Leidyklos „Briedis“ išleista knyga „KGB žaidžia šachmatais“ – kelių autorių bendras darbas, prie kurio prisidėjo Vakaruose gyvenantys Sovietų Sąjungos didmeistriai Borisas Gulko ir Viktoras Korčnojus, buvęs Valstybės saugumo komiteto papulkininkis Vladimiras Popovas ir istorikas Jurijus Felštinskis.

Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo Valstybės saugumo komiteto dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris, be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė.

Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinos kaip sistemos pranašumo prieš „supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Tačiau tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija. Į tokus „išdavikus“ ir „atskalūnus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą.

Pirmosiose knygos dalyse pasakojama apie glaudų KGB ryšį su pagrindiniais sovietų sporto funkcionieriais, Valstybės saugumo komiteto padalinius, kurie buvo atsakingi už „sportininkų“, tarp jų ir šachmatininkų, „kuravimą“ bei verbavimą.

Skaitant sunku patikėti, kiek lėšų ir jėgų buvo mesta, siekiant užtikrinti SSRS dominavimą šachmatų pasaulyje, persekiojant ir terorizuojant visus neįtikusius sportininkus, tuo pat metu globojant režimui lojalius. Komunistų partijos liepiama KGB iš visų jėgų stengėsi ne tik visiškai kontroliuoti sovietų šachmatininkus, bet ir šantažuoti į Vakarus pabėgusius didmeistrius, tokius kaip V. Korčnojus, daryti spaudimą Tarptautinei šachmatų federacijai.

Antroji knygos dalis – pasaulinio lygio šachmatininko, daugelio prestižinių turnyrų nugalėtojo Boriso Gulko prisiminimai. Norėdamas legaliai emigruoti iš SSRS su žmona, taip pat garsia šachmatininke, jis pateikė pareiškimą išvykti, bet net nenumanė, kokius pragaro ratus teks pereiti.

Gulko šeimą bandyta paveikti ideologiškai ir psichologiškai, jie šalinti iš turnyrų, neteko visų pajamų, įrašinėti jų bute vykstantys pokalbiai, sutuoktinius bandyta išskirti, kurpiant tariamos neištikimybės „įrodymus“. Tačiau Gulko nepasidavė. Jis skelbė bado akcijas, rengė viešus protestus, visais įmanomais būdais mėgino pranešti apie savo padėtį Vakarų visuomenei. Pagaliau septynerius metus kovos vainikavo pergalė. Perestroikos laikais atkakliai šeimai vis dėlto leista išvykti.

Knyga „KGB žaidžia šachmatais“ parašyta be galo įtraukiančiu, kartais net žaismingu stiliumi. Nemažai dėmesio skiriama pagrindinių saugumiečių „sporto kuratorių“ biografijoms, neretai pateikiami neįtikėtini, netgi absurdiški jų gyvenimo faktai. Vienas pagrindinių knygos antiherojų – partijos ir KGB numylėtinis didmeistris Anatolijus Karpovas, kurio pergalėmis sovietų valdžia buvo ypač suinteresuota. Mūsų dienomis A. Karpovas yra Rusijos dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos narys ir didelis V. Putino politikos šalininkas.

Knygos ištrauka

Sovietų Sąjungos ir šalį valdančios Komunistų partijos laikais egzistavo organizacija, kurios pavadinimas iki šiol kelia siaubą ne tik piliečiams tos šalies, kur ji sukurta bei veikė daugelį dešimt-mečių, bet ir užsienio gyventojams. Ta organizacija – Valstybės saugumo komitetas (rus. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti – KGB, – vert. past.). Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dokumentuose ji vadinama „ginkluotuoju partijos būriu“.

KGB, kaip ir jos pirmtakus VČK, OGPU, NKVD ir MGB, sukūrė valstybę vienvaldiškai valdanti Komunistų partija. Šios organizacijos paskirtis – negailestingai kovoti su režimo priešais šalies viduje ir už jos ribų. Partija nurodydavo priešus, o šalies saugumas negailestingai dorodavosi su jais. Gailėtis priešų buvo pavojinga. Nepakankamai griežti asmenys būdavo įvardijami kaip priešų bendrininkai arba tokie pat priešai. O kaip elgtis su priešais, mokė „didis visų tautų vadas“ Stalinas: „Jei priešas nepasiduoda, jį reikia sunaikinti.“

Atsižvelgiant į istorinį laikotarpį, Sovietų Sąjungos priešai buvo įvairūs, bet patys pavojingiausi – ideologiniai valdančiojo režimo oponentai. Komunistų partija jų bijojo labiausiai ir visada buvo pasirengusi bekompromisei, negailestingai kovai. Tos kovos strategiją sudarinėjo pagrindinė Komunistų partijos institucija – Centro komitetas (CK), o dar tiksliau – agitacijos ir propagandos skyrius. Šiai struktūrai buvo pavaldžios visos šalies ideologinės tarnybos, įskaitant žiniasklaidą.

