Balandžio 13 d. bus pristatyta neeilinė knyga – pirmoji lietuvių autorių sukurta knyga apie kiną vaikams „Džiuljeta ir kino kaukai“. Pristatymą lydės dirbtuvės ir Vladislovo Starevičiaus filmo „Šunelis Talismanas“ (1933) peržiūra. Šia proga dalijamės pokalbiu apie unikalų knygos sumanymą, jo įgyvendinimą bei kino edukacijos svarbą vaikams su „Skalvijos“ edukacinių projektų vadove Vėjūne Dūdėniene bei knygos autorėmis – rašytoja Jurga Vile ir dailininke Kornelija Žalpyte.

Inga Mitunevičiūtė

- Vėjūne, pradėkime nuo konteksto, kuriame ši knyga atsirado. Ar susiduriate su tuo, kad į kokybišką turinį galbūt ne visai „kokybiškai“ reaguojama? Ar vaikų skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų?

- Vėjūnė: Prioritetą teikiame europietiškiems, įdomesniems forma ir turiniu filmams, bet, žinoma, parodome ir Holivudo produkcijos. Vienas iš iššūkių – kino tik kaip pramogos supratimas. Nuo mažų dienų vaikai įpranta prie amerikietiškos animacijos stilistikos, greito tempo, nuolatinės stimuliacijos. Repertuaruose dominuoja komercinė holivudinė produkcija, lydima stiprios rinkodaros ir komunikacijos, vaikai lengvai „užnorinami“. Vėliau jiems sudėtingiau ne tik žiūrėti, bet ir „atrakinti“ kitokius filmus, trūksta žiūrėjimo patirties ir įgūdžių. Skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų siekiant, kad jaunoji karta užaugtų kritiškai mąstanti, plataus kultūrinio akiračio, gebėtų rinktis ir suaugę taptų aktyvūs kultūros dalyviai.

- Koks suaugusiųjų vaidmuo ugdant jau minėtąjį gerą skonį kinui?

- Vėjūnė: Deja, dažnai mes, suaugusieji, patys apribojame vaikus nenukreipdami ir nepasiūlydami alternatyvų – skirtingų kino rūšių (dokumentinių, vaidybinių, animacinių), žanrų, laikotarpių ir temų filmų. Būtų puiku, jeigu tėvai pagalvotų, ką prasminga ir vertinga pasižiūrėti su atžalomis, o po peržiūros kartu paanalizuotų ir pasidalintų įspūdžiais. Pagrindinis vaidmuo ugdyme visgi tenka šeimai, jeigu artimiausieji nesidomi kinu, vargu, ar vaikai juo domėsis.

- Šiuos metus pradėjote nuo knygos vaikams apie kiną išleidimo. Kokią reikšmę „Džuljeta ir kino kaukai“ turi būtent vaikų edukacijos kontekste?

- Vėjūnė: Tai pirmoji pažintinė knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Nors kinas ir kitos medijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, tačiau turime labai mažai žinių apie judančius vaizdus ir jų kuriamas prasmes. Bendrojo ugdymo programose medijų raštingumas vis dar sunkiai skinasi kelią. Tad gimė mintis jauniesiems žiūrovams pristatyti jauniausiąją septintąją meno rūšį – kiną. Sukurti pažintinę knygą vaikams – visada sudėtinga užduotis, nes istorinius procesus ir gausybę faktų reikia susisteminti, rasti jauniesiems skaitytojams patrauklią formą. Manau, kūrėjoms pavyko. Viliuosi, kad knyga vaikams atvers kino magijos pasaulį, jie filmus žiūrės atidžiau, smalsiau, supras kino kūrimo principus.

- Kornelija, esate ir pedagogė, vedate edukacijas, dirbate su vaikais. Kaip matote šią knygą edukacijos kontekste? Gal turite kokių patarimų ar pasiūlymų tiems, kurie su ja dirbs?

- Kornelija: Manau, knygoje medžiagos edukacijoms yra itin gausu, kone kiekviename puslapyje: kiekvienas atvartas yra gausus informacijos ir faktų, o kai kurie – ir su „pasidaryk pats“ skiltimis, skatinančiomis patiems konstruoti, kurti. Tad skaitytojų ji nepalieka nuobodžiauti, o kaip tik – kviečia semtis žinių ir veikti.

