Leidykla „Briedis“ pristato Masačusetso technologijos instituto profesorės Kate Brown knygą „Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“. Tai jau ne pirmoji leidyklos išleista knyga apie prieš 35 metus Šiaurės Ukrainoje įvykusią baisiausią branduolinę avariją pasaulyje, tačiau šį kartą nagrinėjama ne pati tragedija ar jos priežastys, o tai, kas vyko ir tebevyksta po jos.

Ne vieną apdovanojimą pelniusi amerikiečių istorikė į dienos šviesą iškelia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei. Knygoje atskleidžiamos šiurpinančios detalės apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius.

Raudonasis Kryžius ir „Greenpeace“ siekė pagelbėti aukoms, tačiau klimpo sovietmečio ir posovietinėse peripetijose. Branduolinę pramonę palaikantys užsienio diplomatai ir mokslininkai neigė faktą apie radiacijos sukeltą plataus masto visuomenės sveikatos krizę, o Černobylio istorija buvo sėkmingai pagražinta: oficialioje mirčių statistikoje aukų skaičius svyruoja nuo 31 iki 54. Iš tikrųjų pasklidusi jonizuojančiosios spinduliuotės apšvita vien Ukrainoje sukėlė nuo 35 000 iki 150 000 mirčių.

Ši katastrofa įtraukė milijonus žmonių ir pareikalavo virtinės kompleksinių veiksmų. Pirmoji knygos dalis skirta veikėjams, kurie reagavo iš karto ir įvertino bei likvidavo pasklidusios radiacijos padarinius. Antrojoje kalbama apie žmones, kurie liko užterštose teritorijose ir toliau gamina bei vartoja produkciją, nepaisydami juos gaubiančio radioaktyviųjų dulkių debesies. Trečiojoje tyrinėjama Pripetės pelkynų, kur veikė Černobylio atominė elektrinė, ekologija bei istorija. Ketvirtojoje dalyje apie politiką pažvelgiama į sovietų vadovus, kurie įslaptino Černobylio situaciją ir šią tragediją panaudojo savo priešininkams šmeižti. Penktojoje susitelkiama į sovietų tyrėjų medicininius atradimus. Šeštojoje aiškinamasi, kaip Černobylio situaciją valdė tarptautinės agentūros, Sovietų Sąjungai subyrėjus į dulkių debesį. Baigiamojoje dalyje aprašoma, kaip įvaldžiusieji išlikimo meną sugebėjo toliau gyventi pasikeitusioje aplinkoje.

Sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje padarytos žalos tiksliai neįvertino joks stambesnis tarptautinis tyrimas, Japonijos lyderiai buvo palikti kartoti daugelį tų pačių klaidų ir po 2011-ųjų Fukušimos branduolinės nelaimės. Pasitelkdama dešimtmetį vykdytą archyvų duomenų analizę, taip pat Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje gautų interviu medžiagą, K. Brown atskleidžia visą pragaišties ir bandymų ją nuslėpti paveikslą. Mokslininkės išvados neišvengiamai verčia pripažinti faktą, kad judame link ateities, kuriai išlikimo vadovas dar turi būti parašytas.

„Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“ tapo 2019 metų Nacionalinės knygų kritikų draugijos finalininke negrožinės literatūros kategorijoje, o žurnale „The Economist“ ši knyga apibūdinta kaip autoritetingas istorinių tyrimų, tiriamosios žurnalistikos ir poetinių reportažų derinys.

Knygos ištrauka

Baltarusijos lunatikai

Vis sugrįždavau prie sveikatos įrašų archyvuose, nes man buvo sunku jais patikėti. Ar iš tikrųjų ten, kur gyveno keturi milijonai žmonių, buvo kilusi visuomenės sveikatos katastrofa, kurios pasaulis nepastebėjo? Norėjau tuo įsitikinti, nes dauguma žmonių labai sunerimsta išgirdę, kad mažos radiacijos dozės nieko gero nežada. Pagalvojau apie laiškus, kurių būtinai sulaukčiau iš žmonių, dirbančių atominėse elektrinėse, onkologijos skyriuose ir atominiuose povandeniniuose laivuose. Šiose srityse dirbantys specialistai radiacijos yra veikiami patys arba dėl jų veiklos veikiami kiti – toks jų darbas – ir kai kurie itin jautriai reaguoja į pareiškimus, kad mažos radiacijos dozės gali būti pavojingos. Pagalvojau apie mokslininkus Thomą Mancuso, Alice Stewart, Ernestą Sternglassą, Johną Gofmaną, Arthurą Tampliną bei kitus. Jie paskelbė prastų žinių apie mažas radiacijos dozes bei sveikatą ir tai jiems kainavo tyrimų finansavimo nutraukimą, kartais prarastas darbo vietas ir nemažai sielvarto.

