Miestų heraldikos ištakos Lietuvoje siekia viduramžius, kai miestų simbolius pradėta vaizduoti magistratų antspauduose. Herbas – ne paprasta emblema, o pagal tam tikras gana griežtas heraldikos taisykles sukurtas ženklas. Praeityje herbus kartu su įvairiomis privilegijomis miestams suteikdavo valdovai. Dabar Lietuvoje miestų ir miestelių herbus savo dekretais tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentė. Kas ir kodėl pavaizduota penkių didžiausių Lietuvos miestų herbuose?

Manvydas VITKŪNAS

Lietuvos miestų heraldika pirmąjį suklestėjimo laikotarpį išgyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Greta valstybės (valdovo) heraldinių simbolių egzistavo bei plito ne tik kilmingų asmenų, giminių herbai, bet ir miestų herbai. Jų žinoma jau iš XV–XVI a., o ypač daug (daugiau nei pusšimtis) dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių miestų ir miestelių herbus gavo XVIII a. pabaigoje, prieš pat valstybės žlugimą.

Carinės Rusijos laikais plačiau buvo naudojami ne miestų, o gubernijų ir apskričių herbai. Kai kurie senieji miestų herbai buvo modifikuoti. Pavyzdžiui, senasis Vilniaus miesto simbolis – šv. Kristoforas – iš pradžių buvo naudojamas herbe kartu su virš jo pavaizduotu Rusijos imperijos ereliu, o nuo 1845 m. pakeistas Vytį primenančiu raiteliu, tik jo skyde buvo vaizduojamas stačiatikių kryžius.

Sovietams herbai neįtiko

Tarpukariu profesionali miestų heraldika nespėjo deramai susiformuoti. Dailininkai miestų herbus dažniausiai piešė gana laisvai interpretuodami senuosius, suteiktus dar LDK laikais, toli gražu ne visada paisydami heraldikos taisyklių, kurios griežtai reglamentuoja herbo struktūrą, spalvų derinimą ir kitus herbo elementus.

Sovietmečiu būta drąsaus bandymo okupacinės sistemos sąlygomis pagal galimybes atkurti senuosius ir netgi kurti naujus Lietuvos miestų herbus. Šio darbo ėmėsi kultūros puoselėtojai, istorikai, menininkai. Deja, 1966–1970 m. prie sovietų Lietuvos kultūros ministerijos veikusi Respublikinė heraldikos komisija buvo uždaryta, apkaltinus jos narius nacionalizmu. Visgi komisija nuveikė nemažą darbą ir spėjo patvirtinti 46 Lietuvos miestų ir miestelių herbus. Sovietų valdžia juos uždraudė ne tik naudoti oficialiai, bet netgi vaizduoti ant suvenyrų.

Tvirtina Prezidentas

Antras ir išties didžiulis miestų ir miestelių heraldikos klestėjimo laikotarpis prasidėjo atgimimo metais, ypač atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1987 m. buvo atkurta Heraldikos komisija prie Kultūros ministerijos, o 1990-aisiais pertvarkyta į Heraldikos komisiją prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, tvirtindavusio herbų etalonus. Nuo 1995 m. Lietuvos heraldikos komisija – Prezidento kanceliarijos dalis. Prezidentas tvirtina herbus savo dekretais. Komisijai daugelį metų vadovauja žymiausias šiuolaikinės Lietuvos heraldikos specialistas, istorikas Edmundas Rimša.

Dabar Lietuvos miestų ir miestelių herbai kuriami išties profesionaliai, pasitelkiant heraldikos specialistų ir šią sritį išmanančių dailininkų pagalbą. Heraldikos komisijos neaprobuoti ir Prezidento nepatvirtinti įvairių gyvenviečių atstovų sukurti ženklai nėra ir negali būti vadinami herbais.

Nors Lietuvos sostinei Vilniui miesto (Magdeburgo) teisės Jogailos privilegija buvo suteiktos dar 1387 m., miesto herbas, pavaizduotas antspaude, žinomas tik nuo XVI a. Vilniaus simboliu tapo šv. Kristoforas, brendantis per upę, pasiremdamas lazda – auksiniu medžiu, kurio viršuje yra dvigubas kryžius, Lietuvoje dar vadinamas Vyčio kryžiumi ir laikomas Jogailaičių dinastijos simboliu. Ant kairiojo šventojo peties sėdi Kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu virš galvos. Šv. Kristoforo simbolis Vilniaus herbe – neatsitiktinis. Šv. Kristoforas (vardas reiškia „nešantis Kristų“) kadaise buvo pagonis, vėliau tapo uoliu krikščionybės skleidėju. Jo simbolis siejamas su iš sostinės vykusia krikščionybės sklaida Lietuvoje.

Vilniaus miesto herbas, kuriame pavaizduotas šv. Kristoforas, buvo naudojamas iki XIX a. pradžios. Carinės Rusijos valdžia „pakišo“ šventąjį po Rusijos ereliu, o 1845 m. išvis pakeitė herbą. Tarpukariu vėl naudotas Vilniaus herbas su šv. Kristoforo atvaizdu. Sovietmečiu toks religinis simbolis, savaime suprantama, netiko, todėl herbą Lietuvos sostinė atgavo tik 1991-aisiais.

