Dauguma mūsų pro Vievio miestelį pralekiame greitkeliu net nepastebėję neišvaizdaus pastato, kuriame įsikūręs Žemės gelmių informacijos centras.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Pasak Žemės gelmių informacijos centro vadovo Vytauto Purono, visa informacija apie Lietuvos žemės gelmes kaupiama tik nuo 1951–1953 m., kai buvo pradėti detalesni mūsų šalies žemės gelmių tyrimai. Kerno saugykla, arba kernoteka, yra skirta centralizuotai saugoti tų gręžinių kernui. Kernas (iš vokiečių kalbos atėjęs terminas, reiškiantis „šerdis“) – cilindrinis uolienos stulpelis, išgautas iš žemės gelmių gręžiant koloniniu būdu. Tiesa, yra išlikę prof. Juozo Dalinkevičiaus ekspedicijos palei Šventosios upę prieškariu, 1933 m., gręžtų seklių gręžinių (keliasdešimties metrų) kerno pavyzdžiai. Vakarų Europoje, aišku, tokios saugyklos įrengtos kur kas seniau.

Iš viso minėtoje kerno saugykloje sandėliuojama daugiau kaip 23 tūkst. dėžių kerno. Visas jo ilgis sudaro beveik 141 km. Turint omenyje, kad tam skirtoje vienoje standartinėje dėžėje telpa vos 5 m kerno, galima įsivaizduoti, koks kalnas šių dėžių laikoma neišvaizdžiame gamybiniame pastate Vievyje. Nieko nuostabaus: šalyje per 64 metus jau išgręžti 1 147 gręžiniai.

Giliausias gręžinys ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse yra Žemaitijoje, Vydmantuose, šalia Kretingos. Rekordininkas išgręžtas 1992 m., tikintis panaudoti geoterminę energiją (sumanymas kol kas neįgyvendintas). Jo gylis – 2 564 m, 400 m iš jų – kristaliniame pamate. Tai giliausiai į kristalinį pamatą įgręžtas gręžinys.

Šiuo metu saugykla jau beveik užpildyta, todėl ateityje reikėtų ją ir išplėsti, ir būtinai pritaikyti lankytojams. Juolab dabar naujo kerno atkeliauja ne tiek jau ir gausiai. Didžioji dalis kernotekoje esančių uolienų pavyzdžių yra iš 1980–1986 m. laikotarpio, kai vakarinėje Lietuvos dalyje intensyviausiai buvo ieškoma (ir rasta) naftos ir vykdomas geologinis kartografavimas. Būtent tų tyrimų pagrindu ir veikia dabartiniai naftos gręžiniai.

Kernas – tikra geologijos istorija

Vakarų Europoje, kaip jau minėta, tokios saugyklos įrengtos gerokai anksčiau. Mat Vokietijos, Čekijos ar Vengrijos teritorijose jau viduramžiais buvo kasamas sidabras, auksas, varis ir pusbrangiai akmenys. Vėliau, Šviečiamajame amžiuje, vis didesnį svorį visuomenėje įgaunantys mokslininkai atkreipė dėmesį į tas gręžinių „dešreles“ – kerną.

Tačiau europiečių pastangos nublanksta prieš senovės egiptiečių užmojus. Kairo ir Londono archeologijos muziejuose yra saugomas kernas, išgręžtas Gizos piramidžių akmens luituose apie 3 000 m. pr. Kr. Jį tikri to meto profesionalai išgręžė naudodami bronzinius vamzdžius, inkrustuotus brangakmeniais (šią technologiją žymiai vėliau, jau XX a., perėmė šiuolaikiniai geologai – kietmetalio grąžtų galvutes inkrustuodavo smulkiais deimantais). Vis dėlto moksliniais tikslais kerną saugyklose pradėta kaupti tik praeito amžiaus pradžioje.

Tuomet prasidėjo naftos ir kitų naudingųjų iškasenų paieškų bumas, o geologai labai greitai suvokė: kernas – tai unikalus ir išsamus informacijos apie žemės gelmes (jų sandarą, sudėtį, angliavandenilių paplitimą) šaltinis. Tik pasitelkus kerną galima atlikti eksperimentus, kurių metu ir apskaičiuojami ten, žemės gelmėse, slypintys naftos, anglių ar dujų ištekliai. O turint tokią informaciją visai nesunku didinti gavybos apimtis.

Antraip geologine paieška užsiimančių kompanijų lauktų daugiamilijoniniai nuostoliai, ypač jei būtų gręžiami kelių kilometrų gylio gręžiniai. Todėl išsivysčiusiose šalyse kerno ir informacijos, gautos iš jo, saugojimas yra laikomas valstybinės reikšmės uždaviniu. Nors, pavyzdžiui, latviai dar tik ruošiasi įsirengti tokią saugyklą. Mus su latviais nuolat lenkiantys estai jau turi net keturias kerno saugyklas. Pavyzdingai atrodo kerno saugyklos Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

Beje, kiek kainuoja metras kerno? Pasak V. Purono, tai brangus tyrimo medžiagos išgavimo būdas: iškelti 1 m kerno kainuoja vidutiniškai 1 300 eurų. Be to, priklausomai nuo gręžinių gylio, šių darbų kaina tiesiog šoka į dangų: kerno iškėlimo iš 30 m ir 2 000 m gylio gręžinių kainos skiriasi apie tūkstantį kartų). Be abejo, gręžimą brangina vietovės sąlygos, gręžiamos uolienų kietumas, daugiau ar mažiau gendanti gręžimo technika (nuo to neapsaugotos net didžiausios kompanijos) ir kt.

Lankytojų netrūksta

Pasirodo, kernas, kaip pagrindinis informacijos apie žemės gelmes šaltinis, domina mokslininkus, tiriančius geochemines, fizikines uolienų savybes, nagrinėjančius paleontologinius radinius ir taip atkuriančius praeities gamtinius procesus, jų raidą, naudingųjų iškasenų susidarymą. Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų profesoriai ir doktorantai, Gamtos tyrimų centro mokslininkai, Lietuvos geologijos tarnybos ir įvairių geologijos įmonių specialistai yra svarbiausi informacijos iš kerno gavėjai.

Tačiau itin įdomi Lietuvos žemės gelmių istorija traukia ir kitų šalių geologus. Mat virš kristalinio pamato Lietuvos teritorijoje yra susiformavusi tokia vėlesnių geologinių sluoksnių maišalynė, kad užsienio geologams net pavydas ima. Todėl mūsų kernotekos paslaugomis Vievyje naudojasi specialistai iš kone visų žemynų – nuo Kanados iki Australijos. Juolab kad būtent čia ir prasideda naudingųjų iškasenų paieškų Lietuvoje planavimas: juk kam gręžti naują brangų gręžinį, kai galima tarsi bibliotekoje atsiversti žemės gelmių knygą kernotekoje. Todėl dabar geologai, prieš gręždami, visada pasidomi, ar yra kerno iš vienos ar kitos vietovės.

Be to, kiekviena Vievio saugykloje esanti dėžė su kernu yra nufotografuota, tik iki 2004 m. tai buvo fotonegatyvai. Reorganizavus Lietuvos geologijos muziejų į Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centrą, visos žinios apie kerną kaupiamos Valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje (GEOLIS), čia saugomi jau skaitmeniniai kerno atvaizdai.