Kaip dėl Baltarusijos? Čia radioaktyviųjų iškritų nusėdo daugiau nei bet kur kitur. Nuskridau į Minską ir perskaičiau Baltarusijos nacionalinių archyvų duomenis. Toliau vykau į Gomelį, Mogiliavą, miestus, esančius Černobylio radiacijos verpeto centre. Intensyviai darbavosi mano tyrimo asistentai. Olha, nepaisydama staiga užklupusių šalčių, važiavo į Maskvą užsakyti kai kurių dokumentų. Katia sėdo į traukinį, tada keliavo autobusu į Čerykavą, srities centrą, kurio ankšto ir nešildomo archyvo darbuotojai buvo tokie pamaloninti viešnios apsilankymo, kad mielu noru įteikė vietos ligoninės įrašus.

Sklaidydama tas naujas šūsnis dokumentų, pastebėjau, kad Baltarusijoje buvo įsisukęs panašus šizofreniškas su Černobyliu siejamų sveikatos problemų neigimo ratas, kol vieną dieną valdžia ėmė ir paskelbė pietinę dalį Baltarusijos „katastrofos zona“. Vis dėlto kai kas čia buvo daroma kitaip nei kitose vietose. Kai praėjus porai savaičių po avarijos Maskva nurodė masiškai tikrinti žmones, paveiktus Černobylio radioaktyviųjų medžiagų, Ukrainos pareigūnai šį įsakymą ėmė vykdyti deramu tempu. Baltarusijoje tokios skubos nebuvo. Nurodymai tikrinti kaimo gyventojus ir imtis apsaugos priemonių radioaktyviųjų iškritų prisodrintuose rajonuose pasiekė keletu mėnesių vėliau. Akivaizdu, kad Baltarusijos vadovai nenorėjo ieškoti sau bėdos. Iš pradžių jie manė, kad radioaktyviosios Černobylio medžiagos užteršė tik penkis rajonus. Vėliau sužinojo, kad užteršti net penkiasdešimt keturi rajonai. Anatolijus Romanenka SSRS radiologijos medicinos centrą Kijeve įsteigė per penkis mėnesius nuo avarijos. Baltarusijoje steigdama Radiologijos medicinos institutą, Sveikatos apsaugos ministerija trypčiojo trejus metus, o tada šis procesas įstrigo dėl finansavimo problemų ir konkurencijos kovų, kurios buvo tokios intensyvios, kad institutas nesugebėjo atlikti didžiosios dalies su Černobyliu susijusio darbo.

Po avarijos praėjus keletui metų, Baltarusijos vyriausybė paskelbė kitą šūsnį dekretų, nurodančių tikrinti radiacijos paveiktą visuomenę. Vyriausybė turėjo atnaujinti pirminį 1986 metais priimtą įsakymą, nes dėl personalo, įrangos trūkumo, perteklinio slaptumo bei troškimo sužinoti tikrąją padėtį stokos užterštuose regionuose buvo stebima tik nedidelė dalis Baltarusijos piliečių. Šios šalies valdžiai pagaliau supratus, kad nelaimė savo nasrais apžioja vis didesnį geografinį plotą, Černobylio paveiktų stebimų gyventojų skaičius padidintas nuo 166 000 iki dviejų milijonų. Pagaliau, po avarijos praėjus trejiems metams, Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija pradėjo gauti pirmuosius medicininius Černobylio radiacijos paveiktų gyventojų duomenis.