Pastaroji, vykdydama Sovietų Sąjungos Komunistų partijos – „vadovaujančios ir nukreipiančios“ jėgos – valią, teršė šalies piliečių ir pasaulinės visuomenės sąmonę melagingos propagandos srautais. Toji propaganda šlovino SSRS įsigalėjusį komunistinį režimą ir partijos vadus.

Tarptautinis sportas irgi tapo ideologinės kovos prieš Vakarus arena. SSKP vadovų įsitikinimu, sovietų sportininkų pergalės pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse turėjo liudyti komunistinės sistemos pranašumą prieš Vakarų demokratijas.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio iki vadinamosios perestrojkos SSKP CK propagandos skyriui vadovavo buvęs komjaunimo CK pirmasis sekretorius Jevgenijus Tiaželnikovas ir jo pavaduotojas, patyręs partinio aparato darbuotojas Maratas Gramovas – būsimojo perestrojkos sumanytojo Michailo Gorbačiovo kraštietis ir geras bičiulis.

Tiaželnikovo ir Gramovo asmenybės vertos atskiro pasakojimo. Tiaželnikovas, antrasis pagal reikšmingumą šalies ideologas (po partinio olimpo ilgaamžio Suslovo), taip mylėjo tikrąjį meną, kad, siekdamas prie jo dar labiau priartėti, savo meilę skleidė atskiriems meno pasaulio atstovams. Paprastai jo meilės sulaukdavo vyrai – garsaus Didžiojo teatro baleto artistai. Kartą per repeticiją vienai iš Didžiojo teatro pagrindinių balerinų paskambino kažkoks nepažįstamasis ir prisistatė jos vyro – to paties teatro artisto – bičiuliu. Pasakytina, kad balerinos sutuoktinis buvo ne ką mažiau garsus už žmoną. Nepažįstamasis pranešė, jog skambina vyro prašymu. Esą sutuoktinis patyręs širdies smūgį, todėl maldauja žmoną nedelsiant atvykti į namus. Atskubėjusi ištikimoji žmona vyrą užtiko Tiaželnikovo glėbyje.

Didžiulis skandalas nuskambėjo per visą šalį! Tiaželnikovas buvo skubiai nušalintas nuo pareigų ir komandiruotas į Rumuniją. Toliau nuo gėdos!

Tiaželnikovo pavaduotojas Gramovas nežibėjo nei aukštu intelektu, nei polinkiu į privilegijuotumą. Jis buvo pilkas, niekuo neišsiskiriantis aparatčikas. Lygiai toks pat, kaip judviejų su Tiaželnikovu šefas – SSKP CK ideologijos skyriaus sekretorius Michailas Suslovas (pramintas „žmogumi futliare“).

Suslovas paniškai bijojo peršalti, todėl net šiltuoju metų laiku vaikščiojo storai apsirengęs. Kai spaudė šaltukas, jo paltas visada būdavo kruopščiai užsagstytas iki pat gerklės, o ant kojų puikavosi amžinieji kaliošai. SSKP CK priklausančius statinius saugantys KGB devintosios valdybos bendradarbiai, žinodami Suslovo keistenybes, viršininkui ateinant, turėjo atidaryti, o praėjus – tučtuojau uždaryti visas duris. Neduokdie, jei durys bus atidarytos vienu metu ir tarp jų trauks skersvėjis! Vienas naujas apsaugos darbuotojas to nežinojo, ir tai jam kainavo karjerą. Norėdamas įsiteikti Suslovui, iškart atidarė vidines ir išorines duris. Žinoma, buvo iškart atleistas.

Sugyventi su Suslovu pavykdavo tik pilkiems, niekuo neišsiskiriantiems pavaldiniams. Juk ne veltui Gramovas pramintas Ogurcovu – režisieriaus Eldaro Riazanovo garsios 7-ojo dešimtmečio komedijos „Karnavalo naktis“ (Karnavalnaya nočj) herojaus garbei. Ogurcovą – kvailą ir ribotą sovietinį biurokratą – suvaidino puikus aktorius Igoris Iljinskis. Pasirodžius „Karnavalo nakčiai“, Ogurcovo pavardė tapo bendrinė.

