Šių metų gegužės 21 d. bus minimas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Ši sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų. O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.

Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase 16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).

Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.

1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase 16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.

Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.

Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.

Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.

Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.

Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.

Knygos ištrauka

Mano marčiai Lizai, kaip rašau toliau, 1980 m. gegužę uždraudė lankytis pas mane Gorkyje. Pirmaisiais mėnesiais pas mane taip pat ateidavo nepažįstamų žmonių, kurie, kaip tikėtasi, būtinai bandys mane „perkalbėti“. Paskui neliko ir tų lankytojų. Visus kitus neišvengiamai sulaikydavo budintis milicininkas – nuo 1980 m. kovo postas buvo įkurtas tiesiai prie lauko durų; naktį budėtojas kartais snaudžia, bet taip ištempia kojas, kad būtų neįmanoma jų apeiti siekiant skambučio. Visus sulaikytuosius milicininkas veda į specialiai tam skirtą patalpą priešais esančiame name, kur į apklausą iš karto atvyksta atitinkami pareigūnai. Jei sulaikytieji – nepažįstami žmonės, prijaučiantys ar besitikintys gauti pagalbos ir apsiginti nuo kokio engimo, dažnai specialiai atvykę iš toli, tai aš galiu tikriausiai niekada taip ir nesužinoti, kad jie čia lankėsi. Jeigu tai kitų miestų gyventojai, juos dažnai iškart išveža iš Gorkio. Visais atvejais žmonės patiria nemalonumų, kartais – labai rimtų (kartais net keliems mėnesiams paguldo į psichiatrijos ligoninę; atgaline data sužinojau apie tris tokius atvejus).

Sykį pas mus pasikalbėti praslydo du mokyklinukai. Išeinančius juos sučiupo ir klausinėjo apie tris valandas. Mes visą tą laiką prie lango laukėme, kada jie išeis iš atramos punkto. Vienas iš berniukų galop išėjo ir pamojo mums ranka; mes su palengvėjimu supratome, kad berniukai nepalūžo (tokie dalykai kartais nulemia visą gyvenimą!). Po mėnesio pas mus atėjo berniukų tėvai, vienos Gorkio gamyklos darbininkai. Jie turėjo nemalonumų ir bandė pareikšti mums pretenzijas, kodėl kalbėjomės su jų vaikais. Tėvai mums pasakė ir tai, kad apie berniukų poelgį buvo pranešta mokyklai.

Apie pasimatyti atvykusius pažįstamus žmones, žinoma, aš sužinau. Tarp jų – iš Leningrado atvykęs pažįstamas gydytojas, 80-metė teta ir pagyvenusi rašytoja.

Vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio atvejų įvyko 1980 m. vasarį, per Liusios gimtadienį. Išvakarėse ji buvo Maskvoje ir turėjo atvažiuoti kartu su mudviejų draugu Jura Šichanovičiumi – jau ne kartą esu apie jį rašęs. Rytą Liusia paskambino į duris ir susijaudinusi suriko:

– Jurą sučiupo!

Paaiškėjo, kad jį sučiupo trys vestibiulyje budėję milicininkai (akivaizdu, tąkart specialiai budėjo daugiau) ir išsivedė, o daiktus privertė palikti čia pat vestibiulyje (Jura buvo stipriai apsikrovęs produktais, kuriuos padėjo nešti Liusiai). Nubėgome pridurmui. Tada ant patalpos, kur vesdavo sulaikytuosius, kabėjo lentelė „Atraminis viešosios tvarkos palaikymo punktas“, vėliau ją nuėmė. Žengėme vidun. Matyt, Jurą laikė galiniame kambaryje; mes jo nematėme, o priešais mus sėdėjo kapitonas VRM uniforma pavarde Snežnickis. Jis – mūsų rajono milicijos viršininko pavaduotojas ir formaliai kaip tik jis prižiūri mane (KGB, kaip visada, formaliai laikosi nuošalėje; kita vertus, galbūt kaip tik Snežnickis ir yra KGB atstovas „mūsų“ milicijos skyriuje).

