplanuota. Beje, apie tai, kad rengiuosi tokioms paieškoms, rašiau savo feisbuko profilyje. Į tą mano minčių ir sumanymų sūkurį, kiek pamenu, įsipynė prieš pat vasario 16 d. koncerno „MG Baltic“ paskelbta žinia, kad Akto radėjas, tą istorinį lobį atgabenęs į Lietuvą ir įteikęs valstybės vadovui, pelnys milijoną eurų... Mano paieškos su tuo milijonu tikrai nesusijusios.

Kita vertus, esu aiškiai pasakęs, kad valstybės relikvijos pinigais nematuojamos. O džiaugsmas suradus tai, ko ieškojau, žodžiais sunkokai nusakomas. Man tas atradimas svarbus ir kaip piliečiui, ir kaip kolekcininkui. Atgabenti radinio į Lietuvą aš, žinoma, negalėjau, antraip turėjau tą dokumentą pavogti iš archyvo (juokiasi).

– Kam pirmiausia pranešėte: „Eureka! Radau!“?

– Žinoma, žmonai Aldonai ir dukrai Liucijai – jos žinojo, ko aš važiuoju į Berlyną. Žmona rimtai sureagavo tik tada, kai pradėjo skambinti žurnalistai ir prašyti mano mobiliojo telefono numerio. Dukra tuo metu laukėsi vaikelio ir į mano žinutę, kad radau Aktą, reagavo santūriai. Ji atrašė: „Kurį radai?“ Mat prieš tai dar esu radęs ankstesnį Lietuvos Tarybos aktą, kuris buvo pasirašytas dviem kalbomis 1917 m. gruodžio 11 d. Jis buvo sudarytas paklusimo dvasia – įrašytas įsipareigojimas Lietuvai sudaryti konvenciją su Vokietija. O per tuos kelis mėnesius dvidešimt mūsų valstybės šviesuolių, Akto signatarų, vieni kitus įtikino parengti ir patvirtinti radikalų tekstą, kuris skelbė apie visišką Lietuvos nepriklausomybę ir laisvos valstybės atkūrimą.

– Esate filatelistas, Kauno kolekcininkų klubo narys. Ar kolekcionuojate tik pašto ženklus?

– Kaip ir daugelis mano amžininkų, augusių sovietmečiu, pradėjau kolekcionuoti pašto ženklus, paskui atsibodo, o tie albumai liko stalčiuje. Taip atsitiko, kad po kiek laiko atėjo antroji kolekcionavimo banga, o 2014 m. man šovė į galvą mintis parodyti visuomenei turtingą savo senelio, žinomo tarpukario Kauno gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano Mažylio (jo vardu pavadinti gimdymo namai ir dabar yra Kaune – aut. past.), ir senelės Antaninos Bliūdžiūtės-Mažylienės atvirukų su pašto ženklais rinkinį.

Tai labai informatyvūs pašto suvenyrai iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Man buvo svarbūs ne tik patys pašto ženklai ir antspaudai, bet ir tai, kas kitoje pusėje parašyta. Dėliodamas tuos atvirlaiškius suradau ir tuomečių Lietuvos Tarybos narių pėdsakus. Tarp jų buvo ir vieno iš Vasario 16-osios Akto signatarų Stepono Kairio laiškas, rašytas mano senelei. Paskui aptikau kitų įdomybių. Pavyzdžiui, buvęs Kauno burmistras Jonas Vileišis yra siuntęs seneliams mokesčius ir taip atsirado jo autografas. Vėliau pradėjau kryptingą signatarų autografų medžioklę ir štai dabar turiu dvylikos iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių autentiškus autografus (šypsosi).

Tų aštuonių itin trūksta, gal kada nors pavyks juos gauti iš kokių nors privačių kolekcijų. Tad ir ta signatarų autografų medžioklė, ir smagus radimo jausmas mane nuvedė iki to, kaip dabar teigiama, šimtmečio atradimo.

– Esate minėjęs, kad šiek tiek baiminotės, jog žinia apie Vasario 16-osios Akto originalo radimą nepasklistų spaudoje balandžio 1-ąją ir nebūtų palaikyta pokštu.