Tokių standartizuotų pranešimų niekada nebuvau mačiusi. Vienoje diagramoje buvo parodyta, kad stipriai radiacijos paveiktuose Gomelio srities rajonuose gyventojų 1985–1987 metais sumažėjo perpus. Braukšt ir iš vienos srities savanoriškai persikėlė 15 000 gyventojų. Jau ir tai blogai, bet nuo to, kas buvo parašyta po diagrama, mano kūnas nuėjo pagaugais: „Kaip matyti iš viršuje pateiktos lentelės, ryškesnių demografinių bei migracijos pokyčių populiacijos sudėtyje Krasnapolės regione neįvyko.“

Ką? Kaip diagramos autorius galėjo skelbti, kad nėra jokių demografinių pokyčių, kai nebeliko 50 procentų gyventojų? Manau, šį pranešimą rengę biurokratai nė nesapnavo, kad kas nors jį skaitys. Radau ir daugiau dokumentų, kuriuose faktai bei išvados nesutampa. Smegenų kraujotakos ir nervų sistemos sveikatos analizė užterštose teritorijose parodė, kad ligų 1985–1988 metais patrigubėjo, ir tada, lyg jų niekas nebūtų skaičiavęs, pareigūnas pateikia išvadą, jog „neaptikta esminių pokyčių ar reikšmingesnio ligų pagausėjimo.“

Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerijos daktarai naudojo metodus, kurie mane privertė gerai pasukti galvą. Atlikdami vieno kaimo Baltarusijos pietuose tyrimą, medikai į kontrolines grupes įtraukė žmones, gyvenančius „itin švariose“ vietovėse. Tai teritorijos, kuriose buvo nustatyti penki kiuriai cezio-137 kvadratiniame kilometre, tad ne tokios jau „švarios“. Pasikalbėjau su Valentina Drozd, endokrinologijos specialiste, tuo metu dirbusia vidurinio rango tyrėja Sveikatos apsaugos ministerijoje.

„Tuo laiku, – sakė ji, – Černobylį laikėme Ukrainos problema. Taigi po avarijos atsivežėme kažkiek vaikų, juos apžiūrėjome, davėme jodo tablečių ir išsiuntėme namo. Šių apžiūrų duomenys kažkur nukeliavo kaip įslaptinti.“

Ji nusijuokė, kai parodžiau anksčiau cituotus pranešimus. „Tai sovoko darbas, – paaiškino. – Pati tokia anuomet buvau.“

Sovokas buvo nepiktybinis pašaipus žodis, apibūdinantis beatodairiškai ištikimą sovietinį žmogų, susaistytą ideologijos ir stokojantį gebėjimo savarankiškai mąstyti bei veikti. Jis apibūdina beprasmiškai tarp ilgų kavos pertraukėlių prieštaringus dokumentus pildančius biurokratus, kurie tarsi kokie lunatikai automatiškai atlieka veiksmą. Gavę nurodymą sudarinėti iškritų paveiktų regionų sveikatos statistikos lenteles, jie tai ir darė. Jiems buvo pasakyta, kad Černobylio teritorijose problemų nėra, – jie problemų ir nerado. Be to, reikėtų vertinti teisingai: higienos inspekcijos gydytojai apie radioaktyvumo kaimuose lygį pietinėje Baltarusijos dalyje oficialiai nieko nežinojo. Dauguma jų, kaip Natalija Lozycka Ukrainoje, neturėjo radiacijos matuoklio ir patys nieko netikrino, nematavo. Jie dirbo aklai. Kai visuomenės sveikatos pareigūnai susitiko su kaimo gyventojais jų nuraminti, negalėjo pateikti jokių skaičių ar išsamiau paaiškinti apie bet kokį galimą ryšį tarp sveikatos ir radiacijos, nes jiems patiems informacija, saugoma nuo kaimo žmonių, nebuvo suteikiama. Kai žmonės ėmė spausti pareigūnus klausimais dėl padažnėjusių endokrininės bei kraujotakos sistemų sutrikimų jų bendruomenėse, šie tik kažką lemeno ir kalbėjo „neaiškiai ir abstrakčiai“. Kai moterys paprašė tokius atsakymus paaiškinti, pareigūnai ėmė gintis ir jas įžeidinėti.

