Leidykla „Briedis“ pristato knygą tėvams „Kaip kalbėtis su vaikais apie viską“. Daugelis mažylių tėvų pritartų, kad dažnai „tas klausimas“ drioksteli kaip perkūnas iš giedro dangaus ir, atrodo, pačioje netinkamiausioje vietoje. Draugo išdavystė, nerimas, vienišumas, nesėkmė, seksas, savivertė, patyčios, tėvų skyrybos, mirtis – tai temos, kuriomis gali būti sunku kalbėtis tiek vaikams, tiek tėvams. Kaip atsakyti į iškilusius klausimus, kad vaikas jaustųsi suprastas, gautų jam reikalingą informaciją ir emocinę paramą? Kaip sukurti erdvę nuoširdiems, atviriems pokalbiams, kad paauglys apskritai kalbėtųsi?

Vaikų ir paauglių raidos specialistės Dr. Robyn Silverman patarimai įkvėps tėvams pasitikėjimo, kad įmanoma rasti tinkamus žodžius ir kurti pasitikėjimu grįstus santykius, kurie leis vaikui saugiai dalytis savo mintimis. Knygoje pateikiamos psichologų ekspertų įžvalgos, konkretūs scenarijai, galimi klausimai ir atsakymai padės tėvams ir sudėtingiausiuose pokalbiuose likti ramiems ir užtikrintiems. Svarbiausia, teigia autorė, būti atviram ir stiprinti ryšį su savo vaiku – būti jam tuo žmogumi, kuriam jis drįstų užduoti bet kokį klausimą.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė

Knygos ištrauka

Tapatybė. Grįžtamojo ryšio grandinė

Kai vaikai pasitiki savo tapatybe, ne tik supranta, kai kažkas negerai, bet ir geba pertvarkyti mintis ir nuspręsti, kaip pasitaisyti. Tokiu būdu tapatybė tampa atskaitos tašku arba „namų baze“ priimant svarbius sprendimus: „Ar tai atitinka, koks aš esu?“ Pasak Jano Stetso ir Peterio Burke’o iš Kalifornijos universiteto Riversaide, šis procesas sukuria grįžtamojo ryšio grandinę, nuolat stiprinančią tai, kaip mūsų vaikai apibūdina save, savo elgesį, kaip žmonės vertina jų elgesį ir visų šių veiksnių nuoseklumą.

Pavyzdžiui, tie, kurie laiko save gerais, greičiausiai rinksis gerą elgesį. Tada ir kiti žmonės sakys jiems, kad jie geri, ir taip patvirtins jų saviapibrėžimą.

Žinoma, gali būti ir priešingai. Jei vaikai, kurie mano, jog yra pikti ir įžūlūs (net jei ši etiketė neteisinga), renkasi elgtis piktai ir įžūliai ir gauna grįžtamąjį ryšį, kad yra pikti ir įžūlūs, tai gali dar labiau pakurstyti tapatybės ugnį.

Norėdami išsiaiškinti, kaip jūsų vaikai mato save, galite išbandyti šiuos būdus.

• Užduokite klausimus: Kaip manai, kokie trys teigiami žodžiai geriausiai tave apibūdina? Ir: Kaip manai, kada šie trys žodžiai atspindi tavo elgesį?

• Atkreipkite dėmesį, kai vaiko elgesys atliepia jo savęs apibūdinimą: Parodei gerumą, kai pasiūlei striukę draugei, kuri pamiršo savąją. Tu esi geras žmogus.

• Pasidalykite, kaip jūs apibūdinate save ir kaip šias savo tapatybės dalis parodote kitiems: Esu organizuotas, todėl visus savo vizitus surašau į šį kalendorių, taip pat jame iš karto pasižymiu svarbius įvykius, kad jų nepamirščiau.

• Pripažinkite, kad klaidos yra proceso dalis, o ne žmogų apibūdinančios savybės: Kartais atidėlioju atlikti darbus, bet stengiuosi to vengti, kad nereikėtų skubėti paskutinę minutę. Stengiuosi būti atsakingesnis.

Bet kuriuo metu nutraukus neigiamo grįžtamojo ryšio grandinę galima padėti vaikams iš naujo apibrėžti, kas jie yra ir ką jie daro, taip pat nukreipti juos kita, pozityvesne linkme. Tam gali prireikti atkaklaus darbo ir sąmoningumo, ypač tada, kai smegenys įpratusios mąstyti neigiamai. Nors būna atvejų, kai neigiami jausmai yra reikalingi ir adekvatūs (kas gali kaltinti vaiką, kad jis pyksta, kai kas nors atima žaislą?), šie smegenų triukai, arba „dvokiantis mąstymas“, kaip šeštajame dešimtmetyje juos pavadino garsus psichologas Albertas Ellisas, gali sukurti žemyn krentančios spiralės efektą. Tai atrodo neišvengiama ir tampa netyčinio savęs žlugdymo forma.

Kai vaikai sužino, kokią galią žodžiai turi jų mąstymui, jausmams ir veiksmams, jie ima suprasti, kad patys gali valdyti savo mintis. Tiesą sakant, kuo daugiau vaikai mokosi kalbėti su savimi taip, kad sumažintų ir sušvelnintų neigiamus jausmus, tuo lengviau pavyksta pertvarkyti smegenis, kad ateityje būtų lengviau susitarti su savimi.

Nuolatinio „dvokiančio mąstymo“ įpročiams pakeisti reikia laiko. Švelniai raginkite vaiką išlįsti iš šešėlio ir tuo pat metu skatinkite įprotį kalbėti apie save pozityviai ir realistiškai, taip didindami jo savivertę.

Venkite žodžių „turėtum“ ir „privalai“

Albertas Ellis, pasiūlęs „dvokiančio mąstymo“ savoką, taip pat mėgo šmaikščią frazę don’t should on yourself („neteisk savęs dėl to, ką turėtum daryti“), taip pat ne mažiau įsimintiną terminą musterbacija (angl. musterbation < must + masturbation). Vietoj reikėjo nusistatyti žadintuvą pasiūlykite vaikui kitą sakinio formuluotę: Norėčiau įprasti nusistatyti žadintuvą, kad nepramiegočiau autobuso. Priklijuosiu lipnų lapelį ant pagalvės, kad nepamirščiau to padaryti šįvakar. Panašiai vietoj dvigubos dozės žodžių „turėjau“ ir „nereikėjo“ sakinyje Turėjau numanyti, kad nereikėjo valgyti tų ledų galite pamokyti vaiką pakeisti juos kitais, mažesnį kaltės jausmą sukeliančiais žodžiais: Jaučiuosi geriau, kai valgau nepieniškus desertus, todėl kitą kartą taip ir padarysiu.

Kitos naudingos frazės, kuriomis galėtumėte pakeisti žodį „turėtum“:

• Būtų geriau, jei...
• Apsidžiaugčiau, jei...
• Būtų gražu, jei...
• Aš norėčiau...
• Jei tikrai norėčiau, galėčiau...
• Mieliau...
• Jaučiuosi puikiai, kai...
• Norėčiau, kad...
• Man tikrai svabu, kad...
• Man labai daug reikštų, jei...

Pranešimas spaudai.