Daugelį metų Gramovas svajojo perimti vadovavimą Sovietų Sąjungos sporto judėjimui. Jį viliojo kelionės į užsienį, atstovavimas šaliai tarptautiniu lygmeniu, priėjimas prie milžiniškų piniginių išteklių, kuriuos SSRS leido pergalėms siekti. Kaip žmogus, ne vienerius metus kuruojantis SSKP CK nubrėžtą „sporto liniją“, Gramovas geriau nei bet kas kitas suvokė išsvajotos pareigybės naudą.

Tačiau kelią į sėkmę užstojo ryški ir išskirtinė asmenybė. Tai buvęs komjaunimo CK pirmasis sekretorius, o vėliau – Sovietų Sąjungos valstybinio sporto komiteto vadovas Sergejus Pavlovas. Dėl nesutaikomo būdo jis įgijo klastingų ir galingų priešų. Po 1980-ųjų Maskvos olimpiados, kurioje sovietų sportininkai iškovojo rekordinį medalių skaičių (mat žaidynes boikotavo geriausi Vakarų atletai), Pavlovas, visų nuostabai, nušalintas nuo pareigų ir paskirtas ambasadoriumi Mongolijoje. Ši tremtis veikliam garbėtroškai Pavlovui buvo tikras pažeminimas. Beje, netrukus susirgęs sunkia liga, jis mirė.

Nušalinus Pavlovą, vadovavimą sovietiniam sportui perėmė Gramovas, remiamas įtakingo bičiulio I. Abramovo (KGB generolo leitenanto ir Penktosios valdybos viršininko). Savo pavaduotoju Gramovas skyrė laikraščio „Krasnaja zvezda“ („Raudonoji žvaigždė“) sporto apžvalgininką Viačeslavą Gavriliną – KGB trečiosios valdybos 1-ojo skyriaus agentą. (Vėliau ši valdyba pervadinta Trečiąja vyriausiąja valdyba.) Tad iš paprasto laikraščio bendradarbio Gavrilinas staiga tapo Valstybinio sporto komiteto pirmininko pavaduotoju. Tai sužinojęs Tarptautinio olimpinio komiteto pirmasis viceprezidentas Vitalijus Smirnovas paklausė: „Ar tai tas pats Gavrilinas, kuris Gramovo vasarvietėje pjausto dešrą?“

Trumpa informacija:

Viačeslavas Michailovičius Gavrilinas – SSRS valstybinio sporto komiteto pirmininko pavaduotojas. Būdamas laikraščio „Krasnaya zvezda“ korespondentas, užverbuotas KGB trečiosios vyriausiosios valdybos 1-ojo skyriaus darbuotojų. Su Gavrilinu dirbo KGB penktosios valdybos 11-ojo skyriaus 11-ojo poskyrio bendradarbis Vladimiras Popovas.

Vitalijus Smirnovas – Tarptautinio olimpinio komiteto pirmasis viceprezidentas, sovietų Nacionalinio olimpinio komiteto vadovas. Užverbuotas 1978 m. KGB penktosios valdybos viršininko pavaduotojo generolo majoro Ivano Pavlovičiaus Abramovo.

Mokėjimu pjaustyti dešrą Gavrilinas kompensavo bendrojo išsilavinimo trūkumą ir visišką negebėjimą bendrauti. Tarptautinio sportinio judėjimo atstovus, besilankančius Maskvoje per 1986 m. rengtas Geros valios žaidynes, Gavrilinas pribloškė tuo, kad automobilyje išsitraukė iš portfelio riebaluotą laikraštį, išvyniojo dešrą ir pradėjo pjaustyti, o paskui pasiūlė svečiams išgerti butelį degtinės. Gavrilinas ir Gramovas darbavosi energingai. Jie ėmė steigti įvairias komercines struktūras, teikiančias jiems milžinišką pelną, todėl visiškai teisėtai gali būti laikomi korupcijos sovietiniame sporte pradininkais. Pagarsėjo ir kaip daugelio sovietų šachmatininkų persekiotojai. Dar eidamas SSKP CK agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, aršus antisemitas Gramovas neapykantos smaigalį nukreipė į vieną pačių iškiliausių sovietų didmeistrių – Viktorą Korčnojų – ypatingo intelekto asmenybę, išsiskiriančią kategoriškais sovietinės tikrovės ir režimo vadų vertinimais, taip pat kritiškais atsiliepimais apie šalies Šachmatų federacijos veiklą.

