Toli toli sklindantis varpų skambesys, skelbiantis šv. mišių pradžią, karo ar gaisro pavojų, vestuves ar laidotuves ar mušantis valandas, pakyli virš kasdienybės. Tai sena tradicija, kadaise turėjusi ir praktinę reikšmę, dabar – tik dvasinę, estetinę. Nors kai kuriuos žmones varpų skambėjimas tik erzina, ši tradicija neketina išnykti...

Teodora RAŠIMAITĖ

Prabilus apie varpininkus, vaizduotėje pirmiausia iškyla Viktoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“ varpininkas kuprius Kvazimodas, nuo vaikystės įsirėžęs į atmintį. Tačiau šiais laikais žmonių, dirbančių varpininkais, nors ir ne tokio dramatiško likimo, vargiai rastume. Kartais varpų skambėjimas būna užprogramuotas elektroniniu būdu, dažniausiai varpais skambina ar paprasčiausias melodijas išgauna zakristijonai, atliekantys bažnyčiose ir kitas pareigas. Paprastai varpu paskambinti gali bet kas, tačiau yra ir instrumentų, sudarytų iš skirtingo dydžio, vadinasi, ir skambesio varpų, vadinamų kariljonais, ir jais groti gali tik turintys muzikinį išsilavinimą ir dar specialiai to mokęsi žmonės.

Bažnyčios sovietiniais laikais buvo priverstos pasinerti į tylą, tačiau Viktorui ir Giedriui Kuprevičiams turime būti dėkingi už pirmąjį kariljoną, prabilusį Kaune, – daugelis dar iš senų laikų prisimena varpų muzikos koncertus Karo muziejaus sodelyje. Ilgą laiką jis buvo vienintelis, vėliau kariljonas atsirado Klaipėdoje, o neseniai – ir Vilniuje, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Pastaruoju groja Lietuvos kariljonininkų gildijos nariai.

Vilniaus kariljonas – didžiausias Baltijos šalyse ir vienas moderniausių pasaulyje. Praėjusį birželį Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo pašventinti varpai per vasarą buvo sujungti į vieną darnų muzikos instrumentą. Vilniaus kariljonas turi net 61 skirtingo dydžio varpą. Mažiausio svoris – 8 kg, didžiausio – 3 360 kg.

Taigi dabar Lietuvoje turime net tris kariljonus ir daugybę bažnyčių varpų, šiais laikais skambančių ne taip jau dažnai. Kai kurie žmonės protestuoja, kai varpai liūdnai skamba palydint žmogų į paskutinę kelionę...

Su varpais – dešimtmečius

Lietuvos kariljonininkų gildijos prezidentas Julius Vilnonis, jau kelis kartus grojęs ir naujuoju Vilniaus kariljonu, pasakojo, kad groti pradėjo 1983 m., mokėsi pas V. ir G. Kuprevičius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs dirigavimą, šiuo metu užimantis Kauno muzikinio teatro dirigento pareigas J. Vilnonis susižavėjo ir ypatingu instrumentu – kariljonu. Jis tuomet Kaune buvo vienintelis Lietuvoje. Buvo ir tebėra mažesnių varpų derinių, vadinamų mažaisiais kariljonais, tačiau iš tikrųjų kariljonu galima vadinti tik instrumentą, turintį ne mažiau kaip 23 varpus.

Varpai – tarsi bažnytinės kultūros dalis, tad ar nebuvo ši veikla sovietiniais laikais ribojama? Pasak J. Vilnonio, su bažnytine kultūra varpai siejasi tik iš dalies. Pirmieji kariljonai atsirado Olandijoje, Belgijoje ir buvo įrengti miestų varpinėse, žinoma, taip pat ir bažnyčiose. Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose kariljonus turi ne vienas universitetas. O kai yra kariljonas, paprastai būna ir žmogus, mokantis juo groti ir mokantis kitus. Muziko teigimu, varpų skambesys nėra bažnytinės liturgijos dalis, juo labiau kad bažnyčios viduje jis ne taip smarkiai girdėti – garsas labiau sklinda į apylinkes, tad greičiau varpus galima laikyti miestų kultūros dalimi.

Paklaustas, kokią muziką galima groti varpais, J. Vilnonis atsakė, kad beveik visą, nors, žinoma, ne viskas sėkmingai skamba. „Varpų muziką galima suskirstyti į dvi dalis – muziką, pritaikytą kariljonui, ir muziką, sukurtą būtent kariljonui. Buvo ne vienas kompozitorius, kūręs muziką būtent šiam instrumentui. Vienas iš žymesnių – Matiasas van den Geinas, Johano Sebastiano Bacho amžininkas, kūręs muziką klavesinui, kariljonui“, – sakė Lietuvos kariljonininkų gildijos vadovas.