- Jurga, panašu, kad kino jūsų gyvenime būta nemažai – jūsų studijos, darbai, vertimai susiję su kinu, o dabar ir knygą vaikams apie kiną parašėte. Jei paklausčiau, ką jums gyvenime reiškia kinas, ar lengva būtų atsakyti? Koks tas atsakymas?

- Jurga: Man rodos, visą gyvenimą supuosi kino ir literatūros sūpuoklėse. Tai didžiausios mano meilės. Nuo mažens mėgau rašyti ir skaityti, taip pat – vaikščioti į kiną. Užaugau Vilniuje, buvusio „Lietuvos“ ir kelių kitų kino teatrų pašonėje, valandų valandas pratūnodavau kino salėse. Vėliau Paryžiuje studijavau kino meną ir audiovizualines medijas. Teko dirbti kino archyvuose, kino aikštelėse, kino festivaliuose, jau daug metų verčiu filmus. Iki šiol jaučiuosi kino pasaulio žmogus. Kinas man – užuovėja, svajonės išsipildymas, didžiausias nuotykis. Na, ir, žinoma, kinas – puikus pasakorius, o man labai patinka istorijos. Kinas gali pasakoti be žodžių, vaizdai nepaprastai iškalbingi. Kinas visada mane kažkur veda, taip, jis nuostabus vedlys, o ir pakeleivis.

- Girdėjau, kad šios knygos sukūrimą lydi gražūs sutapimai ir nutikimai. Gal galite papasakoti apie juos?

- Jurga: Prieš kelerius metus knygą vaikams apie kiną mane įkalbinėjo rašyti viena leidykloje dirbusi draugė. Sakė, tokios nėra, tokios reikia. Galvojau, kad baisiai įdomu, bet tai – labai didelis darbas. Ir nesiryžau. Pasiūlydama kažką panašaus „Skalvija“ tarsi nupūtė tą kadaise apdulkėjusią idėją. Dvejojau ir šįkart, nes buvau panirusi į kitus projektus. Bet, taip sakant, meškerė jau buvo užmesta. „Skalvija“ – man labai brangi vieta, joje šešiolikos metų pirmąkart įsidarbinau: iš pradžių bilietėlių plėšytoja, bet greit ėmiau versti filmus ir įgarsindavau juos seanso metu, vėliau čia teko pristatinėti filmus ir, žinoma, juos žiūrėti. Myliu „Skalvijos“ kino teatrą, todėl buvau be galo dėkinga už pasiūlymą sukurti kažką kartu. Na, bet nežinojau, ar pavyks...

– Kas išsklaidė dvejones?

- Jurga: Vieną dieną važiuojant traukiniu į mintis pradėjo lįsti kino kaukai. O su jais įbildėjo ir Lukas su visa barža ir kine dirbančiais tėvais, ir jo nuostabioji močiutė kino mechanikė Džuljeta. Kai personažai patys apsireiškia, priimu tą kaip lemtingą dovaną. Taip gimė trumpas būsimos knygos pristatymas. Ir „Skalvijai“ patiko. Sako: norim, kad rašytum. Tada paklausiau, ar jau žino, kas iliustruos. Atsakymas buvo: taip, taip, kalbėjom su Kornelija Žalpyte. Įsivaizduokit, su Kornelija kaip tik buvome pradėjusios dirbti prie kitos paveikslėlių knygos. Taigi bendradarbiavimas prasitęsė. O per pirmąjį knygos „Džuljeta ir kino kaukai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje į žiūrovus iš ekrano važiavo brolių Lumière’ų nufilmuotas traukinys. Rodės, ratas apsisuko. Knygos istorija užgimė traukinyje. Kuris įsibėgėjo ir važiuoja. Kur jis mus nuveš, nežinia. Bet kelionė žada būti įspūdinga.

