Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerį – Richardo Phillipso Feynmano „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui R. Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą. Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu. Jaunąjį mokslininka labai vertino jo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę.

Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes. Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Oak Ridže (Tenesio valstija), Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.

Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo Richardas P. Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų. Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų. Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net pačius sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu.

1965 metais Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos, bet priėmė nusprendęs, kad atsisakymas sukels dar daugiau rūpesčių.

Šioje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją.

„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir nepaprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių. [...] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“ (Billas Gatesas)

Knygos ištrauka

Kol dirbau Kornelyje, dažnai grįždavau namo į Far Rokavėjų. Vienąsyk tokio vizito metu suskambo telefonas: skambutis IŠ KITOS VALSTIJOS, iš Kalifornijos. Tais laikais toks skambutis reikšdavo, kad reikalas tikrai itin svarbus, o ypač jei skambinama iš tos nuostabios vietos – Kalifornijos, kuri už daugybės mylių.

Ragelyje pasigirdo vyriškas balsas:

– Ar kalbu su profesoriumi Feynmanu iš Kornelio universiteto?

– Tikrai taip.

– Čia ponas Toks-Anoks iš Kažkokios lėktuvų kompanijos. – Tai buvo viena stambių Kalifornijos lėktuvų gamybos įmonių, tačiau aš, deja, tiksliai nepamenu, kuri. Tas vyras tęsė: – Mes planuojame atidaryti branduoline jėga varomų reaktyvinių lėktuvų laboratoriją. Jos metinis biudžetas bus štai tiek va milijonų dolerių...

Didžiuliai skaičiai.

– Pone, palaukite sekundėlę, – ištariau, – nelabai suprantu, kodėl man visa tai pasakojate.

– Leiski man pabaigti, – sako jis man, – tiesiog leiskite viską paaiškinti. Prašau, leiskite tai padaryti taip, kaip man patogiau.

Taigi jis dar šiek tiek tęsė savo kalbą ir papasakojo apie tai, kiek žmonių dirbs toje jo laboratorijoje: tiek darbuotojų šitam aukšte, tiek mokslo daktarų kitam...

– Atleiskit, pone, – pasakiau, – bet man atrodo, kad jūs kalbatės ne su tuo žmogumi.

– Ar kalbuosi su Richardu Feynmanu? Richardu P. Feynmanu?

– Taip, bet jūs...

– Ar jūs malonėtumėte leisti man pristatyti tai, ką noriu jums pasakyti, o paskui jau galėsime viską aptarti.

– Na, gerai! – Aš prisėdau ir beveik užsimerkęs klausiausi tų jo paistalų, visokių detalių apie tą didįjį projektą, bet vis dar nenutuokiu, kodėl jis man čia pateikinėja visą tą informaciją.

Galų gale kai baigė pasakoti, ištarė:

– Aš jus informuoju apie mūsų planus, nes mes norėtume žinoti, ar jūs sutiktumėte tapti mūsų laboratorijos vadovu.

– Ar jūs įsitikinęs, kad paskambinote tinkamam žmogui? – atsakiau jam. – Aš esu teorinės fizikos profesorius. Gi nesu nei raketų inžinierius, nei lėktuvų inžinierius, nei dar kas panašaus.

– Mes įsitikinę, kad susisiekėme su reikiamu žmogumi.

– Tai iš kur tada paėmėte mano pavardę? Kodėl gi nusprendėte paskambinti būtent man?

– Pone, jūsų pavardę radome branduoline jėga varomų reaktyvinių lėktuvų patento dokumentuose.

– Ai, – atsidusau aš, nes pagaliau supratau, kodėl mano pavardė puikavosi tame patente, ir tuojau turėsiu jums papasakoti visą šią istoriją. Tada tam vyrui atsakiau: – Atleiskite, bet norėčiau ir toliau eiti profesoriaus pareigas Kornelio universitete.

O nutiko štai kas. Per karą Los Alamose dirbo vienas šaunus vyrukas kapitonas Smithas. Jis buvo atsakingas už vyriausybės patentų biurą. Smithas visiems išsiuntinėjo pranešimą, kuriame rašė kažką tokio: „Patentų biuras norėtų patentuoti Jungtinių Valstijų vyriausybei, kuriai jūs šiuo metu dirbate, kiekvieną jūsų turimą sumanymą. Bet kokia idėja apie branduolinę energiją ir jos taikymą, apie kurią, jūsų manymu, žino visi, iš tikrųjų nėra žinoma kiekvienam. Tiesiog užsukite į mano kabinetą ir papasakokite man apie savo sumanymą.“

Susitikau su Smithu per pietus ir, mums grįžtant į techninę zoną, pasakiau jam:

– Betgi ta žinutė, kurią visiems išsiuntinėjote... Ganėtinai beprotiška reikalauti iš mūsų eiti pas jus ir pasakoti apie kiekvieną savo sumanymą.