Ėmėme reikalauti, kad Snežnickis atsakytų, kur yra Šichanovičius ir kas jam. Labai greitai jam tai nusibodo ir jis įsakė milicininkams mus išvesti. Tie atliko užduotį su didžiausiu malonumu, profesionaliai ir mikliai. Taigi mes, keliskart iš peties stumtelėti, atsidūrėme už durų: aš išsitiesiau ant grindų, o Liusia gavo smūgį į akį (nuo padarinių ją apsaugojo akiniai) ir mėlynių ant rankų. Tuo metu išvedė Šichanovičių, jis spėjo virš milicininkų galvų perduoti mums atgalinį bilietą – šaunuolis – mes pridavėme bilietą į kasą. Kaip vėliau paaiškėjo (iš Šichanovičiaus telegramos), jį lėktuvu išskraidino į Maskvą.

Apytikriai iki 1980 m. rugpjūčio KGB bandė priversti mane vaikščioti registruotis į milicijos skyrių. Gavau kokius 50 šaukimų, į kuriuos atsakydavau standartiniu atsisakymu (reikalaudamas atsiųsti man mašiną, kuri man, kaip akademikui, priklauso). Šaukimuose dažnai buvo grasinimas „atvesdinti“, kartą net buvo bandyta jį įgyvendinti. Kovo viduryje išlaužta buto spyna. Kitą dieną atvyko du milicijos leitenantai ir pareiškė, kad privalau nedelsdamas važiuoti su jais registruotis, priešingu atveju aš, Snežnickio įsakymu, būsiu atvesdintas jėga. Išėjau į gatvę. Ten stovėjo mikroautobusas. Pasakiau, kad būtinai turiu išsiųsti telegramą, ir pasukau į paštą. Milicininkai ėmė bėgti paskui mane ir čiupę už rankų ėmė tempti mikroautobuso link. Aš taip spyriausi, kad kojos čiuožė per sniegą, ir toliau kažką šaukiau apie paštą ir registraciją. Kai kurie praeiviai atkreipė dėmesį į tai, kas vyksta. Milicininkai įstūmė mane į laiptinę ir ten staiga paleido; aš nubėgau iki durų ir įsmukęs vidun užsikabinau jas grandinėle. Kitą dieną atėjo man nepažįstamas milicijos kapitonas. Kelios minutės prieš jį atėjo šaltkalvis keisti spynos. Kapitonas ėmė reikalauti, kad atvykčiau registruotis, o kai aš atsisakiau, surašė protokolą „dėl milicijos darbuotojo reikalavimo nepaisymo“ ir privertė šaltkalvį pasirašyti kaip liudytoją. Matyt, šaltkalvis tuo metu tam ir buvo reikalingas, o kam apskritai reikėjo laužti ir keisti spyną, aš iki šiol nesuprantu. Tolesnių padarinių tąkart nebuvo.

Visus tuos metus, vos man išėjus iš namų, paskui mane nutįsta KGB „stebėtojų“ vora. Daugelį jų pažįstu iš veido. Miške tam tikslui kartais būna porelė, vaidinanti meilę. Kartais tai stebėtojas, kuris slepiasi už storo medžio kamieno, neatsilikdamas daugiau nei per du žingsnius nuo mūsų; mums pastebėjus jį, jei neturi kur dingti, skubiai nubėga. Kai 1981 m. mudu su Liusia ėmėme važinėti mašina, kagėbistai taip pat pradėjo važinėti mums iš paskos, įprastai dviem mašinomis. Kartais jie gąsdindavo, sukurdami į avarinę panašią situaciją. Ir mašinos, ir pėsčiųjų palyda tos pačios kelionės metu įprastai keičiasi: žodžiu, valstybės, tiksliau, liaudies pinigų negailima. Kokių tikslų jie siekia? Su vienu iš jų nuolat susiduriu – jie neleidžia man paskambinti iš telefono automato į Maskvą, Leningradą ar dar kur nors apskritai: prieš mane užbėga į bet kurį paštą pakeliui ir, matyt, duoda komandą išjungti aparatą. Kad ir kaip ten būtų, kai užeinu, pasirodo, jog jis „neveikia“ (skaitytojas, žinoma, prisimena, kad bute telefono nėra; maža to, telefonas mūsų bute Čkalovo gatvėje ir net vasarnamyje išjungtas jau 1980 m. sausio 22 dieną). Labai retai man (ir Liusiai – jai krečiami tokie pat pokštai) pavyksta apgauti jų budrumą. Pavyzdžiui, neseniai, kai nerimavau dėl Natašos sveikatos Leningrade, išėjau su šiukšlių kibiru, palikau jį prie šiukšlyno ir neužsukęs namo užbėgau į paštą (po šio atvejo, iki pat 1986 m. gruodžio 16 d., milicininkas eidavo į šiukšlyną kartu su manimi ir Liusia). Kitas jų tikslas (turbūt svarbiausias) – užkirsti kelią bendrauti su žmonėmis gatvėje. Ar jie bijo, kad pabandysiu slapta išvykti į Maskvą? Vargu: jie žino savo galimybes (aš irgi).

