Vakarinis Baltijos krantas lėtai kyla, o rytinis – lėtai leidžiasi į jūrą. Taip vanduo ir pasiglemžė kone visas mūsų pajūrio priešistorines gyvenvietes.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Kai buvome medžiotojai

Pirmieji žmonės rytinėse Baltijos pakrantėse galėjo pasirodyti jau prieš kokius 11 tūkst. metų, vėlyvajame paleolite. Prof. Algirdo Girininko duomenimis, dalis to laikotarpio gyvenviečių dabartinėse Latvijos, Lietuvos, Kaliningrado srities ir Lenkijos teritorijose buvo netoli tuometinių jūros krantų. Tik tie krantai tada buvo gerokai toliau į rytus nuo dabartinių: mat gėlavandenio Baltijos ledyninio ežero vanduo buvo net keliolika metrų aukščiau dabartinio jūros lygio. To meto žmonių bendruomenės buvo nedidelės ir jos retai užsibūdavo vienoje vietoje, nes daugiausia medžiodavo migruojančius šiaurės elnius.

Maždaug prieš 11 600 metų Baltijos ledyninio ežero vanduo prasiveržė pro ledynų sąsmauką pietų Švedijoje ir jūros lygis per labai trumpą laiką katastrofiškai nukrito. Šios Joldija vadinamos jūros krantai buvo toli į vakarus nuo dabartinių. Tų krantų pėdsakų išliko po vandeniu 39–47 m gylyje.

Joldijos jūros krantai ties Nida buvo beveik per 50 km į vakarus nuo dabartinių, ties Klaipėda – per 15 km, ties Palanga – per 30 km. Taip „nusausėjusi“ ir su vandenynu susijungusi jūra egzistavo apie 800 metų. Tuometinio pajūrio pakrantės apaugo miškais, juos kirto į jūrą įtekančios upės ir upeliai. Pakrantėse kelių kilometrų atstumu nuo jūros buvo nedidelių ežerėlių. Prie upių ir tokių ežerėlių ir gyveno ankstyvojo mezolito žmonės. Tai buvo nedidelės bendruomenės, kurios įsikurdavo vienoje vietoje laikinai arba ilgesnį laiką, bet kelerius metus vienoje vietoje negyvendavo.

Tuometinės jau sūrokos Joldijos jūros pakrantėse buvo gausu žuvies ir migruojančių paukščių, atsirado ruonių – visi tie gyvūnai buvo medžiojami ir gaudomi. Mat pajūryje mūsų protėviams buvo gerokai lengviau išmisti nei krašto gilumoje. Pradžioje pakrantės buvo apaugusios nedideliais berželiais, vėliau išaugo pušų miškai.

Tiriami povandeniniai miškai

Kaip pasakoja Klaipėdos universiteto profesorius archeologas Vladas Žulkus, jis su kolegomis jau yra atradęs to daugiau kaip prieš 10 tūkst. metų po vandeniu augusio pušų miško liekanų ir kartu su geologais jas tyrinėja. Reliktinio miško vieta yra ties Juodkrante 24–30 m gylyje. Čia po vandeniu išlikę daugiau kaip 100 pušų kelmų ir su šaknimis išverstų kamienų. Kelios dešimtys jų jau apžiūrėta.

Pušys jūros vandenyje užsikonservavo puikiai, todėl buvo nupjauti bandiniai jų amžiui datuoti, tai tiriant dendrochronologiniu (medžio rievių) metodu. Aktyviosios anglies datavimo metodu nustatyta, kad šių pušų amžius yra 10–11 tūkst. metų. Šis Lietuvos vandenyse išlikęs reliktinis miškas išties vienintelis toks radinys visai Lietuvos archeologų bendruomenei. Tiesa, žmonių gyvenimo įrodymų povandeniniame miške vis dar tebeieškoma...

Kataklizmų nestigo

O V. Žulkus toliau pagal atrastus artefaktus „skaito“ prieš tūkstančius metų vykusią dramą: neseniai atrastas minėtas pušų miškas buvo užlietas vandeniu, nes ledai užkimšo buvusią protaką į vandenyną ir Baltija vėl užsipildė gėlu vandeniu – susidarė Anciliaus ežeras. Dalis senovinio miško buvo nuplauta, dalis buvo užnešta jūrinėmis nuosėdomis.

Kaip tik tie užnešti medžiai ir išliko, vėliau dar kartą staigiai nuslūgus jūros vandeniui. Prieš 9 000–8 500 metų jūros pakrantėse, kurios buvo apie 30 m žemiau dabartinio jūros lygio, vėl susidarė nedideli seklūs ežerėliai, prie kurių ir šalia upelių vėl galėjo įsikurti žmonių bendruomenės. Ruoniai pasitraukė labiau į vakarus, kur vanduo buvo sūresnis, tačiau priekrantėje buvo pakankamai kitokių gyvūnų, paukščių ir žuvų. Pakrantėse plaukioti žmonės jau mokėjo pasidaryti luotus. Jūros pakrantės ir toliau buvo apgyventos tankiau nei atokesnės nuo jūros vietos.