– Pokštų mano gyvenime buvo ne vienas. Juk kai kas mane laiko keistuoliu, gal kam atrodo, kad išlindau su tuo radiniu kaip Pilypas iš kanapių. Iš tiesų man pavyko rasti Aktą ir apie jį paskelbti kovo 29-ąją, likus kelioms dienoms iki balandžio 1-osios.

– Patyrėte atradimo džiaugsmą, o ar jūsų gyvenime buvo didelių nusivylimų?

– Patirdami mokslinius nusivylimus mokslininkai ir siekia geresnio rezultato. Kitaip tariant, kas ieško, tas randa. O aš šiaip jau, baigęs Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, pasirinkau chemiko specialybę. Ją įgijau Vilniaus universitete. Esu dalyvavęs moksliniuose tyrinėjimuose. Man ir kolegoms iš tiesų sekėsi neblogai, tačiau taip jau atsitinka mokslininkams, kad kai vieni dalykai nuvilia, ieškoma kitų sprendimų. Iš to meto mokslinės veiklos registruoti šeši išradimai.

– Kaip įvyko tas lūžis, kad jūs perėjote į politologiją?

– Tai nutiko būtent per visuotinį dvasinį Lietuvos žmonių pakilimą ir išsivadavimo iš sovietinės sistemos bangą. Kauno Sąjūdyje aš atsiradau vėlokai, tačiau veiklos pakako. Kaip Sąjūdžio atstovas buvau išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą, kuri suformulavo ambicingus uždavinius. Bene 16 metų buvau ir Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys. Tad tą politinį polėkį derinau su darbu laboratorijoje, o kai atsirado laikraštis „Kauno laikas“, nuėjau dirbti redaktoriaus pavaduotoju. Po kelerių metų kūrėsi Politologijos katedra, į ją mane pakvietė dėstyti savivaldos klausimų, kuriuos gerai išmaniau. Paskui sklandžiai perėjau prie Lietuvos politikos sistemos, gilinausi į Europos Sąjungos dalykus, parašiau keletą knygų…

– Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. O kas toliau?

– Kas iki šiol buvo mano gyvenime, tas bus ir toliau... Dėl kitų dalykų, dėl kurių štai ir jūs mane kalbinate, nieko negaliu prognozuoti. Išplaukiau su banga į nelabai nuspėjamus vandenis. Be mano įprastinio darbo – dėstymo, – atsirado galimybė ir tam tikras iššūkis sutelkti darbo grupę tyrinėti konkrečiai tą tarpukario ir nepriklausomos valstybės laikotarpį. Čia dar yra ką veikti esamiems ir būsimiems istorikams. Tiesa, mano buriamą grupelę kol kas sudaro du žmonės. Renkame medžiagą iš įvairių archyvų apie tai, kas dar nėra žinoma apie signatarus, rengiame tų šaltinių, kuriuos pavyko surasti, publikaciją. Tie šaltiniai, kuriuos buvau užsakęs Vokietijoje, jau yra suskaitmeninti, juos galima rasti Vilniuje, Valstybės istorijos archyve.

Kas dar? Artėja pati šventė – valstybės atkūrimo 100-metis, manau, kad susidomėjimas rastu Vasario 16-osios Aktu ir dvidešimčia signatarų ne blės, o didės, ir aš prie to mielai prisidėsiu. Yra ir kitų labai įdomių neišgvildentų temų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikai, jo karūna, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties paslaptis, Napoleono lobis. Viskas įdomu, tik manau, kad prie tų paslapčių atskleidimo gali prisidėti daugiau žmonių, ypač jaunimo. Mane kažkuris žurnalistas yra pavadinęs Lietuvos Šerloku Holmsu ir to palyginimo aš nesipurtau. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad paslapčių įminimo azartas, smalsumas ir noras kuo daugiau sužinoti apie mūsų tautos istoriją slypi kiekviename iš mūsų. Ieškoti verta, ieškoti įdomu...