Leidykla „Briedis“ pristato Hanso Grafo von Lehndorffo (1910–1987) knygą „Rytų Prūsijos dienoraštis. Gydytojo užrašai 1945–1947 m.“, kuri mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir anstyvąjį pokarį. Vokiečių kariuomenę stumianti Raudonoji armija įsiveržia į Rytų Prūsiją – „fašistinio žvėries irštvą“, kaip skelbė Stalino propagandininkai. Kaimas po kaimo, miestelis po miestelio niokojami ne tik įnirtingų kautynių, bet ir atėjūnų teroro, plėšimų, žudynių, prievartavimų.

Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.

Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.

Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais. Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H. von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti. Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.

1947 m. H. von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.

Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.

Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu. Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.

2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H. von Lehndorffą rašė: „Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“

Knygos ištrauka

Liepos 1-oji buvo giedras sekmadienis. Užsuko rezidentė ir įkalbėjo mane išeiti pasižvalgyti po Preilio rūmus. Basi ir menkai teapsirengę – mano kelnės buvo susiūtos iš dviejų rankšluosčių – niekam nekritome į akis ir nekliudomi išsmukome iš miesto. Neapsakomai atrodė tušti, be žmonių laukai! Valandą ėjome nieko nesutikdami. Palaukėje prisiskynėme rugiagėlių. Reikėtų čia ateiti su žirklėmis, kai sunoks javai, prisikarpyti varpų. Didysis Preilio tvenkinys, iš kurio seniau buvo pumpuojamas Karaliaučiaus geriamasis vanduo, buvo išleistas. Ieškodami žuvų, dumble braidė rusai.

Mano giminaičių namas buvo sudegęs. Likusi tik dalis pamatų su pirmu aukštu, kuriame tvarkėsi dvi moteriškės. Klausiamos jos nieko neatsakė. Tvartas stovėjo kaip stovėjęs. Knietėjo pažiūrėti, kaip dabar atrodo lenktyninių žirgų arklidės. Vos įėjusius mus sulaikė rusas ir didžiuodamasis savimi nuvedė mus pas komendantą, įsikūrusį trenerių pastogėje virš arklidžių. Ištiesiau jam priešais nosį savo tuščią portfelį ir paprašiau bulvių. Jis mus paleido. Anuomet buvusiame sode sutikome rusą, kuris ant dviejų plytų kaip tik virė kruopų košę. Draugiškai pasiūlė ir mums. Pavalgyti susėdome ant tvenkinio pakraščio. Kitapus ant kalvos matėsi šeimos kapai. Nuėjome apžiūrėti, radome viską kaip buvę, tik vietomis apaugę bulvienojais, kyšančiais iš vokiečių gynybos pozicijų. Nors bulvikės buvo visai mažos, prisirinkome jų pilną portfelį.

Rezidentė netikėtai pravirko. Nusigandau, nebuvau jos tokios matęs. Ji maldavo pasiskubinti išeiti iš miško, nes ją siaubingai kandantys uodai. Nujaučiau, kad ne jie buvo tikroji priežastis, bet daugiau nieko taip ir nesužinojau, kas jai nutiko. Vėl įsukus į gatvę, jai palengvėjo. Dar aplankėme Varglyčių (vok. Warglitten, dab. Bugrovas, Rusija) palivarką, kur, regis, jau buvo pradėję šeimininkauti rusai, vėliau mus pavežė link Karaliaučiaus važiavusi rusų mašina. Išlipome Judyčiuose, rezidentė norėjo pamatyti savo namus. Jie vis dar stovėjo, čia taip pat buvo pilna rusų. Kai tik įėjome, prie jos ėmė kabinėtis rusai, tad turėjome trauktis.

