Automagistrale nuo Vilniaus iki Vievio ir atgal... Atrodytų, labai trumpas kelionės automobiliu maršrutas, tačiau jo pakanka, norint įdomiai ir turiningai praleisti vieną laisvadienį.

Manvydas Vitkūnas

Išsukę į automagistralę Vilnius–Kaunas, artėjame Grigiškių link. Miške dešinėje kelio pusėje, tarp magistralės ir Neries, yra pilkapynas, kuriame mūsų protėviai savo mirusiuosius laidojo I tūkstantmečio antrojoje pusėje. 1972–1977 m. archeologės Onos Kuncienės vadovaujama ekspedicija ištyrė čia pusšimtį pilkapių, rado gana gausiai įkapių. Tyrimai padėjo kur kas geriau pažinti lietuvių genčių laidoseną viduriniajame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Netoliese yra ir Naravų piliakalnis, o į pietus nuo automagistralės – Grigiškių piliakalnis. Šis kraštas tankiai apgyvendintas nuo seno, todėl čia išties gausu įvairių epochų archeologinių paminklų.

Grigiškės ir jų įžymybė – akvedukas

Pasiekiame Grigiškes. Dabar ši gyvenvietė – Vilniaus miesto dalis, tačiau dar iki 2000 m. ji priklausė Trakų rajonui. Grigiškės turi savo herbą. Jame vaizduojama tauro galva su kryžiumi, kurį apsivijęs žaltys su nedidele karūna. Ženklų pagrindu tapo istorinis vandenženklis (žinomas nuo XV a. pradžios), simbolizuojantis vietos pramonę ir čia nuo seno gaminamą kokybišką popierių. Grigiškių gyvenvietės atsiradimas neatsiejamas nuo popieriaus gamybos. 1922 m. verslininkas Grigorijus Kurecas prie Vokės upės, netoli jos žiočių į Nerį, pradėjo statyti didelį popieriaus fabriką. Vieta buvo labai patogi – netoli Vilniaus, šalia Neries, kuria buvo atplukdomi medienos sieliai, ir sraunios Vokės upės, savo vandeniu sukusios fabriko turbinas.

Prie pat kelio matome neįprastą ilgą gelžbetoninį statinį su arkomis. Daugelis jų dabar užmūrytos ir paverstos garažais. Tai mūsų šalyje unikalus inžinerinis statinys – akvedukas. Šiuo 800 metrų ilgio įrenginiu Vokės vanduo tekėjo iki popieriaus fabriko ir krisdamas suko turbinas. Šalia Grigiškių popieriaus fabriko, veikiančio ir mūsų dienomis, išaugo didelė gyvenvietė.

Sraunioji Saidė

Grįžtame į automagistralę. Tarp Grigiškių ir Rykantų, vidury greitkelio, žaliojoje juostoje, šlama Maišinės ąžuolas, dar vadinamas Viktoro Bergo vardu. Pasakojama, kad prie jo 1812 m. buvo susitikę imperatorius Napoleonas ir rusų karvedys Michailas Kutuzovas. Tai veikiausiai legenda, o štai tikras faktas: gražuolis ąžuolas nebuvo nupjautas tiesiant automagistralę ir mus džiugina iki šiol aplinkosaugininko V. Bergo dėka. Sovietmečiu, kai buvo tiesiama magistralė, jis sugebėjo įrodyti, kad reikia koreguoti projektą ir medį išsaugoti.

Nuo automagistralės sukame į dešinę, Stirnių link. Pravažiuojame liūdesį keliančius buvusio reabilitacijos centro „Aušveita“ pastatus. Viskas išdaužyta, nuniokota... Netrukus kairėje keliuko pusėje suboluoja įspūdingas Stirnių piliakalnis, nuo jo viršūnės atsiveria vaizdas į Neries slėnį. Piliakalnio papėdėje teka trumpas (vos 5 kilometrų ilgio), bet labai sraunus Saidės upelis. Palei jo pakrantes įrengtas pažintinis takas. Čia visur rasime įrengtas rodykles, informacinius stendus.

