„Rašydama knygą plonais siūleliais sujungi žmones, kuriems jos patinka. Tai šildo širdį“, – sako bestselerių „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, „Simonas“, „Žmonės, kurie visada su manimi“ autorė Narine Abgaryan. Jos romanų sujungtų skaitytojų būrys Lietuvoje – tikrai gausus.

Rasa Pinelytė

Narine Abgaryan dabar gyvena Vokietijoje, Liudvigsburge netoli Štutgarto. Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje ji iš Maskvos išvyko į gimtąją Armėniją. Netrukus ištekėjo už italo Simone ir persikėlė į Vokietiją. „Susipažinome, kai ką tik buvo pasirodęs mano romanas „Simonas“. Būna, skaitytojai per susitikimus klausia: „Ar knyga apie jūsų vyrą?“ Ne, sakau, tai knyga prišaukė vyrą. Todėl pradedančiuosius pamokau: „Jei pagrindiniam herojui renkate vardą ar juo labiau knygą pavadinate jo garbei, nenustebkite, jei vėliau likimas jus su tokiu žmogumi suves...“ – juokiasi Narine. Įtakingo dienraščio „The Guardian“ viena geriausių šiuolaikinių Europos autorių pavadintos rašytojos gyvenimas – nesibaigiantis romanas.

Šiame interviu skaitytojų pamilta rašytoja atvirai pasakoja apie ją aplankiusią meilę italui, gyvenimą Vokietijoje ir grįžusį norą rašyti.

– Ar daug atvykėlių tose Vokietijos vietovėse?

– Vokietijos pietūs, ypač Štutgartas, – labai turtingas kraštas, čia daug pramonės įmonių, didelių koncernų, todėl natūralu – daug ir atvykėlių, dirbančių šiose įmonėse. Daug imigrantų iš Italijos, pastaruoju metu gerokai padaugėjo iš Turkijos, pabėgėlių iš Ukrainos. Sakyčiau, tai labai įvairus regionas. Ir man imponuoja, kad žmonės čia tolerantiški. Vokiškai kalbu labai prastai, tačiau nesusidūriau su neigiamu požiūriu. Vadinasi, čia gerbiamas žmogus nepriklausomai nuo to, iš kur jis kilęs ar kaip apsirengęs. Šilta atmosfera yra didžiulė pagalba tam, kuris atsiduria svetimoje šalyje ir bent jau pradžioje jaučiasi lyg dramblys indų parduotuvėje...

– Kiek laiko jūs jau Vokietijoje?

– Atvažiavau čia 2022 metų lapkritį. Vokietija man – visiškai unikali ir nepažįstama šalis, prieš tai nebuvau po ją net keliavusi. Kaip kiekvienas žmogus, aišku, turėjau savo lūkesčių ir išankstinių nusistatymų, kuriuos teko peržengti, nes Vokietija atsivėrė ir ėmė rodytis visai kitokia, nei įsivaizdavau. Manau, mano persikėlimas čia yra tikra sėkmė. Patikėkite, tikrai turiu su kuo sulyginti: juk savo laiku iš Armėnijos atvažiavau gyventi į Maskvą. Milžiniškas skirtumas, kaip į atvykėlius žiūrima Rusijoje ir kaip Vokietijoje.

Nors, tiesą sakant, aš visai nesiruošiau emigruoti į Vokietiją. Kai Rusija užpuolė Ukrainą ir pradėjo karą, grįžau į savo gimtąją Armėniją – į Jerevaną. Bet tuo metu mano gyvenime buvęs žmogus labai ryžtingai buvo nusiteikęs mane vesti ir atsivežti į Vokietiją. Taip galiausiai ir įvyko. Prisipažinsiu, man tai buvo kiek šokiruojanti patirtis.

– Jūsų gyvenime pasirodė princas ant balto žirgo?