Per pasirodymus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje J. Vilnonis teigė grojęs Juozo Naujalio „Svajonę“, Česlovo Sasnausko „Marija, Marija“, taip pat klasikinių kūrinių. „Stengiamės groti kuo įvairesnę muziką, kad klausytojams neįgristų“, – atviravo pašnekovas.

Kariljonininkų gildijai, kuriai J. Vilnonis vadovauja, priklauso keturi nariai: du – iš Klaipėdos ir du – iš Kauno. Taip pat yra vienas garbės narys iš Danijos, tiesa, jis jau miręs. Pašnekovas teigė nesijaučiantis esąs kokios nors išskirtinės draugijos narys, tiesiog Lietuva – nedidelis kraštas, mažai kariljonų – mažai ir varpininkų. Pavyzdžiui, Olandijoje yra apie 200 kariljonų, tad daug ir jais grojančiųjų. Yra kraštų, kurie išvis neturi kariljonų, sakykim, Italija, kitos Pietų Europos šalys. Nors Ispanijoje, Barselonoje, yra vienas kariljonas. Juo J. Vilnoniui teko groti. Beje, kariljonų yra ir Kanadoje, Meksikoje.

Vis dėlto šių muzikos instrumentų šalys – Olandija, Belgija, Vokietija. Tiesa, padėtis gali labai greitai keistis – Rusijoje nebuvo nė vieno kariljono, dabar yra Peterburge, Lenkijoje taip pat nebuvo, tačiau dabar atsirado, be to, lenkai turi kilnojamąjį kariljoną – jis neseniai buvo atvežtas į Lietuvą.
„Reikėtų suprasti, kad kariljonas – tai labai nepigus malonumas. Jis kainuoja milijonus, tad didelė sėkmė, kad Lietuvoje šių instrumentų turime net tris“, – pabrėžė muzikas.

Grojama ir kumščiais, ir kojomis

J. Vilnonis džiaugėsi, kad iš Lenkijos buvo atvežtas kilnojamasis kariljonas, mat paprastai kariljonininkai groja užsidarę aukštuose bokštuose, ir žmonės sunkiai įsivaizduoja, kaip tai vyksta – ar muzikantai tuos varpus stumdo, ar tampo... Iš tikrųjų varpus reikia judinti tam tikra klaviatūra, klavišai spaudomi ir kojomis, tiesa, groti reikia nemažos jėgos – klavišus prireikia stuktelėti ir kumščiais.

Pasaulyje yra apie 200 nuolatos grojančių kariljonininkų, jie vienas kitą daugmaž pažįsta, yra ir Pasaulinė kariljonų federacija – ji buria šių retų ir didingų instrumentų žinovus, sprendžia problemas, populiarina varpų muziką.

Pasaulinei federacijai priklauso ir Lietuvos kariljonininkų gildija. Ši organizacija taip pat rengia festivalius ir kas dvejus metus organizuoja pasaulinius kongresus vis kitoje valstybėje – į juos dažnai vyksta ir mūsų muzikantai, ir tikrai gėdos nėra padarę. „Varpų muzika nei Lietuvoje, nei pasaulyje neketina išnykti“, – kalbėjo Lietuvos kariljonininkų gildijos vadovas.

J. Vilnonis stebėjosi, kad žmonės kartais skundžiasi varpų skambesiu – esą trukdo miegoti ar atveja liūdnas mintis. „Nors sklinda toli, varpo garsas nėra itin garsus ir įkyrus, jis net kariljonininkui nekenkia. Muzikantai, kai groja, gali užsidaryti dureles, bet retai taip daro, nes garsas nėra kurtinantis“, – sakė pašnekovas. Tiesa, Kaune, kur bokštas žemesnis, garsas gali sklisti smarkiau, bet iš aukšto bokšto sklindanti muzika tikrai nėra triukšminga.

Paklaustas apie jausmą grojant varpais, kariljonininkas sakė, kad tas jausmas vis dėlto yra ypatingas – junti, kad muzika labai toli girdėti, ir ją girdi žmonės, net neatėję į koncertą, taigi tai – tarsi nelaukta dovana. „Varpų muzika neturėtų erzinti, ji kuria jaukią atmosferą“, – įsitikinęs muzikas.

Kilęs iš Azijos

Varpas – muzikos instrumentas, kilęs iš Azijos. Šiuo instrumentu galima išgauti daugiau kaip 50 įvairių skambesių – jų paslaptis glūdi varpo formoje. Būdavo sakoma, kad varpo skambėjimas nuveja piktąsias dvasias. Tai – žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis melstis, susikaupti, perteikiantis svarbią žinią.