Neries upės slėnis ir aplinkiniai plotai tarp Vilniaus ir Kernavės – Neries regioninio parko teritorija. Čia įrengta nemažai pažintinių takų, smulkiosios turizmo infrastruktūros objektų. Rengiantis kelionei, labai daug informacijos galima rasti Neries regioninio parko interneto svetainėje.

Saidė nutrūktgalviškai garma per nemenkus riedulius į savo plačius vandenis plukdančią Nerį. Saidės ir Neries santaka – ypatinga vieta, kurioje norisi pabūti ilgiau, pasiklausyti vandens šniokštimo. Kairiajame upelio krante prie pat žiočių stūkso didysis Saidės akmuo, kurio aukštis apie pusantro, o plotis – pustrečio metro. Neris šioje vietoje taip pat akmenuota. Saidės rėva – didžiausia Neryje. Vietos gyventojai ją vadina Velnio tiltu ir pasakoja, esą kadaise velnias čia pradėjęs statyti akmeninį tiltą, bet pragydus gaidžiui, nelabasis išbarstęs akmenis upėje.

Šalia Stirnių plyti didžiuliai kolektyvinių sodų masyvai. Pro juos keliaujame į Rykantus. Ši nedidelė gyvenvietė gali pasigirti dviem įdomiais paveldo objektais – akmenimis grįsta senojo kelio Vilnius–Kaunas atkarpa, einančia per pačius Rykantus ir toliau į šiaurės vakarus išilgai geležinkelio, bei įspūdinga Švč. Trejybės bažnyčia, prie kurios privažiuoti galima iš automagistralės pasukus į gruntinį kelią. Dabartinė Rykantų bažnyčia pastatyta XVI a. antrojoje pusėje tuometinio Rykantų savininko Mikalojaus Talvošo lėšomis. Pats bažnyčios fundatorius palaidotas šios bažnyčios rūsyje. Šventovė renesansinė, su gotikos elementais.

Interjeras puoštas gausiomis XVII–XVIII a. tapytomis freskomis, čia yra ir vertingų paveikslų. Rykantų bažnyčia, kaip ir gyvenvietė, buvo smarkiai nuniokota per 1812 m. karą tarp Prancūzijos ir Rusijos. Rusų rašytojas Levas Tolstojus Rykantus minėjo savo romane „Karas ir taika“. Šios vietovės neaplenkė ir vėlesnių laikų kovos. 1920 m. ties Rykantais vyko lietuvių ir lenkų pajėgų kautynės. Lietuvos kariuomenė priešus sustabdė ties Vieviu.

Kelių muziejus: užsukti būtina!

Toliau keliaujame į Vievį. Ties Lazdėnais šmėkšteli geltonas buvusios muitinės, veikusios prie demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto, pastatas.

Vievis daugeliui žinomas – jį perpus dalija automagistralė. Tačiau važiuodami greitkeliu, pamatome tik dalį Vievio įdomybių. Pirmiausia į akis krenta Dievo Motinos Užmigimo (Ėmimo į dangų) cerkvė, pastatyta 1843 m. Vievis nuo XVII a. buvo svarbus Lietuvos stačiatikių centras – čia veikė cerkvė, vienuolynas, Šventosios Dvasios brolijos spaustuvė. 1619 m. joje išspausdinta Meletijaus Smotickio „Slavų gramatika“. Įdomu, kad iš šios knygos mokėsi būsimas garsusis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas. Vievio, kaip spaudos centro, reikšmę rodo ir miesto herbas, vaizduojantis rankinį spausdinimo presą.

Centrinės Vievio dalies nuo automagistralės nepamatysime, tad sukame į miestą. Pagrindinė miesto aikštė stebina monumentų įvairove. Šalia Šv. Onos bažnyčios, savo geltonplyčiais mūrais puošiančios miestą nuo 1931 m. (o pirmoji katalikų bažnyčia Vievyje pastatyta dar XVI a.), stūkso paminklas sovietinės armijos kariams. Čia pat, centrinėje aikštėje, yra ir jų kapinės. O visiškai šalia – kuklus neseniai pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II.

