Leidykla „Briedis“ pristato britų istorikės ir rašytojos Lucy Worsley biografinę knygą „Agatha Christie. Visus suklaidinusi moteris“, kuri kviečia geriau pažinti detektyvų karaliene tituluojamą paslaptingą rašytoją. Ši knyga nėra tik biografija. Tai įtraukiantis ir netikėtumų kupinas pasakojimas apie moterį, kuri, nors buvo labai populiari ir žinoma visame pasaulyje, sugebėjo išlaikyti daugybę paslapčių.

Kodėl Agatha Christie visą savo karjerą sąmoningai kūrė kuklios namų šeimininkės įvaizdį, nors jos gyvenimas buvo visai kitoks? Gimusi XIX a. pabaigoje, kai griežtos visuomenės normos ribojo moterų galimybes, Christie visą gyvenimą siekė saviraiškos ir nepriklausomybės. Pasak Lucy Worsley, Agatha Christie buvo „pribloškiamai, žėrinčiai moderni“. Ji plaukiojo banglente Havajuose, mėgo greitus automobilius ir domėjosi tuo metu dar nauju psichologijos mokslu, kuris jai padėjo grumtis su jos pačios psichikos negalavimu. Iš cituojamų unikalių rašytojos asmeninių laiškų ir retai skelbtų dokumentų iškyla talentingos detektyvų kūrėjos ir moters, nepaisiusios lyties ir socialinės padėties stereotipų, paveikslas.

Knygoje taip pat analizuojama viena paslaptingiausių rašytojos gyvenimo akimirkų – jos dingimas 1926-aisiais, kai net vienuolika dienų Christie buvo dingusi be žinios. Šis įvykis pakėlė ant kojų policiją, buvo plačiai aptarinėjamas spaudos ir visuomenės. Worsley pateikia naują šio epizodo interpretaciją, atskleisdama, kaip asmeniniai išgyvenimai lėmė rašytojos gyvenimą, kuriame, visai kaip ir jos kūryboje, netrūko nei aistrų, nei paslapčių.

Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Knygos ištrauka

1930-aisiais Agatha savo naują personažą mis Džeinę Marpl pirmą kartą pristatys didelės apimties detektyve „Žmogžudystė klebonijo¬je“. Agatha šią knygą rašė, kai vyko nervingas pasiruošimas jungtu¬vėms su Maxu. Knyga buvo išleista per jų medaus mėnesį. Pokštau¬dama Agatha knygoje paruošė Maxui „vestuvinę dovaną“: vienas iš personažų dedasi garsiu archeologu, bet pasirodo esąs vagis.

Iš pradžių mis Marpl įvaizdis dar neatrodė užbaigtas. Literatū¬ros kritikas Peteris Keatingas įtikinamai teigia, kad šis personažas – Džeinė Marpl – Agathai buvo pats brangiausias, nes simbolizavo ją pačią. O visiškai susiformuoti jis galėjo tik kartu su Agatha Christie – sėkmės lydima, profesionalia, nepriklausoma rašytoja.

Beje, mis Marpl detektyve „Rodžerio Ekroido nužudymas“ turėjo savo prototipą: tai yra smalsi daktaro sesuo, kuri gali iššniukštinėti paslaptis net neišeidama iš namų. Šis detektyvas buvo rašomas Aga¬thos santuokai su Archie’iu žlungant. Nuo 1927-ųjų gruodžio mis Marpl figūruoja apsakymuose, kurie turėjo būti sumanyti pačiame Agathos dingimo skandalo sūkuryje. O pirmasis mis Marpl pasiro¬dymas tikrame detektyve įvyko kaip tik tada, kai Agatha sutiko Maxą ir prasidėjo antras jos gyvenimo veiksmas.

Tokio personažo kaip Džeinė Marpl atsiradimą taip pat galėjo pa¬skatinti tarpukariu susiformavęs palankesnis visuomenės požiūris į senmerges. Mis Marpl buvo per sena, kad patektų tarp „perteklinių moterų“ – tų jaunų netekėjusių moterų, kurių, remiantis 1921-ųjų Anglijos ir Velso gyventojų surašymu, buvo dviem milijonais daugiau negu tokio paties amžiaus vyrų. Tačiau dėl „perteklinių moterų“ reiš¬kinio visoms senmergėms imta skirta daugiau dėmesio negu ankstes¬nėse kartose.

Mis Marpl taip pat turėjo kai kuriuos bruožus, būdingus tarpuka¬rio britų moterims „seklėms“ arba bent jau toms, kurios trokšdavo duoti interviu laikraščiams. Pavyzdžiui, Annette Kerner 1915-aisiais ėmėsi detektyvinės veiklos ir pradėjo save tituluoti „ponia Šerlok Holms“. Ji netgi turėjo detektyvų agentūrą Beikerio gatvėje (Baker Street 231), bet kai ten apsilankė žurnalistas, jis nustebo radęs „tik žemą apkūnią moterį . Jos sidabriškai pilki plaukai buvo susegti į kuodą“. Ponia Kerner aiškino: „Nekrintantis į akis – šitaip turi atro¬dyti detektyvas.“ Būtent taip mis Marpl ir atrodė.