Centriniam (Maskvos) šachmatų klubui daug metų vadovavo Šachmatų federacijos pirmininko pavaduotojas V. Baturinskis.

Trumpa informacija:

Viktoras Davydovičius Baturinskis – Centrinio šachmatų klubo direktorius, SSRS valstybinio sporto komiteto šachmatų valdybos viršininkas. Užverbuotas NKVD 1947 m. 1970–1981 m. operatyvinį darbą su juo vykdė KGB penktosios valdybos karininkai Anatolijus Smaznovas ir Vladimiras Lavrovas.

Šachmatų federacijai vadovavo dukart Sovietų Sąjungos didvyris kosmonautas V. Sevastjanovas, tačiau jo funkcijos apsiribojo iš esmės paprasčiausiu atstovavimu. O Baturinskis daug metų plušo visai kitoje srityje. Dirbo karinėje prokuratūroje, paskui ėjo karo prokuroro pareigas. Valdant Stalinui, buvo vienas iš represijų aktyvių vykdytojų ir šalininkų. Būtent todėl jo karjera klostėsi sėkmingai: virtinė apdovanojimų, pareigų, karinių laipsnių. Žinoma, nemažai prie to prisidėjo neviešinti ilgamečiai ryšiai su valstybės saugumo struktūromis. Būdamas NKVD–MGB–KGB agentas, Baturinskis reguliariai teikė informaciją apie kolegų iš karinės prokuratūros pasisakymus bei nuotaikas. Taip jis šalino konkurentus ir, daugeliui pavydint, veržliai kopė karjeros laiptais. Ištarnavęs nustatytą laiką, išėjo į pensiją, tačiau agento ir provokatoriaus talento valstybės saugumo kuratoriai nepamiršo, todėl skyrė Baturinskį Maskvos šachmatų klubo direktoriumi.

Pasirūpino Baturinskis ir dukterimi Marina – įtaisė į SSRS valstybinio sporto komiteto tarptautinę valdybą. Netrukus dukterį su tėvo palaiminimu užverbavo KGB penktosios valdybos 1-ojo skyriaus kapitonas Vladimiras Lavrovas. Nuo to laiko „vertėja“ Marina Baturinskaja keliavo į užsienį su SSRS rinktinėmis.

Ar galėjo toks ilgametis agentas Baturinskis nepastebėti Korčnojaus kandžių pasisakymų apie SSRS šachmatų federacijoje vykstančius dalykus? Žinoma, kad ne! Tad ant KGB penktosios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio karininko Smaznovo stalo vienas po kito gulė patyrusio provokatoriaus interpretuoti pranešimai apie didmeistrio Korčnojaus neigiamą požiūrį į sovietinę tikrovę. Analogiška informacija, bet jau Šachmatų federacijos vardu pasiekdavo ir Valstybinį sporto komitetą bei SSKP CK propagandos skyrių.

Reaguodami į Baturinskio pranešimus dėl „antisovietinės agitacijos ir propagandos“, saugumo darbuotojai Korčnojui užvedė „operatyvinės patikros bylą“ (remdamiesi KGB personalo žodynu). „Operatyvinis patikrinimas“ truko maždaug iki pusmečio. Jo tikslas – surinkti patikimų įrodymų apie „objekto“ antisovietines nuotaikas. Jeigu sukaupti duomenys patvirtino, kad „objektas“ pasisakydavo prieš sovietinę sistemą, užvesdavo „operatyvinio apdorojimo bylą“. Surinkta ir dokumentuota medžiaga apie „nusikalstamą“ asmens veiklą tapdavo pagrindu kelti baudžiamąją bylą. Netrukus prasidėdavo ikiteisminis tyrimas, o paskui ir teismas.

Pasakytina, kad tarp SSRS didmeistrių buvo nemažai Valstybės saugumo komiteto agentų. Tigranas Petrosianas, Levas Polugajevskis, Jurijus Balašovas, Rafalis Vaganianas, Eduardas Gufeldas ir Valstybinio sporto komiteto šachmatų valdybos pirmininkas Nikolajus Krogiusas buvo įgiję didelę patirtį bendradarbiaudami su KGB. Nuo jų neatsiliko ir ilgametis žurnalo „64“ redaktorius Aleksandras Rošalis.