Trečiadienį rezidentė atėjo į operacinę. Paprašė apžiūrėti sprandą, kur buvo atsiradęs smarkiai niežtintis plotelis. Aptikau giliai į odą įsisiurbusių utėlių spiečių. Ta žinia ją, atrodė, pakirto. Stengiausi nuraminti, o dr. Rauchas man pagelbėjo nukirpti plaukus, kad pasiektume pažeistą vietą. Ji susiėmė, bet iš esmės buvo tokia pasikeitusi, kad net sutrikau. Ar nebus jau seniai išsekusios jos gyvybinės jėgos? Ar ne kaip sapne ji pro mus praeidavo? Ar ne vien tik paklusdama mūsų Išganytojo meilės įsakymui ji dar galėjo būti pavyzdys bendradarbiams ir rūpintis pacientais, kurie nuoširdžiai ja pasitikėjo?

Kitą rytą mane iškvietė pas ją, nes niekaip nenubudo. Ant stalo buvo lapelis su užrašu, kad ji išgėrusi kelias tabletes migdomųjų, nes dėl to siaubingo niežėjimo jau daugybę naktų negalėjusi miegoti. Prašė be reikalo nežadinti. Palikome ją miegoti. Gal ir nenorėjo savo rankomis prisišaukti mirties, bet puikiai žinojau, kaip mielai dabar būtų išvis nenubudusi. Kai ir vakare ji vis dar miegojo, buvo imtasi visų tokiais atvejais reikiamų priemonių, įtraukiant ir mane. Nieko nebejaučiau. Slankiojau ir dariau, ką įpratęs, tarsi manęs tai neliestų. Gal ir pats viduje buvau miręs, kad taip atbukau?

Penktadienio vakarą jos širdis liovėsi plakusi. Tuberkuliozės skyriaus pacientai iš Kalthofo pargabeno karstą, visas sandėlis jų ten dar buvęs. Vienas ligoninėje dirbęs kareivis atnešė savo sumeistrautą medinį kryžių. Ant jo užrašėme jos vardą, gimimo ir mirties metus, o kitoje pusėje parašėme baigiamuosius Šventojo Rašto žodžius: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“

Jos kapas buvo ten, kur ir visų kitų, – šalia Senojo Rosgarteno bažnyčios. Rezidentės Biblijoje, ties Laiško romiečiams 8-uoju skyriumi, kaip skirtukas buvo įdėtas plonas sąsiuvinis su užrašais, mintimis apie atskiras Šventojo Rašto vietas, užuominomis apie tai, kas anuomet vyko, kai buvo peržengta riba. „Rusija – kažkada tu ten norėjai. Dabar ji tavimi eina.“ Tuos žodžius vis skaitydavau tarsi testamentą. Ausyse skambėjo: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“

Visą liepą, kai tik nedirbdavau, keliaudavau vienas, šniukštinėdavau po rūsius ir sodus, parsinešdavau kalnus indų, kartkartėmis – gėlių, sykį – daugybe žiedų sužydėjusią mėlyną raganę. Tokiuose žygiuose vis aptikdavau žmonių – ir gyvų, ir mirusių. Gyvuosius pristatyti į ligoninę nebuvo lengva, tam kiekvieną sykį reikėdavo ypatingo ryžto. Dar niekada anksčiau nebuvau taip dažnai lyginamas su gailestinguoju samariečiu, kaip šiomis dienomis. Gėda, nes daugeliu atvejų tuos žmones išgelbėti vis dėlto būdavo paprasčiau, nei atrodydavo iš pradžių.

Ir rusų kartais rūsiuose sutikdavau. Vieną tokį pamačiau atsirėmusį į sieną, kai mano akys priprato prie tamsos. Jis stovėjo nekrustelėdamas ir laikė pirštą prie burnos. Be jokios abejonės, jam grėsė mirtis.

Erika nenuilsdama rūpinosi maisto produktais. Baimės ji jau seniai nejuto. Vis papasakodavo apie draugiškus ją užkalbinusius rusus. Vienas buvo pažadėjęs atnešti bulvių, ji net neabejojo, kad taip ir padarys. (Jis atnešė; bet vos atėjus į ligoninę iš jo tas bulves kažkas atėmė ir neatidavė.)