Detektyvas „Žmogžudystė klebonijoje“ sulaukė puikių recenzijų, bet dalies skaitytojų visai nesužavėjo mis Marpl personažas. New York Times rašė, kad šis personažas per daug atsiduoda „vietine sen¬mergių seseryste paprastas skaitytojas nuo viso to gali greitai pavargti“. Metams bėgant Agatha apgludino Džeinės Marpl briau¬nas, kad ji atrodytų malonesnė ir ne tokia kandi. Tačiau detektyve „Žmogžudystė klebonijoje“ ji apibūdinama kaip „pikta sena katė“. Iš tikrųjų ji net nemėgsta dirbti darželyje – jame kapstosi tik tam, kad turėtų galimybę stebėti, kas ateina ir kas išeina. [Šios knygos autorės pastaba: „Man asmeniškai labiau patinka ankstyvoji, pagiežingoji mis Marpl, bet gal todėl, kad aš pati esu pikta sena katė.“]

Kai kuriuose garsiausiuose ketvirtojo dešimtmečio Agathos Chris¬tie kūriniuose siužetai rutuliojasi tokiose vietose, kurios britų ir ame¬rikiečių skaitytojams turėjo atrodyti egzotiškos. Tam įtakos turėjo jos kelionės į užsienį su Maxu. „Žmogžudystė Rytų eksprese“ ir „Mirtis ant Nilo“ tradiciškai yra vienos populiariausių Agathos knygų dar ir dėl to, kad svetimų kraštų vaizdai šių knygų ekranizacijas daro ypač žavias vizualiai.

Detektyvą „Žmogžudystė Rytų eksprese“ inspiravo Agathos kelio¬nė namo iš Ninevijos 1931-ųjų gruodį, kai traukinys dvi dienas turėjo stovėti dėl potvynio. Kaip rodo Maxui skirti Agathos laiškai, kuriuose smulkiai pasakojama apie šį linksmą nuotykį, rašytoja iš realaus gy¬venimo į savo knygą perkėlė daug detalių, įskaitant dalį personažų. Tarp jos bendrakeleivių iš tikrųjų buvo graikas su „nepaprastai juo¬kinga 70-mete žmona baisiu, tačiau vis tiek labai maloniu akiai veidu“ (kaip kunigaikštienė Dragomirova knygoje), „dvi danės misionierės“ (knygoje veikia švedė misionierė, buvusi auklė), „didžiulis emociona¬lus italas“ (kaip Antonijus Foskarelis) ir pagyvenusi amerikietė, kuri nuolatos skundėsi, kaip knygoje skundžiasi ponia Habard.

Intrigai sustiprinti detektyve „Žmogžudystė Rytų eksprese“ Aga¬tha panaudojo dar vieną „Christie triuką“ – kai į siužetą įterpdavo detalių iš realaus nusikaltimo, apie kurį perskaitydavo laikraščiuo¬se. Šiuo atveju tas nusikaltimas buvo mažo berniuko pagrobimas ir

nužudymas. Dėl tokio šiurpaus atsitikimo jo tėvai – herojiškas la¬kūnas (ir nacistų šalininkas) Charlesas Lindberghas ir jo žmona Anne’a – sulaukė visuotinės užuojautos.

Šiame detektyve net pats traukinys yra realus, o Agathos nuro¬dyti jo sustojimo laikai koreliuoja su publikuotu 1932-ųjų grafiku. 1933-iaisiais, kai knyga jau buvo baigta, Agatha pakartojo savo kelio¬nę tuo traukiniu, norėdama įsitikinti įvairių detalių tikrumu. „Aš tu¬rėjau pamatyti, kur tiksliai buvo visi tie geležinkelio bėgių iešmai“, – aiškino ji. Ir gerai padarė, nes vienas skaitytojas irgi leidosi į tą pačią kelionę, pasiryžęs viską patikrinti. Yra ir daugiau įrodymų, kad Aga¬tha stengdavosi išnagrinėti ir pagrįsti situacijas, kurias aprašydavo savo knygose, tik ne visada būdavo ganėtinai kruopšti. Pavyzdžiui, rašydama detektyvą „Mirtis debesyse“ ji ignoravo faktą, jog vamzde¬lis, skirtas strėlytėms šaudyti burna pučiant orą, turi būti mažiausiai 45 centimetrų, o dažnai būna kur kas ilgesnis – kitaip sakant, per daug ilgas, kad jo būtų galima atsikratyti užkišant už lėktuvo sėdynės, kaip kad rašė Agatha.

Pranešimas spaudai.