– Na, jei taip galima pavadinti italą žurnalistą, gyvenantį Vokietijoje. Simone dėsto italų kalbą Italų kultūros institute Štutgarte. Jis – labai įdomus, protingas žmogus. Dabar suvokiu, kad jis gal net išgelbėjo mane iš situacijos ir būsenos, kurioje jaučiausi įstrigusi dar nuo 2020 metų.

– Toks jau tas likimas – kartais nusprendžia geriau, nei patys sugalvotume.

– Taip, toks jausmas, kad kažkas paėmė mane už rankos ir suvedė su Simone. „Matau, nesusitvarkysi... Leisk padėsiu“, – rodos, pasąmonėje girdėjau vedimą...

Tiesą sakant, išvažiuoti iš Rusijos planavau gerokai anksčiau – apsisprendžiau dar 2020-ųjų rudenį, iškart po Armėnijos pralaimėjimo dėl Arcacho, kaip mes vadiname Kalnų Karabachą. Tačiau nutarėme palaukti, kol sūnus Emilis baigs magistro studijas, tik tada parduoti butą ir išvažiuoti gyventi į Armėniją. Bet 2022-ųjų vasario 24 dieną prasidėjo karas Ukrainoje, ir laukti tapo nebeįmanoma. Viską metėme, palikome kaip yra ir išvažiavome. Tai buvo paskutinis ir siaubingiausias lašas apsisprendimo taurėje.

– Kaip tėvynė jus priėmė? Turbūt, jei ir grįždavote į Armėniją, tai nebent atostogų?

– Maskvoje gyvenau dvidešimt penkerius metus – ketvirtį amžiaus. Ten gimė mano sūnus. Bet vis tiek jaučiausi tarp tų, apie kuriuos paniekinamai sako: „Privažiavo čia“... Maskvoje jaučiausi lyg amžinas svečias. Ir Vokietijoje lygiai taip pat. Vienintelė vieta, kur galiu jaustis sava, kur mano siela ilsis, – mano gimtasis Berdas. Dažnai skraidžiau į Armėniją, po tris keturis mėnesius per metus praleisdavau Berde ir Jerevane. Niekad nenutraukiau ryšių su savo tėvyne – ta virkštelė labai stipri.

Taigi, jei klausiate, kaip jaučiausi į Armėniją grįžusi (kaip man tada atrodė) visam laikui, tai diskomforto tikrai nebuvo. Tik siaubingas šokas dėl to, kokią po to pralaimėto karo pamačiau savo mylimą tėvynę, baisų stresą išgyvenusią savo tautą... Ji buvo tiesiog šizofreniškos būklės, tarsi staiga būtų dingusios visos atramos, ant kurių tiek dešimtmečių laikeisi, tarsi staiga būtų atsivėrusios akys – kiek daug klaidų padarei, kokiame mele gyvenai, kiek daug netekai! O tau dar reikia toliau gyventi... Tarsi diagnozuotų baisią ligą ir paliktų likimo valiai, o tavyje mainytųsi neigimas, liūdesys, neviltis, susitaikymas...

Tie mėnesiai Jerevane buvo baisūs morališkai, nes vieną sielvartą klojo kitas, baimę augino naujas nerimas... Stebėjau tai, kas turbūt būdinga visoms nedidelėms kadaise į didelę sąjungą sujungtoms šalims – žvėrišką baimę. Armėnija, Gruzija, Lietuva, Estija, Latvija... „Dieve, jeigu su tokia didele, stipria šalimi kaip Ukraina jie taip elgiasi, tai kas bus su mumis?..“ – smelkėsi suvokimas. Man tada suprantama tapo Baltijos šalių baimė būti užpultoms. Anksčiau stebėjausi: juk jūs – NATO narės, kas jums gali grėsti?! O dabar suprantu – niekas neturi garantijų, kad bus laisvas. Labai tikiuosi, jog bus padaryta viskas, kad Ukrainos tragedija nepasikartotų kitose šalyse, neišplistų ir nevirstų pasauline katastrofa.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado italas žurnalistas Simone?