Taip pat yra sukurtas didysis Vilniaus herbas. Jo centre pavaizduotas miesto herbas, o abiejose pusėse – po skydininkę deivę, iš kurių viena rankoje laiko virbais surištą vienybės simbolį kirvį, kita – teisingumo simbolį svarstykles, o šalia kojų – vilties simbolį inkarą. Virš miesto herbo jos laiko ąžuolų lapų vainiką, perrištą lietuviškos trispalvės juostele, o skydo apačioje parašyta „Unitas – Justitia – Spes“ („Vienybė – Teisingumas – Viltis“).

Kauno herbas – itin senas, menantis XV a. Miesto teises Vytautas Didysis Kaunui suteikė 1408 m. Miesto antspauduose gana greitai įsitvirtino tauro atvaizdas. Šie tuo metu Lietuvoje dar gausiai gyvenę dideli, galingi žvėrys buvo išties geras Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusio, svarbiu gynybiniu, prekybiniu, administraciniu, kultūriniu bei religiniu centru tapusio Kauno simbolis. Nuo XV a. pabaigos Kauno herbe tarp tauro ragų atsirado kryžius. Su tam tikromis modifikacijomis toks Kauno herbas gyvavo iki pat XIX a., kai iš pradžių Kauno miesto herbe taurą į apačią nustūmė dvigalvis erelis, o vėliau miesto herbą išvis nustota naudoti – jį pakeitė rusiškas Kauno gubernijos herbas.

Tarpukariu Kauno herbą iš pradžių atkūrė archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas, o 1935 m. naują, vykusį etaloną sukūrė dailininkas Jonas Burba. Sovietmečiu Kauno herbą bandyta atkurti, be abejo, pašalinus kryžių ir pasitelkus sovietinės Lietuvos vėliavos spalvas (raudoną, baltą ir žalią). Šmaikštuoliai juokauja, kad sovietiniame herbe tauras buvo kur kas liesesnis nei smetoniniame.

2009-aisiais buvo patvirtintas ir didžiojo Kauno miesto herbo etalonas. Jam vykusiai parinkti šį miestą daugelį amžių auginusios prekybos ir upių laivybos simboliai. Didžiajame herbe tradicinį herbą supa burinis aukso spalvos laivas sidabrinėmis burėmis. Viršutinėje herbo dalyje, aukso spalvos juostoje, įrašytas lotyniškas šūkis: „Diligite justitiam qui judicatis terram“ („Mylėkite teisumą, žemės valdovai“). Šis šūkis siejamas su šv. Mikalojumi, dažnai vaizduojamu senojo Kauno simbolikoje (kai kuriuose antspauduose, aktų knygose, kokliuose). Pirkliai, turėję didelę įtaką miesto ekonominiam augimui, rinkdavosi melstis į vieną seniausių Kaune Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Klaipėdos herbas – seniausias

Klaipėdos heraldinis simbolis – trys bokštai – žinomas nuo XIII a. pabaigos–XIV a. pradžios ir buvo naudojamas senuosiuose antspauduose. Klaipėda, tuo metu buvusi Vokiečių ordino valdose, miesto (Liubeko) teises gavo dar 1257–1258 m., todėl Klaipėda yra seniausias dabartinės Lietuvos teritorijoje esantis savavaldis miestas, o jo herbas laikomas seniausiu Lietuvoje.

Raudoname Klaipėdos herbo skyde vaizduojami trys bokštai, iš kurių centrinis yra su vartais, o du mažesni šoniniai bokštai stovi ant dantytų sienų, ir visa tai yra ant auksinio laivo korpuso. Virš bokštų žiba auksinės žvaigždės. Pasak heraldikos specialisto E. Rimšos, jos galėjo simbolizuoti labai svarbios Klaipėdos pilies gynybą ir apsaugą naktį.

Kieno veršis Šiaulių herbe?

Sudėtingas, į tris laukus padalytas ir dargi kunigaikštiška kepure vainikuotas Šiaulių miesto herbas buvo suteiktas kartu su laisvojo miesto teisėmis 1791 m., o šią privilegiją suteikė paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Herbe yra daug simbolių: meška (Žemaitijos kunigaikštystės simbolis), Dievo apvaizdos akis (rodanti, kad darbai vykdomi Aukščiausiojo valia), o štai veršis – ne kas kita, kaip karaliaus giminės (Poniatovskių) simbolis.

Didžiajame Šiaulių herbe pavaizduota purpurinė kunigaikštiška kepurė, o iš šonų herbą juosia laurų lapų šakelės.

Panevėžys – palyginti jaunas miestas. Ilgą laiką jis buvo Upytės pavieto dalis, tačiau ilgainiui Panevėžys nukonkuravo Upytę ir netgi tapo didžiausiu Aukštaitijos miestu. E. Rimšos duomenimis, Panevėžys savivaldos teises galėjo gauti dar 1791–1792 m., tačiau Panevėžio herbas žinomas tik iš carinės Rusijos šeimininkavimo Lietuvoje laikų. Išlikusio 1812-ųjų Panevėžio miesto antspaudo viršuje vaizduojamas dvigalvis Rusijos erelis, apačioje – miesto vartų bokštas. Būtent šis simbolis ir tapo Panevėžio miesto herbu.

Paradoksas, kad miesto, kurio senoji dalis yra gana vėlyva, o tikro senamiesčio, deja, nėra, herbe pavaizduota tai, ko Panevėžys niekada neturėjo, – raudonplyčiai miesto gynybinės sienos vartai su bokštu.

Šiuo metu Lietuvoje herbus turi visi savivaldybių centrai ir didelė dalis seniūnijų centrų.