Visi mezolito (vidurinio akmens amžiaus) žmonių gyvenimo pėdsakai buvo galutinai užlieti maždaug prieš 8 500 metų. Dabar juos rasti gali tik povandeniniai archeologai. Šiandien vis dar neįmanoma nustatyti, kiek tų priešistorinių gyvenviečių pagrobė jūra. Mat povandeninis pasaulis mums dar per mažai pažįstamas, juolab kad Žako Ivo Kusto išrastam akvalangui neseniai sukako tik 70 metų. Aišku tik viena: nenutrūkstamai kylant vandeniui, mūsų protėviai buvo priversti trauktis nuo gana patogių tai laikais gyventi jūros pakrančių. Kiek kartų tai teko daryti, kol kas archeologai dar negali pasakyti.

O jūros dugne dabar glūdi ir kadaise Baltijos pakrantėse buvusios ankstyvojo neolito gyvenvietės. Jau plačiai žinomos Šventosios akmens amžiaus gyvenvietės priskiriamos viduriniajam neolitui. Jos buvo įsikūrusios prie Šventosios upės senvagių, kartais išsiliejančių į ežerėlius. Įdomus yra tų kelių dešimčių gyvenviečių likimas. Dr. Rimutės Rimantienės tvirtinimu, visos Šventosios neolitinės gyvenvietės (datuojamos 3 779–1 984 m. prieš Kr. laikotarpiu) buvo sunaikintos štormų, kintančio jūros ir ežerų lygio ir potvynių.

Tų nelaimių priežastis, mano V. Žulkus, gal padėtų išaiškinti pastarųjų metų švedų mokslininkų tyrimai? Mat mūsų vakariniai kaimynai nustatė, kad apie 2 tūkst. m. pr. Kr. Švedijoje yra buvę du 6–7 balų stiprumo Žemės drebėjimai, kurie galėjo sukelti apie 10 m aukščio cunamio bangas rytinėse Baltijos pakrantėse. Tokio aukščio bangos galėjo lengvai nušluoti pakrančių gyvenvietes ne tik neolito laikais. Maždaug prieš 2 tūkst. metų kilęs kitas labai didelis Žemės drebėjimas Baltijos pakrantėse sukėlė net apie 20 m aukščio bangą. Kas tuomet atsitiko su žmonėmis, kurie gyveno pietrytinėse ir rytinėse Baltijos pakrantėse? Archeologai į šį klausimą kol kas taip pat dar nebandė atsakyti.

Baltija sunaikino ir vėlesnes gyvenvietes

Beje, vardija gamtos kataklizmus mūsų pašnekovas, mažesnės cunamio vilnys galėjo atsiristi ir nusiaubti mūsų pakrantę ir vėliau: 400 ir 1 100 m. po Kr. Gal todėl apie 100 km ilgio ruože nuo Palangos į šiaurę nežinoma nė vienos vikingų laikų gyvenvietės, buvusios pačiame pajūryje. Nors, atrodytų, tai buvo tiesiog idealios vietos kurtis šių vienu metu karių ir pirklių laikinoms ar nuolatinėms gyvenvietėms. Mat visoje šioje pakrantėje vikingų laikais yra buvusi susisiekiančių lagūninių ežerėlių virtinė su protakomis į jūrą. Tačiau žinomos kuršių gyvenvietės ir kapinynai yra rytinėse tų ežerėlių pakrantėse, net per kelis kilometrus nuo jūros kranto. Gal prisiminimai apie milžiniškas jūros vilnis ir vertė vietos žmones ieškotis gerokai saugesnių vietų?

O štai nuo akmens amžiaus Baltijos vandens lygis mažai besvyravo. Tiesa, kad ir palengva, rytiniame Baltijos krante jūros vanduo nuolatos kyla ir žemės pluta grimzta. To užtenka, kad jūra pasiglemžtų ir viduramžių gyvenviečių plotus. Nedideliame Šventosios žvejų miestelyje, kuris XVII a. tapo svarbiausiu Lietuvos jūrų uostu, Livonijos pusėje dar 1520 m. buvo pastatyta bažnyčia. 1637 m. rudenį kilęs didelis uraganas nuplovė į jūrą mūrinę Šventosios bažnyčią kartu su visu pusiasaliu, kuriame ji ir stovėjo. Ta mūsų „ramioji“ Baltija vis pasiglemždavo ir arčiau kranto stovėjusias šventojiškių sodybas.

Po didesnių štormų ir uraganų beveik kasmet Šventosios paplūdimyje aptinkama buvusių namų pamatų, medinių šulinių kvadrato formos rentinių ir daug visokių radinių. O senosios bažnyčios pėdsakus senieji žvejai nurodo esant nelabai giliai po vandeniu: pavasarį, kai vanduo skaidrus, esą dar matosi tos XVI a. buvusios bažnyčios pamatai.