– Susipažinome 2020-ųjų gruodį. Jis su kolega atvyko į Armėniją rengti dokumentinio filmo apie Arcacho konfliktą. Mano knygų į italų kalbą vertėja patarė Simone padaryti interviu su manimi. Jai pasirodė, kad filmui reikia armėnų liudijimų. Jis padarė interviu ir faktiškai nuo tos akimirkos nebepaliko manęs ramybėje (juokiasi). Tai kokią žinutę parašydavo, tai laišką ar nuotraukų atsiųsdavo... Tiesą sakant, sutikau su juo bendrauti iš esmės tik dėl to, kad buvo ypač atkaklus. Anksčiau nebuvau su tokiu vyru susidūrusi. Mūsų susitikimai vyko toje pokarinėje, sužeistoje Armėnijoje. Simone iš pat pradžių sakė: „Jūs praradote Arcachą.“ Užaugęs Europoje ir daug geriau nei aš suprantantis politinius procesus, iškart įspėjo: „Turite iš ten pasiimti savo žmones, nes geruoju nesibaigs. Jūs pralaimėjote, jūs netekote Arcacho.“ Aš su juo dar ginčijausi, įrodinėjau, kad atimti Armėnijos teritorijos neįmanoma... O Simone tik karčiai tylėjo. Galų gale pasirodė, kad jis buvo visiškai teisus...

Kai 2022-ųjų vasarį pagaliau su keliais lagaminais iš Rusijos atvykau į Armėniją, Simone nusprendė veikti. Aš juk niekada oficialiai nebuvau ištekėjusi. Matyt, esu keista armėnė moteris (gal net vienintelė tokia?), nes niekada nesiveržiau tekėti. Simone ilgokai teko mane įtikinėti, kol pagaliau pasiekė savo, ir mudu oficialiai užregistravome santuoką. Tada jis atsivežė mane į Vokietiją.

– Kaip likimas sudėliojo, kad italas žurnalistas gyveno Vokietijoje?

– Pagal temperamentą Simone gal net panašesnis į Šiaurės šalių tautas. To sprogstamojo itališko užtaiso su šūksniais „Mama Mia!“ dar nesu mačiusi. Simone yra gyvenęs Irane, dirbęs Sirijoje, parašęs knygą apie jazidų (kurdų etnoreliginės grupės) genocidą Irake. Pastaruosius trejus metus domėjosi Armėnijos įvykiais. Todėl Rytų regioną jis labai gerai žinojo. Ir jeigu mums buvo lemta susitikti, tai neatsitiktinai įvyko Armėnijoje.

Pernai Simone su didele grupė žurnalistų, kūrybininkų važiavo į Ukrainą, į Kijevą, parengė ne vieną interviu. Jis politiškai aktyvus ir nuolat važiuoja į karo konfliktų regionus. Tai visiškai jo asmeninė iniciatyva, Simone mano, kad jo pareiga būti ten, kur žmonėms reikia paramos, pagalbos.

– Nebandote vyro sustabdyti nuo tokių misijų pavojinguose regionuose?

– Baisu, prisipažinsiu... Bet gerbiu jo pasirinkimus ir teises. Tiesa, šių metų sausį su grupe žmonių jis vėl ruošėsi vykti į Kijevą. Pabandžiau atkalbėti: „Supraskite, dabar ten nuolat išjungiama elektra, dažnai nebūna šildymo – vietiniai žmonės patiria daugybę kasdienių buitinių problemų, o jiems dar reikės rūpintis jumis: jūsų saugumu, maitinimu, tiekti elektrą, kurios ir savo reikmėms trūksta. Tai, kad jūs dabar nuvažiuosite į Ukrainą, prasmės bus mažai. Geriau tuos pinigus, kuriuos planuojate išleisti šiai kelionei, nusiųskite ukrainiečius paremti.“ Simone nesutiko su manimi. Daugiau nesiginčijau – negaliu sustabdyti, uždrausti. Bet paskui jie tarpusavyje pasikalbėjo ir nusprendė, kad iš tiesų protingiau dabar materialiai padėti ukrainiečiams, nei važiuoti patiems. Bet vasarą jie vis tiek planuoja vykti.