Kartą jie nusprendė pademonstruoti tas galimybes. Tai buvo 1980 m. kovo mėnesio Mokslų akademijos bendrosios sesijos išvakarėse. Bendroji sesija pagal įstatus rengiama kasmet – per ją prezidentas ir mokslo sekretorius skaito ataskaitinius pranešimus apie akademijos ir jos mokslininkų metinę veiklą, svarstomi pranešimai ir organizaciniai klausimai, kurių daugeliui reikia balsavimo ir kvorumo. Pagal įstatus dalyvauti bendrojoje sesijoje – akademiko teisė ir pareiga, kiekvieną atvejį (neatvykimas dėl ligos, užsienio komandiruotės) akademijos Prezidiumas nagrinėja individualia tvarka (taip pat, kaip rinkimų atveju). Iš anksto išsiunčiau Prezidiumui telegramą su prašymu išsiųsti man kvietimą į sesiją (juos siunčia visiems akademikams, bet tąkart – ir vėliau – aš jo negavau). Atsakymo į telegramą ilgai nebuvo. Išsiunčiau pakartotinį paklausimą ir tada – pagaliau – atėjo beprecedentis atsakymas: „Jūsų dalyvavimas sesijoje nenumatytas.“ (!)

Užsienio korespondentams, pranešantiems apie incidentą, galimas daiktas, nebuvo visiškai aiškus kalbinis ir situacinis telegramos pikantiškumas. Kieno nenumatytas? Įstatų? Bet įstatuose viskas atvirkščiai. Iš telegramos supratau, kad SSRS MA parišta prie KGB pavadėlio ir paklusni net tada, kai tenka pažeisti savo įstatus. Vakare sesijos išvakarėse turėjo išvykti Rufė Grigorjevna ir Liza (kurią anuomet dar įleisdavo). Mes su Liusia važiavome jų palydėti. Bet man pabandžius įkelti į vagoną Rufės Grigorjevnos lagaminą (ji jau buvo angainėje), prieš mane staiga išdygo ginkluotų žmonių grandinė, susikabinusi už rankų taip, kad negalėčiau įlipti. Vienas iš jų buvo išsitraukęs iš dėklo pistoletą. Atsisveikinau su Rufe Grigorjevna per atstumą. Paskui Liza pasakojo, kad važiuojant Rufės Grigorjevnos akys buvo pilnos ašarų. Reikia ją – niekada neverkiančią ir neleidžiančią sau atsipalaiduoti net tragiškiausiomis gyvenimo aplinkybėmis – pažinti, kad galėtum deramai įvertinti jos išgyvenimus. Taip KGB parodė, kad neketina juokauti su draudimu man išvykti iš Gorkio.

Tą pačią dieną grįžę į butą mudu su Liusia susidūrėme su dar vienu siurprizu. Nebebuvo įmanoma klausytis radijo per tranzistorių. Iš abiejų mūsų imtuvų sklido ištisinis riaumojimas. Tai buvo individualus slopintuvas, matyt, padėtas kažkur netoliese. Vėliau klausėmės radijo išėję iš namų ir pasitraukę nuo jų per 50–100 metrų. Vykstant akademijos sesijai priešais Rufės Grigorjevnos duris taip pat buvo įrengtas milicijos postas, ir pas ją, taip pat kaip ir pas mane, įleido labai nedaug žmonių. Kam buvo skirta ši vienareikšmiškai neteisėta akcija, ko bijojo KGB – nesuprantu iki šiol.

