Leidykla „Briedis“ lietuvių skaitytojams pristato jau trečiąją britų istoriko Stepheno Turnbullo knygą „Nindzė. Atskleidžiant mitą“. Ne vieną veikalą apie japonų kultūros fenomenus parašęs autorius nusprendė pagaliau atskleisti populiarųjį nindzės mitą, išsiaiškinti jo kilmę ir raidą.

Nuo galvos iki kojų juodais drabužiais užsimaskavęs nindzė, sliūkinantis į pilis surinkti svarbiausios informacijos, dažnai laikomas geriausiu slaptojo karo meistru, kuriam būdingos kone antgamtiškos kovos menų galios. Jis geba atlikti nepaprastus žygdarbius, klaidindamas priešus paslaptingais rankų judesiais arba svaidydamas aštrias geležines žvaigždes.

Taip įprastai vaizduojamas nindzė, tačiau toks įvaizdis yra gerokai perdėtas. S. Turnbullas yra nindzių srities ekspertas ir tiria šį fenomeną kritiškai – nuo pasakojimų apie slaptas operacijas Japonijos pilietinių karų metu iki modernaus antžmogio nindzės pasirodymo komiksų knygose. „Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – atviras, žavingas ir patikimas mokslinis darbas apie garsiausius Japonijos slaptuosius karius. Priešingai nei ankstesnėse knygose šia tema, autorius nepriima nindzės už gryną pinigą. Remdamasis autentiškais japoniškais šaltiniais, autorius įrodo, kad daugybė gerai žinomų nindzių tradicijos bruožų, pavyzdžiui, juodi drabužiai ir geležinės žvaigždės, yra naujai išrasti.

Ši knyga buvo parašyta bendradarbiaujant su Japonijos Mijės universiteto nindzių studijų skyriumi, kuriame knygos autorius yra kviestinis profesorius. Tai vienintelė mokslo institucija pasaulyje, kurioje mokomasi tik apie nindzes. Tokie gausūs ištekliai leidžia patikinti, kad knyga taps pavyzdiniu darbu šia tema.

„Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – originali knyga, kurioje vikriai manevruojama tarp painių ir kontroversiškų temų. S. Turnbullas pagirtinai demaskuoja ir tyrinėja XX a. neatsakingas praeities darbų interpretacijas, o kartu jam pavyksta grąžinti ir istorinį nindzės pavadinimą „šinobis“. Knyga baigiama detaliu tyrimu apie nindzę populiariojoje kultūroje: kino filmuose, animacijoje ir teminiuose parkuose.

Knygos ištrauka

Tojotomis Hidejošis mirė 1598 metais, palikdamas savo penkiamečiui sūnui Hidejoriui (Hideyori) naujai suvienytą Japonijos sritį. Suprasdamos vaiko valdovo silpnybes, susikūrė dvi ginkluotos Išidos Micunario (Ishida Mitsunari) ir Tokugavos Iejasu grupuotės. Jų konkurencija pasiekė kulminaciją 1600 metais Sekigaharos mūšyje. Jame pergalę iškovojęs Iejasu įkūrė Tokugavų šiogūnatą. Koka taip pat dalyvavo Sekigaharos kampanijoje. Tačiau šios žemės istorija sudėtinga, mat jos žmonės buvo susiskaldę po patirto pralaimėjimo Nobunagai.

Be to, jie ilgai tarnavo Tokugavų šeimai. 1597 metais Iejasu paskyrė atlyginimą Takaminei Šindzaemonui (Takamine Shinzaemon) ir dar dešimčiai kitų Kokos vyrų. Pietinėje Omio dalyje Kokos vyrai tarnavo Iejasu karvedžiui Jamaokai Doamiui Kagetomui (Yamaoka Dōami Kagetomo; 1540–1603 m.), kuriam Tokugava patikėjo Nagašimos pilį.

1582 metais mirus Nobunagai, Jamaoka Doamis, kaip ilgametis Tokugavų šalininkas, puikiai tarnavo Odai ir Tokugavai. Tuo metu jis saugojo Setos pilį, stūksančią šalia strategiškai svarbaus Setos tilto, kurį sunaikino, bandydamas neleisti uzurpatoriui Akečiui Micuhidei pasiekti Adzučio pilies. Tokia gudrybė privertė Akečį tik šiek tiek atidėti planus sunaikinti puikiąją tvirtovę. Tačiau Doamis taip pat pagelbėjo Tokugavoms: jis padėjo Tokugavai pabėgti per Igą.

1600 metais, pradėjus vykdyti Sekigaharos kampaniją, Doamio Kōka shū buvo Nagašimoje, nors jų tėvynė Koka ir tapo priešo teritorija: Minakučio feodas dabar priklausė nebe Nakamurai Kazūdžiui, o Nacukai Masaijė (Natsuka Masaie; 1562–1600 m.). Galiausiai Masaijė paskelbė, kad palaiko konkurento grupuotę, vadovaujamą Išidos Micunario. Toks sprendimas visiems brangiai kainavo.

Didžioji Sekigaharos kampanija pradėta vykdyti, kai Tokugava Iejasu buvo priverstas vykti į šiaurę, sulaukęs Uesugio Kagekacu (Uesugi Kagekatsu) grasinimo Tohoku regione. Išida Micunaris labai aktyviai veikė Kioto apylinkėse, todėl abiem konkurentams buvo itin svarbu užgrobti priešo pilis. Viena tokių pilių buvo Takatoris Jamato žemėje.