Simone bėgioja maratonus. Man turbūt dar primokėti turėtų, kad nubėgčiau bent šimtą metrų, o jis, galima sakyti, kasdien treniruojasi, kad užtektų ištvermės ilgiems nuotoliams. Aš jam sakau: „Prie finišo galėčiau nebent gulėti.“ – „Nieko tokio, – atsako. – Tu gulėk, o aš bėgsiu.“ Kaip vis dėlto skirtingai į daug ką žvelgia laisvai užaugę europiečiai ir žmonės, gimę Sovietų Sąjungoje, persmelkti posovietinio sindromo nuo visko gūžtis ir krūpčioti...

– Tuomet ką bendro radote vienas kitame?

– Visų pirma, didžiulė laimė, kai su vyru sutampa politiniai požiūriai. Kai patinka tie patys kino filmai. Esminiais dalykais mes panašūs, o visa kita – smulkmenos. Tarkime, jis mėgsta makaronų patiekalus, aš – nelabai. Bet su tuo tikrai galima gyventi.

– Kaip jums dabar rašosi Vokietijoje?

– Ačiū Dievui, jau rašosi... Maždaug dvejus metus buvo visiška tyla mano sieloje. Tiksliau, ne tyla, o lyg koks stuporas – nebemačiau to, ką dariau, prasmės. Manęs dažnai klausia, ar gali knygos gyvenimą pakeisti į geresnę pusę? Manau, jei jos galėtų, jau būtų pakeitusios. Parašyta daugybė puikių knygų, bet... Jos – lyg ratilai ant vandens, mes juos piešiame, o lietus nuplauna. Kol galvojau apie lietų, kuris nuplauna ratilus, nemačiau prasmės kurti. Bet atėjo laikas, kai atsirado jėgų galvoti ne apie lietų, o apie tuos, kurie piešia ratilus. Po kiekvieno lietaus nuplauto reikia piešti naują – žmogaus gyvenimas susideda būtent iš tų ratilų, iš paties piešimo proceso. Nėra skirtumo – tu kepi duoną, vairuoji mašiną, rašai knygas, darai interviu ar filmuoji kiną, – tai yra tavo ratilai vandenyje. Kol turi galimybę, privalai juos piešti. Nes Dievas suteikė tokią prasmę tavo gyvenimui. Tai supratusi pamažu grįžau prie darbo. Dabar jis man vėl teikia tokį pat džiaugsmą kaip anksčiau. Be to, man gerai dirbasi būtent Vokietijoje, nuvažiavusi į Armėniją ten negaliu rašyti: didelė šeima, su visais reikia susitikti, pasikalbėti, daug suvalgyti... O čia, Vokietijoje, sėdžiu bute, žiūriu pro langą ir dirbu. Ideali šalis kurti.

– Jums reikia tylos? Kad namuose būtų tuščia?

– Tiesą sakant, man mažai ko reikia tam, kad galėčiau dirbčiau. Tik muzikos – visada rašau skambant džiazui. Jis gali būti hiphopo stiliaus, urbanistinis ar visiška klasika. Manau, tai susiję su mano vaikyste ir seneliu, mamos tėčiu, kurio niekada nemačiau. Turbūt mentaliai mus riša tai, kad jis mirė sausio 14 dieną, o aš gimiau sausio 14-ąją. Atsidūręs Salavkuose – Stalino lageriuose šalies šiaurėje – senelis subūrė džiazo grupę. Kadangi pusė šalies inteligencijos tada kalėjo lageriuose, rasti gerą smuikininką, akordeonistą ar pianistą nebuvo sudėtinga. Iš artimųjų pasakojimų žinau, jog senelis meistriškai grojo bandža ir jo suburta grupė buvo tokia profesionali, tokio aukšto lygio, kad juos vežiodavo gastrolių... po kitus lagerius. Šeimos archyve net buvo nuotrauka, kurioje nufotografuota afiša su užrašu: „Ansamblis atlieka liūdnas priespaudą patiriančių Pietų Luizianos vergų dainas.“ O dabar aš rašau knygas, klausydama džiazo. Iš kur manyje ta meilė džiazui? Matyt, toks senelio genas ar nebyli žinutė, kad jis visada su manimi.