Čia, Gorkyje, KGB ne tik prižiūri ir izoliuoja mane, bet ir vykdo kai kurias dar subtilesnes akcijas. Vos pradėję gyventi Gorkyje pradėjome pastebėti, kad bute lankosi pašaliniai žmonės – ir ne visada nekaltai. Vis genda magnetofonai, tranzistoriai, rašomoji mašinėlė (per šį laiką daug kartų juos remontavome). Bijau palikti bute svarbiausius ir nebeatgaminamus užrašus, dokumentus, knygas ir nuolat nešiojuosi juos su savimi (vėliau papasakosiu, kad ir ši priemonė dukart nepadėjo). Tačiau kai kurios smulkmenos, kurių neimdavau su savimi, galimas daiktas, pradingdavo. Mes spėjome, kad milicininkai be ypatingų ceremonijų įleidžia kagėbistus į butą. Veikiausiai dabar kaip tik taip ir vyksta (galbūt ne visi budintys milicininkai yra su tuo susiję, bet tik tie iš jų, kurie yra įgavę KGB pasitikėjimą ar tiesiog yra KGB bendradarbiai).

Bet pirmąjį pusmetį, kaip išsiaiškinome, buvo naudojamas kitas būdas. Kaip rašiau, viename buto kambaryje buvo lyg ir tarnybinės patalpos, o raktus turėjo moteris, vadinusi save „šeimininke“. Ji iš tikrųjų kartais duodavo mums pasikeisti švarią patalynę, kurią laikė savo spintoje, ir rankšluosčių. Tačiau iš esmės jos funkcijų mes nesupratome. Ji kone kiekvieną dieną ateidavo ir be jokios aiškios priežasties sėdėdavo tame „tarnybiniame“ kambaryje, palikusi praviras duris, o paskui išeidavo, prieš tai užrakinusi jas savo raktu. Kitą dieną vėl tas pats kartojosi. Tikroji viso šito priežastis paaiškėjo atsitiktinai. 1980 m. liepą mums ilsintis po pietų, jau apie 7 vakaro, atbėgo uždususi mergina iš pašto. Ką tik telegrafu gautas iškvietimas pasikalbėti telefonu su Niujorku. Tai galėjo būti vaikai, ir mes, savaime suprantama, suskubome į paštą. Be jokios abejonės, kaip tik tokio skubėjimo ir tikėjosi KGB; be kita ko, tikėtina, juos domino krepšys su mano rankraščiais ir dokumentais, kurį aš, kaip jau sakiau, nešiojausi su savimi, o gal ir dar kas nors. Vėliau apžiūrėję iškvietimą pamatėme, kad jis pasiekė Gorkį 11 valandą ryto, tai yra aštuonias valandas gulėjo KGB. Beje, mes taip ir nežinome, kas atsiuntė tą iškvietimą, ir daugiau jokių iškvietimų iš užsienio negavome. Aš pirmas įlėkiau į paštą, man iš paskos – Liusia. Ji pasičiupo ir mano krepšį, bet pamiršo kažkokius daiktus, regis, cigaretes.

Maža to, pašte nubuvo laikrodžio, todėl mes nežinojome, ar jau praėjo iškvietimo laikas. Liusia grįžo į butą. Ir čia ji išvydo mūsų miegamajame ir gretimame kambaryje du kagėbistus: vienas iš jų rausėsi tarp mano popierių, o kitas kažką darė su magnetofonu (vėliau paaiškėjo, kad įrašas, kurį įkalbėjau vaikams į magnetofoną, ištrintas). Liusia baisiai suriko ir kagėbistai puolė bėgti. Bet ne prie lauko durų, o į „šeimininkės“ kambarį, kuris buvo atidarytas. Taip pat kaip ir langas. Kagėbistai užšoko ant sofos, apvertė ją, tada ant palangės, palikdami ant jos pėdsakus, ir iššoko laukan. Liusia iš karto pasikvietė milicininką ir parodė jam tą chaosą; regis, jis buvo šiek tiek sutrikęs. Vėliau Liusia prisipažino, kad labai nemaloniai pasijuto dėl visko, kas vyksta. Po šio įvykio mums tapo aišku, kokia pagrindinė „šeimininkės“ funkcija. Tiesiog išeidama ji turėdavo palikti pravirą langą (visi mūsų buto langai uždaromi iš vidaus užšovu ir, jeigu jis užspaustas, atidaryti lango iš lauko neįmanoma). Patekę į „šeimininkės“ kambarį iš lauko, kagėbistai jau visai paprastai atsirakindavo savo raktu duris iš vidaus, darydavo bute ką panorėję ir tokiu pat būdu išeidavo. Be to, milicininkas neturėjo žinoti apie jų vizitus (nereikalingas liudytojas, be to, tikėtina, didžiuma iš jų nėra KGB bendradarbiai). Būtent už tai „šeimininkė“ ir gaudavo darbo užmokestį!