Archyvų įrašuose radau tik keletą asmenų, kurie tuo metu Baltarusijoje dėl katastrofos skambino pavojaus varpais: kariuomenės generolas, žurnalistas, universiteto biochemikas, rašytojas Alesis Adamovičius ir žymiausias branduolinės fizikos specialistas Baltarusijoje, žmogus, kuris greičiausiai tikėjo, kad jį saugo jo prestižas, žinomumas bei svarbūs sandoriai su karinėmis tarnybomis.

Fizikas Vasilijus Nesterenka vadovavo Branduolinės energetikos institutui, esančiam Minsko priemiestyje. Šis institutas turėjo vieną pagrindinę paskirtį – pastatyti mobilią branduolinės energijos elektrinę, aušinamą ne vandeniu, bet azoto dioksidu. Mobilus reaktorius, pavadintas „Pamir“, buvo stambiausias Baltarusijos karinis sandoris. Užbaigtas jis turėjo turėti penkias milžiniškas važiuokles – šešiasdešimties tonų šarvuotus vikšrinius transporto mechanizmus, galinčius lėtai slinkti į bet kurią Žemės vietą: važiuoti ledynais už Šiaurės poliaračio, įveikti vėjo pustomus Vidurinės Azijos smėlynus ar klampios Sibiro taigos tolybes. „Pamir“ buvo sukurtas kaip autonomiškai veikiantis reaktorius. Jį įjungus, užsidegdavo šviesos. Sovietų generolai su entuziazmu finansavo „Pamir“ ir jo idėją pateikusį Nesterenką paskyrė vyriausiuoju konstruktoriumi. Tai Nesterenką pavertė Baltarusijos vunderkindu. Pasipylė titulai ir apdovanojimai. Jis dirbo dieną naktį, burdamas branduolinės fizikos ir chemijos specialistų komandą, siekdamas įsteigti svarbų tyrimų centrą Minske – mieste, ilgą laiką buvusiame sovietų mokslo pasaulio periferija.

Neapsieita be nesklandumų. Projektas strigo, nebuvo užbaigtas numatytais terminais ir vėlavo ne vienus metus. 1979 metais atliekant eksperimentą mirė vienas chemikas. 1985-aisiais partijos pareigūnai Nesterenkai skyrė įspėjimą dėl to, kad jis instituto darbuotojus pasitelkė savo privačiam vasarnamiui statyti. Iki 1986 metų Nesterenkos tūkstančio darbuotojų komanda buvo pastačiusi du reaktorių modelius, juos išbandžiusi ir pastebėjusi, kad reaktoriai itin nenuspėjami, sunkiai kontroliuojami ir, veikdami visu pajėgumu, pasiekia pavojingai nestabilią būklę, nes ima stipriai kratytis. Negana to, reaktorius iš vidaus ardė azoto rūgštis. Per bandymus 1986 metų liepą iš reaktoriaus nutekėjusios dujos keturiems darbuotojams pažeidė plaučius. Visa tai buvo įprasta pramuštgalviška sovietų karinių tyrimų ir bandymų praktika. Neatsižvelgiant į šias problemas, 1986 metų pradžioje Nesterenka laimėjo kelias stambias premijas. Buvo pasiekęs karjeros viršūnę.

Ir tada jo sėkmės linija nutrūko. Per visą, rodos, nesibaigiančią 1986 metų vasarą Nesterenka apkeliavo pietinę Baltarusiją su radiacijos matuokliu ir nuskubėjo namo perspėti partijos vadovų apie radioaktyvią jūrą, užliejusią Baltarusijos kaimus ir gyvenvietes. Jis atitraukė tris šimtus savo personalo narių nuo darbo prie mobiliojo reaktoriaus ir pavedė sudaryti Mogiliavo bei Gomelio sričių radioaktyvumo žemėlapį. Nustatęs šiurpą keliančius radiacijos lygius, Nesterenka parašė Baltarusijos partijos viršininkams, o nieko nepešęs nusiuntė oficialius raštus į Maskvą. Jis pažeidė pavaldumo tvarką, greičiausiai dėl to ir pakliuvo į bėdą.