– Kaip manote, kiek svarbūs žmogui ryšiai: su tėvais, seneliais, su savo vaikyste, praeitimi? Ypač šiuolaikiniam žmogui, kuris gali gyventi bet kuriame pasaulio kampelyje, per kompiuterį susisiekti su kitu pasaulio kraštu, draugauti virtualiai...

– Visuotinės globalizacijos fone žmogaus ryšiai stipriai pažeisti. Tiesą sakant, tai mane liūdina. Man atrodo, kad ryšiai – ne šiaip svarbu, jie padeda mums gyventi. Be savo šaknų žmogus iš esmės yra nevisavertis. Kad suprastum save, savo poelgio motyvus, turi pažinti save ir savo giminę, turi žinoti, koks maistas buvo ruošiamas jūsų namuose, į kokią bažnyčią eidavote, kokiems dievams meldėtės, kokią muzika klausė vyresnioji tavo šeimos karta ir kokia patinka tau... Tai įvairovė, be kurios pasaulis, manau, tiesiog nustos egzistuoti. Todėl negali išsižadėti savo šaknų. Juk iš esmės visas mūsų gyvenimas – tai ilga kelionė nuo vaikystės iki senatvės. Mūsų misija – sujungti šiuos du taškus. Mes – tik tiltas tarp jų.

Man gimtasis Berdas – vieta, kur amžinai liksiu vaiku. Jo gyventojai jaučia pareigą mane užkalbinti, paklausti, kaip sekasi. Vyresnės kartos moterys labai aktyviai domisi, kaip elgiuosi Europoje, ar nedarau gėdos savo kraštiečiams... Kartą gatvėje mane sustabdė senutė – tokia šimtametė, su lazdele, beveik akla: „Narine, prieš visą pasaulį padarei mums gėdos.“ Taip išsigandau, pasimečiau – ką gi aš tokio padariau? „Tu savo knygoje „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ parašei, kad vištos dėjo kiaušinius sniegui sningant. O vištos, kai sninga, kiaušinių nededa! Joms šalta“, – pareiškė. „Man taip gėda – nežinojau! – puoliau atsiprašinėti. – Bet man taip malonu, kad būdama tokio garbaus amžiaus jūs perskaitėte mano knygą.“ – „Dar to betrūko, man tavo knygas skaityti. Giminaitė perskaitė. Tai nusprendžiau tave įspėti, kad kitą kartą nedarytum gėdos“, – pamokė.

– Gimtinėje niekas ant pjedestalo jūsų nekelia?

– Kaip tik labai rimtai vertina. Ir, neduokdie, užriesi nosį, pasijusi žvaigžde – tokių pas mus labai nemėgsta. O man netgi patinka – toks tas miestelio koloritas. Kaskart, kai atvažiuoju, mane apima jausmas, kad niekur iš ten ir nebuvau išvykusi.

Berde tebejuntamas Arcacho praradimas, juk tai – pasienio miestas. Jis savo kailiu patyrė karą, blokadą, daug kartų buvo bombarduojamas. Iki šiol Berdo vyrai penkiolika dienų gina ir saugo pasienį, paskui penkiolika dienų pasikeisdami ilsisi namuose. Ten net ir nurimęs karas juntamas labai aštriai.

– Ar metams bėgant, pasauliniams įvykiams keičiantis, jūsų knygų pasaulis irgi keičiasi?