Tądien Liusia turėjo išvažiuoti į Maskvą. Kitą dieną išsiunčiau telegramą SSRS KGB pirmininkui Andropovui protestuodamas prieš savivalę. Liusia surengė Maskvoje spaudos konferenciją, kurioje papasakojo apie naują KGB teisėtumo pažeidimą, ir išsiuntė telegramą SSRS Mokslų akademijos prezidentui A. Aleksandrovui, kurioje informavo jį apie įvykius. Analogiškas telegramas ji išsiuntė ir Amerikos akademijų, kurių narys aš esu, prezidentams. Po kelių dienų į butą atėjo KGB kurjeris su šaukimu atvykti į pokalbį dėl mano telegramos Andropovui. Nuėjau. Įvyko pokalbis su kagėbistais, vienas jų prisistatė esąs Gorkio srities KGB viršininkas, o kitas – majoras Riabininas iš Maskvos. Su Riabininu vėliau buvau dar kartą susitikęs (badaudamas 1981 m.). Deja, man pokalbis nepavyko, kalbėjau nepakankamai energingai ir iš dalies „suvėliau“ psichologinį susidariusios situacijos efektą. Baigdamas pasakojimą apie šį epizodą noriu pabrėžti, kad slapti kagėbistų apsilankymai mūsų bute (vis viena – per langą ar per duris) yra šiurkščiausias teisės į būsto neliečiamybę ir kitų teisių pažeidimas, taip pat kelia grėsmę mano ir Liusios gyvybei: pavyzdžiui, maža ko jie (panorėję) gali įberti į maistą ar dar kur nors. Paskutinė mintis (dėl manęs) paminėta Liusios laiške Aleksandrovui ir Amerikos akademijų prezidentams.

O „šeimininkės“ daugiau nebeįsileidau į butą. Ji (ir KGB) lengvai su tuo susitaikė. Jos funkcija buvo atskleista ir daugiau jos nebereikėjo.

Žvelgdamas atgal akivaizdžiai matau, kad KGB toliau medžiojo mano krepšį visus vėlesnius mėnesius. Deja, pernelyg lengvabūdiškai vertinau šį pavojų ir labai daug ko turėjau tik po vieną egzempliorių (vadinasi – ir vienoje vietoje). Po aštuonių su puse mėnesio KGB pasiekė savo tikslą, pasinaudodamas mano neatsargumu lankantis poliklinikoje. Štai kaip tai nutiko.

