Veterinaras rūpindavosi, kad kiaulės paršelius vestų prieš Velykas, vyrai krėsdavo kaminus ir balindavo krosnis, o moterys gamindavo paską ir kitus gardumynus – tokius tarpukario Velykų prisiminimus knygoje „Šeimos albumai“ aprašo žinoma grafikė ir talentinga pasakotoja Ramunė Vėliuvienė.

Knygoje papasakoti šeimos narių kasdieniai įpročiai, santykiai su aplinkiniais, darbai, šventės ir išgyventi sunkumai atskleidžia ne tik be galo turtingą giminės, bet ir dramatišką visos Lietuvos istoriją. Juk, pasak istoriko Norberto Černiausko, istorija gimsta ne vadovėliuose, o autentiškuose išgyvenimuose. Turtingą R. Vėliuvienės giminės istoriją papildo daugybė fotografijų, atvirukų, sveikinimų ir šeimos relikvijų – išties reta, kad per karus ir kitas negandas šeimai pavyko visa tai išsaugoti.

Artėjant Velykoms, kviečiame skaityti ištrauką, kokias pareigas ir užduotis visa šeima turėjo suspėti įvykdyti didžiąją savaitę.

Knygos ištrauka

Velykoms ruošdavosi iš anksto. Išmanęs gyvulių fiziologiją veterinorius Kochanskas pasirūpindavo, kad kiaulė vestų paršelius apie mėnesį prieš Velykas, nes tokie tinkamiausi kepimui. Suplanuodavo, kad ir veršienos turėtų Velykoms. Per gavėnią pasninkaudavo lengvai. Griežtas pasninkas tik Didžiąją savaitę, kuri prasideda Verbų sekmadienį. Jos metu švarindavosi iš pagrindų. Iškrėsdavo kaminus, šveisdavo visus kampus, nubraukdavo voratinklius. Iki baltumo nugramdydavo medinius stalus, suolus, grindis. Kalkėmis balindavo aprūkusias krosnis. Skalbdavo užuolaidas, patalynę, drabužius. Buvo grėbstomi kiemai, šluojami takai. Švarinimąsi reikėdavo baigti iki ketvirtadienio vakaro – Paskutinės Kristaus vakarienės.

Penktadienį visi prausdavosi pirtyje. Ankstų šeštadienio rytą paauglių parnešta iš bažnyčios šventinta ugnim užkurdavo krosnis Velykų valgiams kepti ir virti. Parneštu švęstu vandeniu šlakstydavo namus ir gyvulius. Svogūnų lukštais nudažydavo kapą kiaušinių. Į Viešpaties prisikėlimo iškilmes eidavo į bažnyčią pasipuošę geriausiais drabužiais. Kiekvienas vaikas gaudavo Velykoms naują rūbelį.

Prieš sėsdami Velykų pusryčių sukalbėdavo maldą ir atsigavėdavo gabalėliu šventinto kiaušinio, kurį tėvas padalinda vo į tiek dalių, kiek buvo šeimos narių. Stalas dengtas geriausia balta staltiese, žaliai papuoštas pataisais, bruknių šakelėm. Centre baltas porcelianinis avinėlis, laikantis vėliavą su kryžiumi, ir velykinė boba – baltai glazūruotas aukštas keksas, keptas specialioje formoje. Tradiciniai patiekalai: keptas paršelis, veršienos vyniotiniai, šaltiena, farširuota lydeka, saldi, riebi, kaitinta varškė – paska. Stiklinėje vazoje ant kojelės, puoštoje pataisais, dažyti kiaušiniai, kitoje – spurgos, žagarėliai.

Antrąją Velykų dieną vaikai, nešini pintinėlėmis, eidavo kiaušiniauti pas krikštatėvius, gimines, kaimynus. Peržengę slenkstį pasakydavo sveikinimo oraciją: „Aš mažas vaikelis, kaip grikių pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. Aleliuja!“ Paantrindavusi „Aleliuja“, šeimininkė padalindavo kiaušinių. Krikštatėviai ir pinigėlių duodavo.

Trečiosios Velykų, vadinamos Ledų, dienos papročiai – senosios pavasario lygiadienio šventės atgarsiai. Jaunimas supdavosi, kad viskas geriau augtų ir derėtų. Laistydavosi vandeniu, kad ledai javų neišmuštų.

Pranešimas spaudai.