Maistas buvo ruošiamas patalpoje šalia mūsų. Vienas puskarininkis čia pastatė kažkur išardytą koklinę krosnį. Nors tikino šio amato neišmanąs, ant tos krosnies, šalia mūsiškių puodų ir katiliukų, kasdien kunkuliuodavo dar bent dvidešimt iš kitų skyrių. Dažnai Erikai tekdavo laukti, kol ateis jos eilė.

Tolimoje Šlejermacherštrasėje, Hanso Schemmo mokyklos griuvėsiuose, po išsilydžiusiu stiklu gulėjo tūkstančiai ampulių narkozei bei širdies ir kraujagyslių ligoms skirtų vaistų. Juos aptikau kartu su Erika išėjęs pasižvalgyti po apylinkes, kur ji prieš metus buvo dirbusi viename namų ūkyje, o dabar norėjo pažiūrėti, ar ta šeima vis dar kur nors ten. Grįžome pilnais krepšiais vaistų, o kelių besivalkiojančių vaikų paprašiau pririnkti dar.

Po poros dienų, gavęs iš ligoninės vežimą, grįžau visko parsivežti. Mane lydėjo senoji operacinės slaugytoja Ida. Pirma dar išsukome iš kelio pažiūrėti, kaip atrodė Chirurgijos klinika Drumštrasėje. Ten abudu dirbome paskutinėmis sausio dienomis. Nors nuo to laiko per pusmetį viskas buvo nuniokota, slaugytoja Ida buvo tvirtai įsitikinusi, kad ras kadaise suslėptus daiktus. Ir tikrai, iš plataus plyšio šalia šoninių įėjimo durų ji ištraukė keletą didelių puodų su tepalu, užtektinai tvarsliavos ir kelis alkoholio bei benzino kanistrus – tai nustebino čia tuo metu įsikūrusios ambulatorijos žmones. Skubiai susikrovėme grobį į vežimą ir išvažiavome, kol niekas nepareikalavo juo pasidalyti.

O klinikoje dėjosi tikros dramos. Dar lageryje rezidentė buvo pasakojusi, kad mano buvęs sanitaras čekas, rusams užėmus miestą, ėmėsi odontologo veiklos, tiksliau, ant sveikų dantų maudavo rusams auksinius vainikėlius, pagamintus iš jų prisivogtų žiedų. To aukso likdavo ir galiausiai jis taip pralobo, kad vienas rusas jį dėl to užmušė.

Žvalgydavomės ne tik vaistų, bet ir lovų bei čiužinių. Iš vaikščioti galinčių mano pacientų, kurie dėjosi esą ligoniai, radosi nedidelis penkių žmonių būrys, kurie tuos daiktus sunešdavo ir padalydavo po visą skyrių. Ypač knietėjo pasiknaisioti po rūmų griuvėsius. Jie buvo saugomi sargybinių, vadinasi, ten turėjome rasti ko nors naudingo.

Ir ta valanda išaušo – vieną ankstyvą rytmetį, penktą. Mano žvalgai pranešė, kad sargybinis pasitraukė. Nieko nelaukę įsmukome ten ir vienoje didelėje patalpoje į kairę nuo vartų radome keletą dėžių tvarsliavos ir kitų vertingų dalykų, prisikrovėme jų pilnus karučius. Kelias sunkias dėžes, apvyniotas viela ir skirtas Maskvai, deja, turėjome palikti. Kaip kokią įdomybę dar pasiėmėme įpakuotą paveikslą su užrašu „Breigelis“. Deja, grįžę pamatėme, kad jis suaižėjęs į šimtus šipulių, kurių jau neįmanoma sulipdyti. Tikriausiai jis buvo sukapotas kirviu, o paskiau šiaip ne taip vėl surinktas. Popiet prie įėjimo į rūmus vėl stovėjo sargyba.

Netoli mūsų, kitapus Kionigštrasės, vadinamojoje Infekcinėje ligoninėje, dirbo ir jai vadovavo profesorius Starlingeris. Jai priklausė ir karo ligoninė Jorkštrasėje bei Šv. Elžbietos ligoninė. Infekcinėje ligoninėje gulėjo apie du tūkstančius šiltine sergančių ligonių. Vienoje lovoje jie gulėjo po du, vaikai – po keturis. Buvome daug girdėję apie tą ligoninę. Ilgai neradau progos jos aplankyti. Susiruošiau tik tada, kai iš vieno mūsiškio šnipo Tuberkuliozės skyriuje sužinojau, kad Starlingeris buvo šutvės, kuri kėsinosi į mano ir kitų žmonių gyvybes, vadeiva.