Gorkyje neturėjau galimybės pasinaudoti gydytojų paslaugomis. Visi mane prižiūrintys gydytojai liko Maskvoje. Tačiau dideli nemalonumai dėl dantų vis dėlto privertė mane 1980 m. rugsėjį kreiptis į odontologijos polikliniką. Man apgydė kai kuriuos dantis, kitus pašalino ir paskyrė protezavimą. Vasario pradžioje man nušlifavo kelis dantis, išmatavo. Paskui pusantro mėnesio nekantriai laukiau pranešimo iš protezuotojo ir jį gavęs 1981 m. kovo 13-osios rytą (tuo metu Liusia buvo Maskvoje) suskubau į polikliniką. Reikia pasakyti, kad kaip tik tomis dienomis aptikau klaidą viename iš savo darbų ir buvau šiek tiek „atsijungęs“, daugiau galvojau apie formules nei apie ką kita. Atėjęs į polikliniką norėjau laiptais užlipti į viršutinį aukštą, į kabinetą, bet tuo metu sutikau protezuotoją K., kuri pasiūlė man eiti į kitą kabinetą pirmame aukšte. Man taip buvo lengviau: visada sunkiai lipu laiptais dėl širdies. Kažkas stovintis šalia paaiškino, kad viršuje remontas (tai buvo melas!). Įžengusi į kabinetą K. pasakė, kad tai chirurginis kabinetas, todėl griežčiausiu vyriausiojo gydytojo potvarkiu aš privaląs palikti savo krepšį prie įėjimo (gryniausia kvailystė, tiksliau, sąmoninga apgavystė: apie kokį sterilumą gali būti kalba šlifuojant dantis, jei nešvarios grindys ir t. t.?). Žinoma, turėjau arba atsisakyti vizito, arba reikalauti, kad man leistų įsinešti krepšį. Bet, užuot tai padaręs, kreipiausi į šalia stovinčią slaugytoją ir paprašiau prižiūrėti mano krepšį arba padėti jį į sandėliuką. Slaugytoja pasakė:

– Nesijaudinkit, pas mus čia niekada niekas nedingsta.

Mačiau, kad koridoriuje sėdi priėmimo laukiantys pacientai, ir padariau pirmą klaidą, nes pamaniau, kad tiekos žmonių akyse nieko mano krepšiui nenutiks. Kaip sakoma, kai Dievas nori nubausti, atima protą. Gydytoja K. užsiėmė mano dantimis. Sėdėjau nugara į kabineto duris. Durys girgžtelėjo. Staiga K. aiktelėjo:

– Kas čia?

O paskui, po pauzės:

–A, tai jūs.

Įėjo vyriausioji gydytoja, deja, pamiršau jos pavardę. Ji iš karto išėjo, o po kokių penkių minučių vėl įėjo. Dar po 10 minučių K. baigė darbą, aš išėjau į koridorių ir neradau savo krepšio! Vienas iš ten esančių pacientų papasakojo, kad kažkokie du vyrai trynėsi aplink krepšį, vis dirsčiodami į kabinetą. Paskui vienas iš jų pasiėmė krepšį ir nunešė jį į kabinetą. Į tai niekas nekreipė dėmesio: juk jis neišnešė krepšio, priešingai – nunešė jį ten, kur jo savininkas. Apie tai, kas vyko toliau, galima tik spėlioti. Tikriausiai antrasis kagėbistas užėjo į kabinetą su didesniu krepšiu ir man už nugaros įsidėjo manąjį; po to galėjo ramiai išeiti. Kokį vaidmenį atliko vyriausioji gydytoja, nežinau. Tačiau nekelia abejonių, kad neįleisti manęs su krepšiu į kabinetą ji nurodė sąmoningai ir žinodama, kam visa tai.

KGB sudavė nepaprastai stiprų smūgį. Dingo daugybė mano tiek visuomeninio, tiek grynai mokslinio pobūdžio užrašų, daugybė dokumentų, laiškų man ir mano laiškų kopijos (taip pat ir Liusios laiškų vaikams kopijos), trys stori mano 14 mėnesių rašyto dienoraščio sąsiuviniai ir trys tokie pat mano prisiminimų rankraščio sąsiuviniai. Pirmasis prisiminimų sąsiuvinis dingo 1978 m. lapkritį per slaptą kratą. Abu kartus įdėjau į tai labai daug darbo – pasirodo, bergždžiai. Parašiau pareiškimą dėl dingusio krepšio. Jis sukėlė platų atgarsį visame pasaulyje – KGB ir vėl prisidarė gėdos. Vagystė privertė mane iš esmės pakeisti daugelį planų, laikinai atidėti į šalį kai kuriuos sumanytus mokslinius darbus. Reikėjo skubėti rašyti prisiminimus, kol KGB neišplėšė man jų iš rankų arba nesutrukdė baigti kitu būdu. Jei vis dėlto skaitai šiuos prisiminimus, mano brangus ir gerbiamas skaitytojau (ne iš KGB), tai reiškia, kad mano pastangos šįkart buvo ne veltui.