- „Džuljeta ir kino kaukai“ – pirmoji tokia knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Tam, kad vaikams papasakotumėte apie kiną patraukliai, prireikė suderinti pažintinį tekstą su grožiniu ir dar įterpti komikso elementų. Ar teko gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti? O gal viską į vietas sudėliojo linksmuoliai kino kaukai?

- Jurga: Teko pasukti galvą, bet išties kino kaukai labai padėjo. Jei per rimta, jie čia pat kokį juoką suskelia. Jei per linksma, jie moka pabūti rimtais. Kino kaukai – labai pozityvūs ir žingeidūs personažai. Nors apie kiną nemažai išmano, bet nesiliauja klausinėję, nesibodi mokytis. Pažintinį tekstą mėginau paversti lengviau skaitomu, labiau suprantamu, bet dažnai tas nebuvo paprasta. Labai padėjo Kornelijos piešiniai. Jie tokie „filmiški“, gyvi. Yra, kur akis paganyti. Mes pasitikėjom skaitytojais. Jei jiems nors kiek patinka kinas, visa ta gausi informacija turėtų būti įdomi, o gal ir naudinga, kurią galės pritaikyti. O jei jiems dar nepatinka kinas... Ar tokių žmonių apskritai yra? Na, jei atsirastų koks vienas, tai perskaitęs šią knygą, jis iškart lėks į kino teatrą.

- Kornelija, knyga išties traukia akį ir vizualiai primena kino juostą. Įtariu, kad spalvų paletė, vaizdų išdėliojimas ir kiti meniniai sprendimai pasirinkti ne atsitiktinai. Gal galite papasakoti daugiau apie kūrybinį knygos piešimo procesą? Ir kaip sekėsi įvaizdinti tokį ir šiaip vizualų dalyką kaip kinas?

- Kornelija: Iš pat pradžių knygos sumanymas buvo kiek kitoks: dabar knyga nespalvota, pradžioje buvo sumanyta ją kaip tik daryti kuo spalvotesnę, pirminiai eskizai buvo margi ir ryškūs. Tai irgi puiku ir gražu, tačiau bendrame vaizde būtų atrodę per „sočiai“, tad ieškojau kitokio būdo papasakoti istoriją. Turiu pasakyti, jog man labai patinka dabartinis knygos variantas – nespalvotas, pilkų minkštų tonų. Pieštuko ir guašo draugystė bei gelsvo popieriaus koliažai, mano manymu, sukuria tikrą kino teatro jausmą. Pradėjus ją piešti tik grafitu norėjosi padaryti bent minimalų, dvispalvį koloritą, tad į pagalbą atėjo mano labai mėgstamas gelsvas popierius, labai tikęs į grafito ir nespalvoto pasaulio kompaniją. Visur, kur derėjo ir „skambėjo“, pateko ir karpytos ir klijuotos figūrėlės.

- Knygoje kino kūrimo procesui pasitelkta didžiojo kino banginio metafora. Kai kuriamas kinas, banginis laikinai praryja kino kūrėjus. Ar tą pačią metaforą galėtume pritaikyti dailininkams? Ar buvote „praryta“ knygos kūrimo proceso?

- Kornelija: Žinoma, turbūt kasdien esu tame banginio pilve! Kitaip ir nepasakysi – būti kūryboje ir ja kvėpuoti yra mano kasdienybė. Taigi, tikrai esu praryta kūrybinio banginio. Banginiu galiu pavadinti ir kūrybinį įkvėpimą: kartais jis didelė žuvis, kartais mažesnė, bet visad atplaukia.

- Ko palinkėtumėte jauniesiems knygos skaitytojams?

- Jurga: Palinkėčiau stebėti pasaulį, klausytis istorijų, ieškoti įkvėpimo kasdieninėse ir neįprastose situacijose, puoselėti savo kūrybinę ugnelę. Palinkėčiau žiūrėti kuo įvairiausius filmus, o vieną dieną sukurti savo filmą. Trumpą arba ilgą. Nebylų arba kaip tik labai šnekų. Palinkėčiau, kad jie dažnai maloniai nustebtų ir pasidžiaugtų, kad jų gyvenimas toks nerealus, kaip kinas.

Pranešimas spaudai.