Branduolinės energetikos institute personalo direktorius, KGB generolas leitenantas P. Budakovskis dėl Nesterenkos parašė skundą Minsko miesto komunistų partijai. Anoniminių laiškų gauta ir prieš šį Budakovskio skundą, ir po jo, nors atrodė, kad visi jie parašyti ta pačia neryškiai spausdinančia rašomąja mašinėle asmens, vartojančio tas pačias literatūrines vingrybes ir nemažai žinančio apie vidines personalo problemas bei asmeninius skambučius telefonu. Anoniminiuose laiškuose mirgėjo kaltinimai, kad prie Branduolinės energetikos instituto vairo stovi „sionistų klanas“. Šis klanas užsiiminėjęs nepotizmu, grobstymu ir tyrimų falsifikavimu. Vos tik šią šutvę susiruošta susemti, tvirtino laiškų autorius, „lyg mana iš dangaus“ pasipylė Černobylio problemos. Gaujos vadas Nesterenka pasinaudojęs Černobyliu dėmesiui nuo savo nusikaltimų nukreipti. Jis taip pat manipuliavęs informacija apie avariją, kad „gyventojus išprovokuotų skundų lavinai prieš savo vyriausybę“. Skundų autorius tvirtino, esą Nesterenka tą patį darė institute. Jis surengęs personalo susirinkimą, kuriame reikalavęs uždrausti pardavinėti pieną. „Tik viena protinga nuomonė, – rašė anonimas, – nepritarė tokiam bereikalingos psichozės skleidimui ir ta nuomonė buvo Budakovskio.“

Tokie kaltinimai atvedė prie klausimo nagrinėjimo ir, nespėjęs nė susivokti, Nesterenka stojo prieš teismą savo paties institute. Tyrimo dokumentai sudaro keletą tomų ir yra saugomi Baltarusijos nacionaliniame archyve. Stengdamasi gauti prieigą prie jų, susidūriau su tam tikrais keblumais, nes byla tapo tokia asmeniška, kupina pagiežos ir nepagarbaus sarkazmo, kad archyvarai ir Nesterenkos sūnus prašė nieko nekopijuoti.

Prie Budakovskio puolimo Nesterenkos atžvilgiu prisidėjo ir du direktoriaus pavaduotojai. Vienam buvo neseniai pažemintos pareigos. Gal jis norėjo atkeršyti ar troško Nesterenkos darbo vietos. Gal vyrai iš tikrųjų pyko, kad Nesterenka, kaip jie tvirtino, buvo despotiškas, arogantiškas bei korumpuotas, jam sunkiai sekėsi vadovauti ir jis prisiimdavo pavaldinių nuopelnus. Tačiau sunku rasti pagrindą kaltinimams, neva Nesterenka priklausė „sionistų lobistams“.

Nesterenka nebuvo tokia jau menkavertė figūra, kurią panorėjus būtų galima nušluoti tarsi trupinį nuo stalo. Jis buvo pelnęs reputaciją šalies mastu ir remiamas dviejų labiausiai nepaveikiamų bei galingiausių ministerijų vyriausybės valdžios portfelyje – Gynybos ir Vidutinių mašinų gamybos ministerijos, organo, atsakingo už branduolinius ginklus. Artimas Nesterenkos draugas Nikolajus Borisevičius vadovavo Baltarusijos mokslų akademijai. Turėdamas aukštus postus užimančių draugų, Nesterenka buvo saugus ar bent jau toks jautėsi.

Gindamasis Nesterenka apkaltino Budakovskį bandymu sukelti skandalą institute, neva taip siekiant jį nutildyti dėl Černobylio. Mokslininkų komisija iš Mokslų akademijos ir dviejų įtakingų ministerijų peržvelgė instituto padarytą pažangą bei finansines priemones ir jokių susirūpinimą keliančių problemų nerado. Tačiau atvykę komisijos nariai griežtai sukritikavo Nesterenkos priešininkus – Budakovskį ir jo sąjungininkus. Kolegos patvirtino, kad Budakovskis nuolatos ieško priekabių, visus įtarinėja ir turi įprotį klausytis svetimų pokalbių.