Radau profesorių į celę panašioje patalpoje, gulintį ant siauros lovos, šalia stalo su knygomis. Rankose jis laikė, negalėjau patikėti savo akimis, knygą, kurios kaip tik ieškojau – Bismarko „Mintys ir prisiminimai“, 3 tomas. Netrukus užsimezgė lengvas pokalbis, nesvarbu, kad mūsų pažiūros gal ir skyrėsi. Neužsiminiau apie tas nesąmones, kurios mane čia atvedė, taip pat nepaklausiau profesoriaus, ar jam tikrai šiltinė, kaip buvo užrašyta ant durų. Galėjo būti, kad jis tik apsimetė, siekdamas bent kuriam laikui atsikratyti rusų. Po valandos atsisveikinau, kaip ant sparnų išėjau po šio susitikimo. Ta „Infekcinė ligoninė“ buvo savotiškai žavi. Kad ir kokių keistenybių ten retsykiais pasitaikydavo, buvo stengiamasi palaikyti tvarką, tiesa, kartais, kone akiplėšiškai. Visame tame chaose, kuriame murkdėmės, tai buvo nepaprasta palaima.

Išeidamas iš ligoninės sutikau tą baisiąją slaugytoją, apie kurią buvau pasakojęs anksčiau. Pažinojau ją dar nuo tvirtovės laikų, tik anuomet ji buvo visai nepavojinga. „Užsukite arbatos!“ – sušuko ji man pavymui, ir aš priėmiau šį kvietimą. Rusų majoras padėjo jai gauti dvi patalpas visai prie įėjimo į ligoninę, iš kur ji viską puikiausiai galėjo matyti; čia atsigabeno ir Nervų ligų klinikos direktoriaus baldus. Kiekvieną daiktą pažinojau kaip nuluptą, o ji man juos pristatė kaip mirusio brolio palikimą. Tačiau taip norėjau jos arbatos ir gabalėlio lašinių, šmėžavusių kažkur fone, kad užsičiaupiau ir kantriai klausiausi jos sapalionių, kol gavau ko atėjęs.

Netoli Šv. Elžbietos ligoninės buvo ugniagesių tvenkinys, vanduo jame gana švarus, kartkartėmis nusimaudydavau. Jis telkšojo atviroje vietoje, tarsi kulisų apsuptas griuvėsių. Čia galėdavau jaustis visiškai vienas, nes šiame komplekse niekas nebegyveno. Tik sykį buvau sutikęs du vaikus, kurie taip pat buvo atėję maudytis. Jie šokinėjo į vandenį, panerdavo ir pilna burna išpurkšdavo tikrus fontanus. Neįsivaizdavau, iš kur jie sėmėsi tiek energijos. Riktelėjau jiems, kad nenurytų vandens, nes užsikrės šiltine. Tačiau jie nesiklausė, tik šūktelėjo: „Na ir kas! Nesvarbu, nuo ko mirti. Vis tiek neištrūksim iš čia.“

Savotiškai įdomu būdavo nueiti pas kirpėją, įsikūrusį mūsų namo pirmame aukšte. Čia šnipai skirdavo savo susitikimus. Veidrodžiai ir stiklo šukės buvo sustatyti taip, kad neišvengiamai patekdavai jų akiratin.