Mes dalinomės nuomonėmis apie tai – tuo metu jau buvome pasiekę ir jo kabinetą, – ir aš tariau:

– Apie branduolinę energiją turiu tiek daug idėjų, kurios absoliučiai akivaizdžios, kad pas jus sėdėčiau ir pasakočiau apie jas visą dieną.

– Na, PAVYZDŽIUI?

– Ai, nieko ypatingo! – atšoviau. – Pavyzdys: branduolinis reaktorius... po vandeniu... į jį įteka vanduo... kitoje pusėje išeina garai... Pišt pišt pišt! – tai povandeninis laivas. Kitas pavyzdys: branduolinis reaktorius... iš priekio į jį patenka oras... jį įkaitina branduolinė reakcija... o jis tada išeina per kitą galą... Būūūm! Skrenda ore – tai lėktuvas. O štai ir dar vienas: branduolinis reaktorius... per jį eina vandenilis... Ūžt! – tai jau raketa. Ir dar vienas: branduolinis reaktorius... bet vietoj įprasto urano naudojamas uranas, papildytas berilio oksidu aukštoje temperatūroje, kad viskas vyktų efektyviau... Tai – elektrinė jėgainė. Idėjų – milijonas! – surikau ir išeidamas trenkiau durimis.

Nieko taip ir nenutiko.

Bet po maždaug trijų mėnesių Smithas paskambino man ir sako:

– Feynmanai, povandeninio laivo idėja jau patentuota. Bet kitos trys atiteko tau.

Žodžiu, kai tie vyrukai iš lėktuvų gamybos kompanijos Kalifornijoje planavo savo laboratoriją ir pamėgino rasti visokių reaktyvinių reikaliukų specialistą, jiems nė nereikėjo labai vargintis: imi ir pasižiūri, kas tai patentavo!

Kad ir kaip būtų, Smithas liepė pasirašyti man dokumentus dėl tų trijų idėjų, kurias siunčiau vyriausybei patentuoti. Tai teisinis dalykas, bet kai vyriausybei pateiki patentą, tas tavo pasirašytas dokumentas nelaikomas teisėtu, nebent įvyksta kokie nors mainai, todėl ant mano lapo buvo parašyta: „Už vieno dolerio sumą aš, Richardas P. Feynmanas, perduodu šią idėją vyriausybei...“
Pasirašiau tą dokumentą.

– Na, ir kurgi mano doleris?

– Tai tėra formalumas, – atsakė man Smithas. – Mes neturime numatytų lėšų tokioms išmokoms.
– Bet jūs gi esate čia viską suderinę, kad aš pasirašau už vieną dolerį, – paaiškinau jam. – Tad noriu savo dolerio!

– Betgi tai kvaila, – užprotestavo Smithas.

– Visai ne, – atrėžiau jam. – Tai yra teisinis dokumentas. Jūs man liepėte pasirašyti, o aš esu sąžiningas žmogus. Jei pasirašau kažkur, kur parašyta, kad gausiu dolerį, tai privalau gauti tą dolerį. Nereikia manęs kvailiu laikyti.

– Gerai jau, gerai! – susierzinęs sušuko jis. – Išmokėsiu gi jums tą dolerį pats, iš savo kišenės!

– Tinka.

Pasiėmiau tą dolerį ir iškart sugalvoju, ką toliau darysiu. Nuėjau į maisto prekių parduotuvę ir už visą dolerį – tada tai nebuvo juokingi pinigai – prisipirkau sausainių ir saldainių, tų šokoladinių saldainių su zefyru viduje, visą kalną skanumynų.

Tada grįžau į teorinę laboratoriją ir ėmiau juos dalyti:

– Ei, žmonės, laimėjau prizą! Imkit po sausainį! Laimėjau prizą! Už mano patentą – doleris! Gavau dolerį už savo patentą!

Visi, kurie tik turėjo tuos patentus – o juos buvo išsiuntę daugybė žmonių – užgriuvo Smitho kabinetą: kiekvienas norėjo gauti savo dolerį!

Jis ėmė tuštinti savo kišenes, bet netrukus suvokė, kad greitai bus visiškai išsunktas! Smithas kaip išprotėjęs mėgino įkurti fondą, iš kurio galėtų mokėti tiems atkakliems vyrukams. Nežinau, kaip jis su tuo susitvarkė.