Pasirinktas vyras iš Kokos, „turintis šinobiams būdingų įgūdžių“, kad įsliūkintų į Takatorio pilį, lipdamas stačiomis uolomis ir medžių šaknimis. Įgula būtent to ir laukė – ji pritvirtino prie medinių terkšlių virves, padedančias sugauti įsibrovėlį gyvą. Jam buvo nurėžta nosis ir ausys, nupjauti kojų bei rankų pirštai. Tokį jį atgal nusiuntė užpuolikams, kad parodytų, kokio elgesio gali tikėtis.

Strategiškai svarbiausia Tokugavų bazė buvo Fušimio pilis, stūksanti į pietus nuo Kioto. Kokos vyrai ją aktyviai gynė, vykstant vienam lemtingiausių Sekigaharos kampanijos įvykių. Fušimį valdė Toris Mototada (Torii Mototada). Tarp pilies įgulos narių buvo daugiau nei šimtas samurajų iš Kokos, į Fušimį išsiųstų, vadovaujant Jamaokos Doamio jaunesniajam broliui Kagemicu (Kagemitsu). Jie buvo dislokuoti pilies kieme, vadinamame Nagoja maru.

Taip gerai ginamą tvirtovę sunku buvo kuo nors nustebinti, todėl reikėjo parengti įmantrų planą. Nacuka Masaijė iš Išidos grupuotės valdė Minakučio pilį Kokoje, kurioje gyveno šios žemės karių šeimos, taip pat, vyrams išvykus, paimtas ne vienas įkaitas. Į pilį buvo paleista strėlė su laišku. Jame rašoma, kad vyrai (skirtinguose šaltiniuose teigiama, jog jų buvo nuo 2 iki 18) bus dosniai apdovanoti, jei bendradarbiaus su Nacuka ir padegs Fušimio pilį. Tačiau jeigu atsisakys, jų žmonos bei vaikai bus nukryžiuoti.

Bandydami išgelbėti savo šeimas, Kokos vyrai išdavė kolegas – jie padegė bokštą ir netgi nugriovė dalį sienos. Į pilį įsiveržė priešo kariai. Ilgai truko žūtbūtinė kova. Galiausiai Fušimio pilis neatsilaikė. Prarasta daug vyrų, tarp jų ir ištikimų likusių Kokos karių. Vis dėlto jiems taip pat pavyko pasiglemžti ir daug priešo karių gyvybių, todėl Iejasu išlošė nemažai laiko. Tai padėjo karo vadui pasiruošti Sekigaharos mūšiui. Išdavikai iš Kokos buvo sugauti gyvi ir Iejasu nurodymu nukryžiuoti.

Įvykdžius Sekigaharos kampaniją, Jamaoka Doamis žiauriai atkeršijo Nacukai Masaijė, nugalėjęs jį Minakučio pilyje. Masaijė, kuris pabėgo iš Sekigaharos nepaleidęs nė vieno šūvio, prarado viltį ir nusižudė. Minakučio feodą pradėjo tiesiogiai valdyti Tokugavų šeima, o Iejasu svarstė, kaip pasielgti su Koka. Jis nusprendė, kad ilga Jamaokos Doamio tarnyba Tokugavoms ir šimto Kokos vyrų žūtis nusveria keleto jų išdavystę, todėl priėmė Fušimio pilyje mirusių vyrų palikuonis į Iejasu tarnybą, o jų vadu paskyrė Doamį.

Šis vyras gavo 9 tūkstančius koku, 4 tūkstančius iš jų skyrė savo dvarams Kokoje. Apie Kokos vyrus nepateikiama jokių žinių iki tol, kol jie pradėjo tarnauti Edo pilies sargyboje kartu su Igos vyrais. Tą dalinį sudarė 10 raitų samurajų ir 100 pėstininkų. Tie patys vyrai vėliau, 1614–1615 metais, kovėsi apsiautus Osaką. Tačiau ten jie tarnavo kaip muškietininkai, o ne kaip šinobiai. Šie hyakunin gumi (šimto vyrų būriai) kartu su panašiais daliniais iš Igos ir Negoro gynė Edo pilį, naudodamiesi pačiais geriausiais ginklais, kokius tik tada buvo įmanoma gauti.

Kokos kariai paskirti tarnauti Edo pilyje, atlyginant jiems už gerą tarnybą, taip pat kaip buvusiems bendražygiams iš Igos, padėjusiems Iejasu pasprukti 1582 metais. Nors įprastai aiškinama, kad Tokugava Iejasu taip pasielgė sąmoningai, norėdamas po savo sparnu priglausti stiprius bei nepriklausomus kariuomenės dalinius iš Igos ir Kokos. Tada jis įgijo išskirtinę teisę jais pasinaudoti – tai sumažino tikimybę, kad galimi konkurentai kovai su juo pasitelks šinobius.

Dabar tikiu, kad situacija klostėsi ne visai taip, nes jie buvo paskirti tarnauti Edo pilyje dėl to, kad Iga ir Kōka shū buvo integraliai įsilieję į Tokugavų karinę visuomenę. Jie niekada nebuvo labai atsiskyrę nuo Tokugavų. Todėl šį nindzės mito aspektą geriau paaiškina artimi santykiai su valdančiąja Tokugavų šeima, o ne tariama nepriklausoma veikla.