Liepos pabaigoje ėmė sekti mano jėgos. Jaučiausi pavargęs, trūko oro, nepajėgdavau ilgiau išstovėti, turėdavau įsikibti. Tarsi nieko ypatingo. Tačiau vieną dieną užėjo Schreineris, kažkas jį buvo iškvietęs, ir išsivežė mane į Šv. Elžbietos ligoninę. Čia ir pasilikau gulėti, niekuo nebesirūpinau. Mane apėmė begalinė ramybė. Buvau paguldytas palatoje su dviem katalikų kunigais, vienas jų sirgo šiltine, kitas, įtariau, tik buvo slepiamas. Galėjome matyti baltą koplyčios sieną, o pro jos langų plyšius retsykiais pasigirsdavo tyli giesmė. Visiškai pasidaviau. Schreineris ėmė mane gydyti, apžiūrėti atėjo profesorius Starlingeris, o slaugytoja Raphaela buvo tikras angelas.

Po keturiolikos dienų vėl jaučiausi geriau ir jau galėjau šiek tiek pagelbėti ligoninėje. Padėtis čia buvo geresnė nei visur kitur, nes slaugytojoms nereikėjo išsikraustyti iš ligoninės, ji nebuvo sudeginta. Dėl šios priežasties čia galėjai rasti tai, ko niekur kitur nebuvo. Prieš pastatą užimant rusams, rūsys buvo užlietas vandeniu. Taip bent jau konservai buvo išgelbėti. Tarp ligoninėje likusių žmonių nebuvo išdavikų, visi gerai sutarė, todėl, pavyzdžiui, viršutiniuose aukštuose ilgesnį laiką pavyko laikyti paslėptą karvę.

Rugpjūčio pabaigoje dingo Schreineris. Vienas rusas, kurį jis paprastai gydydavo, jį išsivežė kartu. Apie tai žinojome tik mes su slaugytoja Raphaela. Deja, neįmanoma atsisveikinti su visais, kad ir kaip norėtųsi. Rusas turėjo pavėžėti Schreinerį iki Ščecino, o kaip jis ketino keliauti toliau, nežinojome. Jis nebuvo vienintelis pabėgęs, buvo ir daugiau gydytojų, ir negirdėjome, kad daug ką jų būtų vėl sugavę.

Buvau perkeltas į Schreinerio kambarį. Šalimais gyveno Brichzy, taip pat dirbęs gydytoju. Kartais vakarais pas mus dar ateidavo jaunesnysis chirurgas Ottas, lauko ligoninėje priklausęs mūsų grupei, o kunigas Grossas, su kuriuo sirgdamas kartu gulėjau palatoje, prie mūsų prisijungdavo iš infekcinės ligoninės drauge palošti skato ir šachmatais arba ateidavo į bulvių puotą, už kurią būdavome dėkingi kokiems nors pacientams rusams. Kampe stovėjo dviejų metrų aukščio ekrano drobės ritinys, kurį kartais juokaudami išvyniodavome. Tai buvo ypatingas grobis – didžiulis aliejiniais dažais tapytas paveikslas iš Mokesčių rūmų posėdžių salės. Brichzy suspėjo jį išpjauti iš rėmelių, kai turėjome iš ten išsikraustyti. Nors, be įspūdingo dydžio, jis niekuo nebuvo ypatingas, jame pavaizduotas tik nedidelis varganas miškas su liūnu pirmame plane – tikriausiai gresiančio skurdo simboliu, – rusai ne juokais sujudo jam staiga dingus ir ėmė kaip įmanydami ieškoti. Tačiau iki šiol niekas taip ir nežinojo, kur jis. (Vėliau ta drobė labai pravertė: iš vienos jos pusės, ruošdamiesi išvykti, prisiuvome maišų, o į kitą įsupta buvo palaidota Erika.)

Kai kada vidudienį užlipdavau ant stogo ir degindavausi. Atėjo ruduo. Virš negyvo miesto skraidė varnos. Visaip sukau galvą, kaip čia jų pagavus. Gal būtų reikėję padėti maišus su klijais, bet vargu ar jos ten būtų suėjusios. Nebent žiemą – bet ne, dabar dar nenorėjau ir negalėjau galvoti apie žiemą. Paprasčiausiai negalėjau. Dar jai neatėjus mirė žmonės. O žiemą dar prisidės šaltis ir mėnesiai, kai niekas neaugs, netgi piktžolės – tiesiog negalėjau apie tai galvoti.