– Pastebėjau, kad su amžiumi pradedu geriau suprasti moteris, labiau jas užjausti. Ir vis daugiau noriu apie jas rašyti. Kai pradedi gilintis į kokią nors moters gyvenimo sritį, atsiveria tokios bedugnės... Pavyzdžiui, herojė, apie kurią dabar rašau, gyveno praėjusio amžiaus pradžioje – 1916–1918 metais. Bandau suprasti, kokias asmeninės higienos priemones moterys tais laikais naudojo per menstruacijas. Neįsivaizduojate, kaip sunku rasti bent kokios informacijos šia tema. Tai buvo amžių amžius nutylima, kažkodėl gėdinga tema. Tik iš šių dienų pozicijos suvoki, ką turėjo pereiti tos moterys, gyvenusios prieš šimtą, du šimtus ar dar daugiau metų. Sielą skauda dėl to, koks sunkus buvo jų kelias. Ir tik jų tvirtybė suteikė mums galimybę dabar būti laisvesnėms, atviriau kalbėti. Aš net nevadinčiau to feminizmu – greičiau asmenybės augimu, virtimu į visapusišką, savarankišką, save mylinčią asmenybę. Tikiuosi knygą užbaigti dar iki šių metų pabaigos. Norisi parašyti gerą romaną – tai ir svajonė, ir prasmė, ką po savęs galėtum palikti.

– Lietuviai jau pamėgo jūsų romanus „Simonas“ ir „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, neseniai pasirodė ir viena pirmųjų jūsų knygų – „Žmonės, kurie visada su manimi“. Ką ji jums primena, kokias emocijas tebekelia?

– Tai – šeimos saga. Ją rašydama naudojau dalį savo šeimos istorijos – tai, ką man pasakojo mama, seneliai... Bandžiau per vienos šeimos istoriją parodyti mūsų tautos kelią. Gal tai skamba labai patosiškai, bet kiekvienas savyje nešamės savo šalies, tautos kodą. Pamenu, ją perskaičiusi mama pasakė stebuklingus žodžius: „Narine, tai tavo fantazija apie savo šeimą.“ – „Kodėl fantazija?“ – paklausiau. „Kiekvienas netgi į savo šeimos istoriją žiūri skirtingai. Jūsų penki vaikai – keturios mergaitės ir berniukas, – jeigu visi parašytumėte po knygą, jos būtų labai skirtingos. Nes tą pačią istoriją papasakotumėte visiškai skirtingais balsais, kiekvienas iš savo pozicijos. Ir situacijas, kurias tu pateisini, tavo sesuo galbūt pasmerktų...“ – atsakė mama. Vėliau daug galvojau apie šią mamos mintį. Iš tiesų, viskas priklauso nuo to, pas kokį rašytoją istorijai pasiseks patekti – vienas matys joje grožį, kitas – siaubą. Ir nuo to, kaip susiformavęs rašytojo vidinis pasaulis, taip jis istoriją ir papasakos.

Turbūt iš prigimties esu kiek infantili asmenybė, nes į praeitį žiūriu su savotiška nostalgija, virpuliu, jautriai. Gal todėl man nelabai pavyksta nupiešti neigiamus personažus: vos tik sugalvoju aprašyti ką nors blogo, netrukus imu tą žmogų ar situaciją teisinti, ieškoti priežasčių... Tiesą sakant, labai to savyje nemėgstu. Išeina toks bejėgis žvilgsnis. Gimiau kaime, kasryt matydavau, kaip iš kiekvieno kiemo išgenamos karvės, surenkamos į bandą ir leidžiasi į tarpeklį, kur jų laukia piemuo... Turbūt tai, ką mačiau nuo mažens – žmogaus gyvenimo paprastumas, – tebėra manyje ir mano knygose. Bet nėra „folkneriško“ gylio, kurio norėčiau. Nesiskundžiu, tik kartoju: „Viešpatie, dėkoju Tau už tai, kad turiu galimybę rašyti...“ Apskritai mano net svajonės labai žemiškos: kad artimieji nesirgtų, kad man gerai rašytųsi, kad taika būtų mano šalyje ir pasaulyje... Dievo niekada neprašau nieko duoti: jei meldžiu, tai tik jėgų dirbti. Esu tikra, kad žmogui duota galimybė visko pasiekti pačiam – jis tik turi siekti ir nelaukti, kol iš dangaus nukris dovanų.