Vievis gali pasigirti unikaliais muziejais. Vienas jų – Žemės gelmių informacijos centras, įkurtas sujungus buvusį Geologijos muziejų ir kerno saugyklą. Čia kaupiama informacija ir eksponatai, liudijantys Lietuvos geologinę raidą ir geologinių tyrimų istoriją.

Labai smagu su visa šeima ar draugų būriu užsukti į Lietuvos kelių muziejų, kuris veikia valstybės įmonės „Automagistralė“ patalpose. Įspūdingą kelių istorijos, kelių priežiūros technikos, senųjų automobilių ekspoziciją papildo senovinių buities rakandų ir netgi medžioklės trofėjų rinkiniai. Ypatingo žavesio suteikia muziejaus vadovo Juozo Stepankevičiaus gyvi, sąmojingi pasakojimai.

Iš Vievio sukame į šiaurę – Kazokiškių link. Pravažiuojame daug aistrų kėlusį sąvartyną. Šįkart jis nepalieka labai slogaus įspūdžio – teritorija aptverta, sąvartyno prieigos tvarkingos.

Kazokiškių miestelyje verta aplankyti įdomių baroko ir klasicizmo formų derme pasižyminčią Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčią. Pirmoji šventovė čia iškilo XVII a. pradžioje, o dabartinė bažnyčia, baigta statyti 1790 m., garsėja vertingais paveikslais, iš kurių garsiausias – Švč. Marijos Nugalėtojos su vaikeliu Kristumi paveikslas su metaliniais apkaustais. Verta pasivaikščioti ir po čia pat, šventoriuje, įrengtas kapines, kuriose galima pamatyti labai įdomių senovinių akmeninių paminklų, puikių meninių formų kryžių.

Nuo Kazokiškių keliaujame į rytus ir Zabarijos kaime vėl grįžtame į Neries regioninio parko valdas. Tikrai verta nepatingėti žvyrkeliu nuvažiuoti keletą kilometrų nuo Zabarijos iki Grabijolų etnokultūrinio kaimo. Čia gražiai prižiūrimos, skoningai tvarkomos senovinės sodybos, išsaugotas autentiško gatvinio rėžinio kaimo vaizdas ir dvasia.

Nuo Grabijolų puikiais vaizdais žavinčiu Neries slėniu grįžtame atgal į Zabarijos pusę ir sukame Paaliosės link. Kairiajame Neris krante galime aplankyti ne vieną pilkapyną. Pasiekus kelią, jungiantį Vievį su Maišiagala, ir jį pervažiavus, čia pat ir Kernavė. Galime keliauti dešiniuoju Neries krantu. O mes vis dėlto liekame kairėje Neries pusėje. Automobiliu, o dar geriau – dviračiais, leidęsi Neries regioniniame parke įrengta 23 kilometrų ilgio kairiojo Neries kranto turizmo trasa, galime į valias grožėtis upės slėniu.

Viena įdomiausiu trasos vietų – Neryje stūksantys Verkšionių akmenys, vadinami „Užkeikta veselia“. Legenda byloja, kad kartą įsimylėjėliai norėję tuoktis, bet jaunosios motinai labai nepatikęs būsimasis žentas. Jaunieji nepaisę motinos valios ir vis dėlto surengę vestuves. Įpykusi moteriškė prakeikė jaunuosius: „Kad jūs akmenimis pavirstumėte!“ Kai vestuvininkai kėlęsi per Nerį, visi vežimai apvirto ir vestuvininkų pulkas akimirksniu pavirto akmenimis. Taip ir guli sustingę amžiams upės vagoje srovės skalaujami pabroliai bei pamergės...

Pravažiavę šiuo maršrutu, grįžtame į automagistralę. Lieka dar užsukti į kurią nors pakelės užeigą!