Įtūžęs Budakovskis dėl Nesterenkos parašė keturių puslapių skundą Baltarusijos partijos vadui Nikolajui Sliunkovui. Išklojo viską, nieko nenutylėdamas: vėl pareiškė kaltinimus dėl grobstymo, melagingų pranešimų, pataikavimo ir diktatoriško Nesterenkos vadovavimo būdo. „Viskas, kas yra negatyvu, – drabstėsi kaltinimais Budakovskis, – viskas, su kuo aktyviai kovojame mūsų visuomenėje, yra susitelkę institute.“ Įskaudintas to, ką laikė kolegų, stojusių į Nesterenkos pusę, išdavyste, Budakovskis pridūrė: „Tokio moralinio nusivylimo nesu patyręs net fronte.“

Budakovskio kreipimasis šį klausimą pavertė nebe miesto, bet visos respublikos Partijos komiteto, taigi ir Sliunkovo, reikalu. Sliunkovas nurodė atlikti dar vieną tyrimą, bet ko nors reikšmingesnio vis tiek nenustatyta. Nesterenką gynė dauguma kolegų. Net ir jo priešininkai turėjo pripažinti, kad jis institutui itin svarbus. Nors darbuotojų susirinkimuose Budakovskis su savo bendrais toliau puolė Nesterenką ir jį palaikančius asmenis. Jie laidė įžeidinėjamus ir mosavo rašytiniais parodymais, lydimais žodinių atakų bei apsižodžiavimo. Komisija vieną po kito rengė ilgus ir varginančius instituto darbuotojų susirinkimus, kuriuose buvo aptarinėjami direktoriaus trūkumai. Nesterenkos komanda ėmė prarasti savo pozicijas. Jo „stogas“ byrėjo tiesiai prieš akis. Dėl Černobylio politinių aplinkybių savo darbo vietą prarado jo viršininkas Efimas Slavskis, aštuoniasdešimtmetis sovietų branduolinių ginklų programos direktorius. Kolegos, kurie rašė Nesterenką ginančius raštus, vėliau buvo tardomi ir su jais susidorojama. Galiausiai pirmininkaujantis partijos komisijos narys palaikė Budakovskio pusę. Nesterenkai buvo pažemintos pareigos – jis gavo darbą instituto, kuriam dar neseniai vadovavo, laboratorijoje. Su tokiu pralaimėjimu jis lengvai nesusitaikė. Net atsidūręs ligoninėje dėl opos, nesiliovė rašyti laiškų, apeliacijų ir kitokių raštų.

Galbūt dėl to, kad nesustojo ir nepanoro pasitraukti, Nesterenka buvo baudžiamas tyliomis priemonėmis, kurias saugumo tarnybos naudojo prasikaltėliams papriekaištauti. Nesterenkos sūnus Aleksejus man papasakojo apie virtinę nelaimingų atsitikimų, nutikusių po to, kai Nesterenka neteko direktoriaus posto. Vieną rytą pakeliui į darbą Nesterenka pastebėjo, kad kažkas buvo nupjovęs jo automobilio stabdžių trosus. Po kelių savaičių, stabdydamas prie šviesoforo, pastebėjo už jo atskubantį greitosios pagalbos automobilį. Nesterenka paspaudė greičio pedalą, norėdamas pasitraukti iš kelio, bet greitosios pagalbos automobilio vairuotojas rėžėsi tiesiai į jį. Nesterenka per šį susidūrimą buvo sužeistas. Vairuotojas pasišalino. Aiškindamasis šio įvykio aplinkybes ir ieškodamas teisybės, Nesterenka sužinojo, kad vairuotojas avarijos rytą buvo pasamdytas ir metė darbą dienos pabaigoje. Paskutinis lašas buvo vakaras po keleto mėnesių, kai Nesterenka rado savo vasarnamį apkraustytą ir pasigedo dokumentų. „Tą akimirką, – pasakojo Aleksejus, – mano tėvas pasijuto pralaimėjęs. Jam kone visiškai pakriko nervai.“