– Kiek jūsų knygos autobiografiškos?

– Turbūt manęs daugiausia 2011-aisiais išleistoje knygoje „Privažiavo čia“ („Panajexavshaja“). Tai iš tiesų reali istorija apie mane – drąsią armėnę imigrantę, atvykusią užkariauti Maskvos. Bet realybė nebuvo panaši į svajonę. Dirbau nemėgstamą buhalterės darbą, auginau sūnų ir, būdama vos 34-erių, išgirdau diagnozę – išsėtinė sklerozė. Panirau į depresiją, nežinojau, kaip gyventi toliau. Ir iš to beviltiškumo kažkodėl ėmiau užrašinėti linksmus prisiminimus iš savo vaikystės. Taip gimė pirmoji knyga „Maniunia“. O diagnozę gydytojai galiausiai atšaukė.

– Skaičiau komentarus jūsų socialinių tinklų paskyroje: viena ukrainiečių šeima, nuo raketų antskrydžio bėgdama slėptis į Kijevo metro, kartu su keliais reikalingiausiais daiktais pasiėmė ir knygą „Maniunia“. Vėliau rašė jums, kad ši knyga lyg vilties spindulys sklaido slogius karo išgyvenimus.

– Taip, man rašo, dėkoja už knygą. Viena mergaitė pasakojo, kad su mama bėgdamos į Vokietiją irgi pasiėmė knygą „Maniunia“. Net nežinau, kaip į tai reaguoti, tiesą sakant. Man toks jausmas, kad aš nenusipelniau tokių žodžių ir padėkų... Kita vertus, gal būtent dėl to ši knyga ir atsirado – ji tapo stebuklingu išsigelbėjimu man ir paguoda bei viltimi kitiems. Jei bent sekundei ji suteiks viltį, paguos, palaikys ir privers nusišypsoti, tai jau bus jos didžiausias vertė. Gal tokia ir šitos knygos prasmė?

– Jūs išvažiavote iš Rusijos, bet rašote rusų kalba. Negalvojate jos atsisakyti?

– Bijau, kad kita kalba nebesugebėsiu rašyti. Reikėtų mažiausiai dešimtmečio, kad angliškai išmokčiau kalbėti taip, kaip kalbu ir mąstau rusiškai. Galų gale, rusų kalbai aš neturiu pretenzijų, skirtingai nei politinei tos šalies santvarkai.

Žinoma, gyvendama Vokietijoje mokysiuosi vokiečių kalbos – turi gerbti šalį, kurioje gyveni. Seserys man vis siunčia linksmas karikatūras su žodžiais: „Gyvenimas ne toks ilgas, kad mokytumeisi vokiečių kalbos.“ Kol kas temoku pasakyti „laba diena“, „ačiū“ ar kelias buitinės frazės parduotuvėje. Bet aš nusiteikusi ryžtingai.

– Gimtoje Armėnijoje jūsų vardas žinomas turbūt visiems. O Vokietijoje? Koks jausmas būti nežinoma, nematoma?

– Tiesą sakant, labai komfortiškas. Kita vertus, šiemet bus išleista mano knyga vokiečių kalba ir, jeigu ji patiks skaitytojams, galbūt ir jie mane pradės pažinti. Tame irgi yra laimė, nes rašydama knygą tu plonais siūleliais sujungi žmones, kuriems jos patinka. Tai šildo širdį.

Pranešimas spaudai.