Mokslininkai nustatė, kad varpų garsai veikia kaip ultragarso energijos generatoriai – jie naikina įvairių ligų sukėlėjus. Būdamas bažnyčioje ir klausydamas maldų ir varpų gausmo žmogus tampa sveikesnis.
Katalikų bažnyčiose pamaldų metu varpais pradėta skambinti VII amžiuje. Varpai buvo šventinami per specialias apeigas, jiems buvo suteikiami žmonių vardai, religinio pobūdžio pavadinimai, jie puošti ornamentais, herbais ir citatomis iš Šventojo Rašto.

Vilniaus katedros varpais skambinama kviečiant šv. mišių, atlikti „Viešpaties angelo“ maldą, per iškilmingas procesijas, minint svarbius religinio gyvenimo įvykius. Varpų skambėjimas – tai tarytum Dievo balsas, skirtas žmonėms.

Nuo seno varpai tarnauja žmonijai: jie buvo naudojami darbo ar karo pradžiai ir pabaigai, paliauboms pranešti, nugalėtojams pasveikinti, per švenčių iškilmes, religines apeigas (budistų, katalikų ir kt.), šamanų ritualus ir kt.

Kaip skelbia rašytiniai šaltiniai, variniai gongai, varpų proseneliai, buvo liejami Kinijoje jau 3 tūkstantmetyje pr. Kr. Dabartinės formos varpai paplito senosiose Mesopotamijos, Egipto kultūrose. Romėnai juos naudojo karo tikslais, varpų skambesys kvietė į pirtis, sueigas. Varpus gamino ir naudojo senovės asirai, graikai, šumerai ir kitos tautos. Seniausias išlikęs varpas, pagamintas 613 metais, yra Kelno katedroje.

Lietuvoje pirmieji didieji varpai atsirado XIV amžiuje. Manoma, kad mūsų šalyje pirmąjį varpą 1377 metais nuliejo varpų meistras vilnietis K. S. Skobeltas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje varpai dažniausiai buvo liejami ginklų liejyklose. Vienas iš seniausių varpų, nulietas XV amžiuje, yra išlikęs Kelmės bažnyčioje.

Ir mūsų laikais Lietuvoje yra meistrų, liejančių varpus. Prieš daugiau nei 20 metų Kretingos rajone, Kadagynėje, buvo nulietas Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios varpas, pavadintas Marijos Taikos Karalienės vardu, su įrašu „Kad kiekvienas dūžis sukeltų Dievo garbingumą ir Marijos gailestingumą laisvos Lietuvos žemei“. Šio varpo svoris – daugiau kaip trys tonos. Kadagynėje buvo nulieti ir kiti Kretingos ir kitų bažnyčių varpai.

Vidurdienio varpai

Mūsų šalyje nuo senų laikų buvo žinoma tokia tradicija: kaimeliuose ir miesteliuose, tris kartus per dieną skambant bažnyčių ir varpinių varpams, pakeleiviai ir vietiniai gyventojai nusiimdavo kepures ir kalbėdavo ar giedodavo „Viešpaties angelą“. Šią tradiciją Žemaitijoje įvedė vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jis 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinode „įstatymą Grigaliaus XIII, kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant poteriams skambintų, priėmė ir žmonėms apskelbė“.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvoje pranciškonų ir dominikonų vienuolijų pastangomis lenkų pavyzdžiu formavosi tradicija skambinti varpais po vakarinio „Viešpaties angelo“ ir per maldą „Sveika, Marija“ suskambinti devynis kartus (3 x 3) už mirusiuosius ir žuvusiuosius karuose. Vėlesniais laikais, varpams kviečiant melstis už mirusiuosius, kiekvienas melsdavosi apskritai už visus mirusiuosius, prie maldos „Viešpaties angelas“ pridėdamas ir „Amžinąjį atilsį“. Kai caro valdžia uždraudė bažnyčiose skambinti varpais, jų garsą pakeitė „Viešpaties angelo“ ir „Amžinąjį atilsį“ žodžiai. Nuo XX amžiaus pradžios, kai po gedulingų maldų bažnyčiose ir kapinėse imta laikytis Romos ritualo, „Viešpaties angelas“ ir „Amžinąjį atilsį“ tapo maldomis už mirusiuosius.

Ypatingas simbolis

Varpas – Lietuvai ypatingas simbolis, laisvės ženklas. Prisiminkime laikraštį „Varpas“, Vinco Kudirkos posmus: „Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu / Apreiškė žemei tekėjimą savo, / Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, / Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: / Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...“

Kaip priesaiką Amerikos lietuviai 1919 metais už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą. Jo šone įrašyti tokie žodžiai: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos!“