Tuo metu, kai valdžios pareigūnai vienas kitą šmeižė ir įžeidinėjo, pietinės Baltarusijos gyventojai buvo pakliuvę į rimtą bėdą. Mogiliavo srityje daugiau nei 10 000 žmonių gyveno vietovėse, užterštose mažiausiai 40 kiurių cezio-137 kvadratiniame kilometre. Labiausiai „išsiskyrė“ Čudianų kaimas, kuriame vidutiniškai buvo nustatomas 141 kiuris kvadratiniame kilometre. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad po avarijos specialūs kareivių būriai perkėlė vos 24 000 žmonių iš Gomelio srities ir nė vieno iš Mogiliavo. Žiniasklaida buvo linkusi kalbėti apie žmones, kurie sugrįžo gyventi į Černobylio draudžiamąją zoną. Valdžia leido senyviems asmenims grįžti po evakuacijos, jei jų namai nebuvo stipriai užteršti. Šiems savanoriškai sugrįžtantiems gyventojams, „Černobylio babuškoms“, valstybė tiekė maistą. Žurnalistai dažnai stebisi, kaip tie pensininkai, daugiausia moterys, vis dar yra gyvi ir gyvena šioje zonoje. Kai kurie išskiria šių moterų ištvermingumą, bandydami įrodinėti, kad Černobylio radiacija buvo mažiau žalinga nei per evakuaciją patirtas stresas.

Apžvalgininkai papuola į atstumo spąstus, tvirtindami, kad kuo arčiau radioaktyvaus įvykio šaltinio gyvena žmonės, tuo didesnis pavojus jiems gresia. Kadangi vėjai radioaktyviąsias iškritas po avarijos išnešiojo nenuspėjamomis kryptimis, nė vienas savanoriškai sugrįžęs gyventojas negavo tiek radiacijos, kiek dešimtys tūkstančių žmonių, gyvenančių toli-muose Baltarusijos regionuose, kuriuose radiacija siekė 40–140 kiurių kvadratiniame kilometre. Baltarusijos Čerykavo rajono, kuriame Čudianų kaimas buvo nutolęs 300 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Černobylio, ligoninės duomenys pateikia gautos kasmetinės radiacijos masto vaizdą regione, turinčiame 20 500 gyventojų, iš kurių 5000 – vaikai. Per pirmuosius metus medikai apžiūrėjo kelis tūkstančius žmonių, pusę jų iš labiausiai paveiktų vietovių. Kraujo tyrimai parodė, kad 5–25 procentų gyventojų „kraujo rodmenys buvo prasti“, o skydliaukėje aptinkami dideli kiekiai radiacijos. Paėmus žindančių motinų pieno mėginius, nustatyta, kad 22 procentuose radioaktyvumo lygis viršija leistinas ribas. Vienos ataskaitos duomenimis, niekas nebuvo paguldytas į ligoninę. Kitame dokumente nurodoma, kad rajono ligoninėje buvo gydoma 100 asmenų.

Kitais metais šie rodikliai toliau prastėjo. 1987-aisiais, netrukus po to, kai maskvietis biofizikas Leonidas Iljinas užsienio mokslininkus patikino, kad imtasi reikiamų maisto apsaugos priemonių, vietos higienos inspektoriai Čerykave nustatė, kad maistas buvo užterštas labiau nei 1986 metais. 1988 metais leistinos ribos viršytos ketvirtadalyje pieno. Visose vietovėse, netgi tose, kurios buvo skelbiamos kaip „santykinai švarios“ (radiacija siekė mažiau nei 15 kiurių kvadratiniame kilometre), dalis gaunamo pieno buvo pernelyg radioaktyvus ir netinkamas gerti. Iš 59 paimtų šernienos mėginių 47 buvo per daug radioaktyvūs vartoti. Tik vieno iš šio regiono miškų grybai buvo tinkami valgyti.

Čerykavo rajone jau ilgai buvo juntamas gydytojų trūkumas ir ši tendencija su metais dar labiau stiprėjo. 1987-ųjų pabaigoje kontroliuojamų zonų gyventojai atsisakė būti atsainiai apžiūrimi mobiliųjų medikų brigadų, nes gydytojai tai darė atmestinai. Dėl medicinos personalo trūkumo tik dalis „rizikos kategorijai priskiriamų“ gyventojų buvo apžiūrėti. Netgi įvertinus tai, sveikatos vaizdas buvo liūdnas.

Tarp suaugusiųjų širdies, kraujo ligų, skydliaukės padidėjimo, kataraktos atvejų, virškinimo trakto, kepenų bei šlapimo takų veiklos sutrikimų tarp 1984 ir 1988 metų padaugėjo dvigubai ar net trigubai. Neurologiniai sutrikimai gerokai viršijo visos Baltarusijos vidurkius. 1987-aisiais pusės vaikų skydliaukė buvo padidėjusi.